Mes, studentai, kalbėdavomės ne vien apie būsimą Tautą. Kaip įprasta būnant tokio amžiaus, šnekėdavomės ir apie moteris. Spindinčiomis akimis kiekvienas pasakodavo apie iš balkono vogčiomis mestą šypsnį, lipant laiptais paliestą ranką, iškritusią iš maldaknygės ir pakeltą (kalbėjo pagyrūnas) džiovintą gėlę, dar dvelkiančią ranka, įdėjusia.ją tarp tų šventų lapų. Sėdėdavau rūstus ir taip pelniau dorų ir griežtų papročių Madzinio šalininko šlovę.
Bet vieną dieną didžiausias mūsų būrio ištvirkėlis prasitarė palėpėje radęs savo begėdžio, negana to, girtuoklio tėvo skrynioje paslėptas knygas, anuomet Turine vadintas (prancūziškai) cochons, bet, nedrįsdamas jų iškrauti ant riebaluoto Gambero d’Oro stalo, nutarė paleisti mums per rankas, tad kai atėjo mano eilė, negalėjau atsisakyti.
Taip iki vėlyvos nakties varčiau tas knygas, neabejotinai brangias ir prabangias, įrištas tymu, su banguotom nugarėlėm ir raudonos juostelės skirtuku, auksuotais lapų kraštais, auksuotais fleurons[33], o kai kurios aux armes[34]. Jos vadinosi Une veillėe dejeunefille ar Ah! Monseigneur, si Thomas nous voyait![35], virpėjau sklaidydamas lapus ir žiūrinėdamas graviūras, o per sprandą ir skruostus sruvo prakaitas: jaunos merginos pakėlusios sijonus rodė akinamai baltus užpakalius, siūlydamosi gašliems vyriškiams, tad nežinojau, ar mane labiau jaudina begėdiški jų apvalumai, ar kone nekalti įžūliai pasukusių galvas į prievartautojus merginų šypsniai, vylingi žvilgsniai ir šypsenos nušviesti veidai, gaubiami juodų plaukų, iš abiejų pusių susuktų žiedais; ar dar baisiau — trys moterys ant minkštasuolio sėdėjo praskėtusios kojas, rodydamos kaip tik tai, kas turėjo būti gamtos duota jų nekaltybės apsauga, viena pati siūlėsi dešinei vyro sutaršytais plaukais rankai, šis gi tuo pat metu spraudėsi į greta sėdinčią besarmatę ir ją bučiavo, o trečiai, nepaisydamas apnuogintų paslėpsnių, kairiąja ranka plėšė korsetą didindamas ir taip nepadorią iškirptę. Dar radau keistą gumbuoto veido abato karikatūrą — įdėmiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad tas veidas yra iš daugybės visaip susivijusių nuogų vyriškų ir moteriškų kūnų ir milžiniškų varpų, kartu su sėklidėmis vaizduojančių tankius banguotus plaukus, krintančius jam ant sprando.
Nebepamenu tos jaudulio nakties baigties, kai lytis stojo prieš mane savo baisiausiu pavidalu (šventa šio žodžio prasme, tarsi griausmas, su dieviška palaima sužadinantis velniavos ir šventvagystės baimę). Tik atmenu, kad tą sutrikimą įveikiau pusbalsiu tarsi litaniją kartodamas nė nežinau kokių šventų raštų autoriaus žodžius, prieš kelerius metus tėvo Pertuzo įkaltus man į galvą: „Visas kūno grožis tėra oda. Išties, jei vyrai matytų, kas slypi po oda, juos supykintų vien pažvelgus į moteris: tas jų grožis tėra viduriai, kraujas, syvai, tulžis. Tik pasvarstykite, kas slypi šnervėse, gerklėje, pilve… Kaip mes, kurie šlykštimės net piršto galiuku paliesti vėmalus ar mėšlą, galime geisti apkabinti išmatų maišą?“
Gal būdamas to amžiaus vis dar tikėjau Dievo teisingumu ir Jo kerštu už tą jaudulio naktį palaikiau tai, kas nutiko rytojaus dieną. Senelį radau išvirtusį savo krėsle, gargiantį, rankoje suspaudus} suglamžytą popieriaus lapą. Iškvietėm daktarą, paėmiau laišką ir perskaičiau, kad tėvas gindamas Romos respubliką krito nuo prancūzų kulkos kaip tik tą 1849 metų birželį, kai generolas Odino atskubėjo Liudviko Napoleono vardu vaduoti Šventojo Sosto nuo Madzinio ir Garibaldžio pulkų.
Senelis nemirė, nors buvo jau perkopęs aštuonias dešimtis, bet atsitverė tūžmingos tylos siena, ir nežinia, labiau tūžo ant prancūzų ar popiežiaus gynėjų, nužudžiusių jo sūnų, ar ant sūnaus, išdrįsusio taip neatsakingai stoti su jais į kovą, ar ant visų jį suvedžiojusių patriotų. Retkarčiais jis nepaguodžiamai padūsaudavo, kad dėl Italijos negandų, kaip ir dėl prieš pusšimtį metų Prancūziją sukrėtusios tragedijos, atsakingi žydai.
Gal tėvo atminimui valandų valandas tūnau palėpėje, skaitau jo paliktus romanus ir man pavyksta perimti paštu atėjusį Diuma romaną „Žozefas Balzamo“ — tėvas jau nebūtų galėjęs jo perskaityti.
Kaip visi žino, toje nuostabioje knygoje pasakojama apie Kaliostro nuotykius ir apie jo suregztą karalienės vėrinio aferą: jis vienu kirčiu morališkai ir finansiškai sužlugdė kardinolą Rohaną, sukompromitavo valdovę, išjuokė visą dvarą, ir daugelis manė, jog Kaliostro suktybė taip pakirto monarchijos prestižą, kad sukėlė visuotinio nepasitikėjimo nuotaikas ir galiausiai paskatino aštuoniasdešimt devintųjų revoliuciją.
Tačiau Diuma žengia toliau, ir Kaliostro, arba Žozefo Balzamo, paveiksle įžvelgia tą, kuris pasaulio masonų paunksnėje sąmoningai sukurpė ne paprastą suktybę, o visą politinį sąmokslą.
Mane sužavėjo ouverture. Toks scenovaizdis: Mont Tonnerre, Griaustinio kalnas. Kairiajame Reino krante už kelių mylių nuo Vormso prasideda niūrių viršukalnių grandinė — Karaliaus sostas, Erelių uola, Gyvatės ketera, o aukščiau už visus kyla Griaustinio kalnas. 1770 metų gegužės šeštąją (beveik dvidešimt metų prieš tą nelemtą revoliuciją), kai saulė leidosi už Strasbūro katedros bokšto, dalijančio ją į du ugnies pusrutulius, iš Mainco atjojęs Nepažįstamasis kopia į statų kalną ir galiausiai turi palikti net žirgą. Netikėtai jį sučiumpa kelios kaukėtos būtybės ir užrištomis akimis nuveda per mišką į laukymę, kur laukia trys šimtai drobulėmis apsisiautusių vaiduoklių, ginkluotų kardais. Jis nuožmiai tardomas.
Ko nori? Pamatyti šviesą. Esi pasirengęs prisiekti? Paskui prasideda išbandymai — gerti ką tik nužudyto išdaviko kraują, paklusnumui įrodyti šauti sau iš pistoleto į galvą bei kitokie panašūs niekai, primenantys trečiarūšes masonų apeigas, gerai pažįstamas visiems Diuma skaitytojams, kol pagaliau keliauninkas nutaria juos užbaigti ir išdidžiai kreipiasi į visus susirinkusiuosius, aiškiai tardamas išmanąs visas šias apeigas bei kitas gudrybes, tad gana vaidinti spektaklį, jis esąs viršesnis už juos visus, ir visuotinis masonų sambūris turįs suprasti, kad jis yra Dievo skirtasis vadovas.
Ir pareikalauja, kad jo įsakymams paklustų visi Stokholmo, Londono, Niujorko, Ciuricho, Madrido, Varšuvos ir įvairių Azijos šalių masonų ložių nariai, kurie, be abejonės, visi atkako ant Griaustinio kalno.
Kodėl ten susirinko viso pasaulio masonai? Nepažįstamasis paaiškino: jis reikalauja geležinės rankos, ugnies kalavijo ir deimanto svarstyklių, kad išvytų iš šios žemės Nedorą, kitaip tariant, išsekintų ir sunaikintų du didžiausius žmonijos priešus — sostą ir altorių (juk senelis sakė, kad liūdnai pagarsėjusio Voltero šūkis buvo ecrasez l’infame[36]). Tad Nepažįstamasis pareiškė, kad kaip ir visi padorūs to meto nekromantai gyvena jau tūkstančius kartų, gimė pirmiau už Mozę, o gal ir Ašurbanipalą, atvyko iš Rytų pranešti, kad atėjo laikas. Tautos milžiniškais būriais nepaliaujamai žygiuoja į šviesą, o jų priešaky žengia Prancūzija. Jai į rankas reikia įdėti tikrąjį šio žygio deglą, kuris nušviestų pasaulį naująja šviesa. Prancūziją valdo senas nedoras karalius, kuriam liko gyventi vos keleri metai. Nors vienas iš susirinkusiųjų — būtent Lavateras, garsus fizionomistas — pamėgino atkreipti dėmesį, kad jaunųjų įpėdinių veidai (busimojo Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos Antuanetės) byloja apie gerą ir gailestingą būdą, Nepažįstamasis (skaitytojai jau turėjo atpažinti Žozefą Balzamo, nors Diuma knygoje šis dar buvo neįvardytas) priminė, kad negalima paisyti žmogiškosios pagailos, jei nešamas pažangos deglas. Per dvidešimt metų Prancūzijos monarchija turinti būti nušluota nuo žemės paviršiaus.