Tuomet visų šalių visų ložių atstovai po vieną žengė į priekį ir žadėjo žmonių arba turtų respublikos bei masonų brolijos pergalės ir šūkio lilia pedibus destrue — sutrypk ir sunaikink Prancūzijos lelijas — labui.
Nesvarsčiau, ar penkių žemynų sąmokslas nėra per didelis Prancūzijos konstitucinei tvarkai pakeisti. Juk iš esmės ano meto pjemontiečiams pasaulyje egzistavo tik Prancūzija, žinoma, Austrija, gal kažkur toli Kochinchina, bet daugiau dėmesio vertų šalių nebuvo, žinoma, išskyrus Popiežiaus valstybes. Skaitydamas Diuma (šį didį rašytoją stačiai dievinau) aprašytą mizansceną svarsčiau, ar Pranašas, atpasakodamas vieną sąmokslą, nebus atradęs visų įmanomų sąmokslų Universaliosios Formos.
Užmirškime Griaustinio kalną, kairįjį Reino krantą, tą laiką, tariau sau. Pasvarstykime apie iš visų pasaulio kampų atkakusius sąmokslininkus, atstovaujančius visas šalis čiuptuvais apraizgiusiai sektai, surinkime juos laukymėje, oloje, pilyje, kapinėse, kriptoje, svarbu, kad būtų deramai tamsu, tegul vienas iš jų pasako kalbą, kuri apnuogintų kėslus ir siekį užkariauti pasaulį… Mane visada supo žmonės, bijoję kokio slapto priešo sąmokslo: senelis bijojo žydų, jėzuitai — masonų, tėvas garibaldietis — jėzuitų, pusės Europos karaliai — karbonarų, mano draugai madziniečiai — kunigų kurstomo karaliaus, pusės pasaulio policija — Bavarijos iliuminatų ir taip toliau. Kažin kiek dar žmonių šiame pasaulyje mano, kad gresia koks nors sąmokslas? Tai forma, kurią kiekvienas gali užpildyti kaip tinkamas, kiekvienam savo sąmokslas.
Diuma išties buvo puikiai perpratęs žmogaus sielą. Ko kiekvienas žmogus geidžia, ir juo karščiau, juo yra nelaimingesnis ir mažiau apdovanotas sėkme? Pinigų, lengvų pergalių, valdžios (kaip malonu įsakinėti ir žeminti savo artimą) ir keršto už kiekvieną patirtą skriaudą (gyvenime visi bent kartą buvom nuskriausti, kad ir menkai). Ir štai Diuma „Montekriste“ atskleidžia, kaip įgyti pasakiškus turtus, kurie suteiktų antžmogišką valdžią, ir priversti priešus atlyginti visas skolas. Tačiau kodėl, klausia savęs kiekvienas, kodėl likimas myli ne mane (arba myli ne tiek, kiek norėčiau), kodėl man nesuteikta malonių, kuriomis naudojasi kiti, mažiau jų nusipelnę? Niekas nemano, kad nesėkmių priežastis gali būti jo paties menkumas, todėl ieško kaltų. Visiems nusivylusiems (ir pavieniams asmenims, ir ištisoms tautoms) Diuma paaiškina, kas kaltas dėl jų negandų. Tai kiti — susirinkę ant Griaustinio kalno jie sukurpė tavo pražūtį…
Gerai pagalvojus Diuma juk nieko naujo neišrado, tik suteikė pasakojimo formą tam, ką, pasak senelio, jau buvo atskleidęs abatas Baruelis. Tai man pakišo mintį, kad norint parduoti sąmokslo idėją ją perkančiajam nereikia pateikti nieko originalaus, o tik — svarbiausia — tai, ką jis jau žino ar lengvai galėtų sužinoti ir kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką žino, — toks yra Sąmokslo Universaliosios Formos grožis.
Ėjo 1855-ieji, man jau buvo dvidešimt penkeri, universitete apgyniau teisės mokslų diplomą ir dar nežinojau, ką norėčiau daryti. Susitikinėdavau su senaisiais draugais per daug nesižavėdamas jų revoliuciniu įkarščiu, prieš keletą mėnesių skeptiškai nuspėdavau jų nusivylimus: štai popiežius vėl atsikovojo Romą, Pijus IX, pontifikas reformatorius, tapo dar reakcingesnis už savo pirmtakus, štai išsisklaidė — per nelaimę ar niekšybę — viltys, kad Karolis Albertas taps Italijos vienybės šaukliu, negana to, po visų širdis uždegusio aistringo socialistų sąjūdžio Prancūzijoje vėl įsitvirtino imperija, o naujoji Pjemonto vyriausybė, užuot vadavusi Italiją, pasiuntė karius į Krymą kariauti beprasmio karo…
Nebegalėjau skaityti romanų, kurie mane ugdė labiau už mokytojus jėzuitus: Prancūzijos vyriausioji universiteto taryba, kurioje nežinia kodėl buvo trys arkivyskupai ir vienas vyskupas, priėmė vadinamąją Riansė pataisą, penkiais centais už numerį apmokestinančią visus laikraščius, dalimis spausdinančius feuilleton. Menkai išmaniusiems leidybos reikalus toji žinia neatrodė reikšminga, bet mes su draugais iškart supratome jos svarbą: mokestis buvo per didelė našta, ir prancūziškiems laikraščiams romanų teko atsisakyti, visuomenės ydas aikštėn iškėlę balsai, tokie kaip Siu ir Diuma, buvo nutildyti amžiams.
Net senelis, vis dažniau išsiblaškęs, bet retkarčiais aiškiu protu stebėjęs, kas vyksta aplink, dejavo, kad pakliuvusi į tokių masonų, kaip Adzeljas ir Kavūras, rankas Pjemonto vyriausybė virto šėtono sinagoga.
— Berniuk, ar supranti? — sakydavo. — Sikardžio įstatymai panaikino vadinamąsias dvasininkų privilegijas. Kam reikėjo naikinti prieglobsčio šventovėse teisę? Gal Bažnyčia turi mažiau teisių už žandarmeriją? Kam reikėjo naikinti bažnytinį teismą dvasininkams, kaltinamiems kriminaliniais nusikaltimais? Gal Bažnyčia neturi teisės teisti saviškių? Kam reikėjo naikint prevencinę religinių spaudinių cenzūrą? Kad dabar jau kiekvienas galėtų sakyti ką tinkamas, nepaisydamas ir negerbdamas nei tikėjimo, nei moralės? O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę! Sulaukėme net ir to, kad uždrausti elgetaujantys bei atsiskyrėliški ordinai, o tai šeši tūkstančiai vienuolių. Valstybė pasisavina jų turtus, sakydama, kad jų reikia parapijų klebonų algoms, bet jei sudėtum visas tų ordinų gėrybes, gautum skaičių, kuris dešimt, ką ten, šimtą kartų didesnis už tuos karalystės mokamus atlygius, o vyriausybė pinigus skirs viešosioms mokykloms ir mokys to, ko prastuomenei visai nereikia, arba išleis juos getų gatvėms grįsti! Skelbiama „laisva bažnyčia laisvoje valstybėje“, bet iš tiesų tik valstybė yra laisva piktnaudžiauti galia. Tikroji laisvė — tai žmogaus teisė laikytis Dievo įsakymų ir nusipelnyti rojaus ar pragaro. O dabar laisve laikoma galimybė pasirinkti širdžiai mieliausią tikėjimą ar pažiūras, bet jos visos vienodos, ir valstybei nesvarbu, esi masonas, krikščionis, žydas ar Mechmedo II sekėjas. Taip tampame abejingi Tiesai.
— Ir taip, mano sūnau, — vieną vakarą rypavo senelis, per savo senatvinį marazmą nebeskyręs manęs nuo mano tėvo, jau kalbėjo dusdamas ir aimanuodamas, — nyksta Laterano kanauninkai, švento Egidijaus regulos kanauninkai, karmelitai, senosios regulos ir basieji, kartūzai, benediktinai, cistersai, olivetiečiai, minimai, mažieji broliai konventualai, pranciškonai, mažieji broliai reformantai, mažieji broliai kapucinai, Švč. Marijos pasauliečiai, pasionistai, dominikonai, Šv. Mergelės Marijos Gailestingumo, Marijos tarnų ordinai, oratoriečiai, taip pat klarisės, krucifiksės, celestinės ir batistinės.
O kai mūsų arkivyskupas Fransonis pakvietė Turino dvasininkus šiems nurodymams nepaklusti, jį suėmė it kokį piktadarį ir mėnesiui uždarė į areštinę!
Berdamas sąrašą nelyginant rožinį vis labiau jaudinosi, galiausiai nebeįstengė atgauti kvapo, liepė patiekti civet, zuikienos troškinį vyno padaže; jam reikia lašinukų, sviesto, miltų, petražolių, puslitrio barberos vyno, zuikiena kartu su širdimi ir kepenimis supjaustoma kiaušinio dydžio gabalėliais, apibarstoma svogūnėliais, druska, pipirais, prieskoniais ir cukrumi.
Beveik nusiramino, tik staiga užvertė akis ir lengvai atsirūgęs užgeso.