Laikrodis su švytuokle muša vidurnaktį primindamas, kad per ilgai rašau beveik be paliovos. Kad ir kaip stengiuosi, nieko daugiau negaliu atsiminti apie metus po senelio mirties.
Svaigsta galva.
5
SIMONINIS KARBONARAS
1897 metų kovo 27-osios naktis
Kapitone Simonini, prašau atleisti, kad įsiterpiu į jūsų dienoraštį, kurio negalėjau neperskaityti. Ne savo valia šiąnakt pabudau jūsų lovoje. Jau supratote, kad esu (ar bent manau esąs) abatas Dala Pikola.
Atsibudau svetimoje lovoje, nepažįstamame bute ir — jokių mano sutanos ar peruko pėdsakų. Tik dirbtinė barzda prie lovos. Dirbtinė barzda?
Prieš keletą dienų man jau buvo nutikę pabusti ir nesuprasti, kas esu, tačiau tuomet tai atsitiko mano namuose, o šįryt — svetimuose. Jaučiausi, lyg akys būtų patinusios ir traiškanotos. Skaudėjo liežuvį, tarsi būčiau jį įsikandęs.
Pažvelgęs pro langą supratau, kad butas yra Mobero skersgatvyje, ties Mokytojo Alberto gatvės, kurioje gyvenu, kampu.
Pradėjau naršyti po namus, kuriuose, regis, gyvena pasaulietis, akivaizdžiai nešiojantis dirbtinę barzdą, taigi, (prašau man atleisti) abejotinos moralės asmuo. Užėjau į gana prabangiai įrengtą darbo kabinetą. Jo gilumoje, už uždangos, radau duris ir pro jas įžengiau į koridorių. Jis priminė teatro užkulisius su gausybe drabužių ir perukų, lygiai kaip toje vietoje, kur prieš keletą dienų radau abitą. Tada supratau, jog tas koridorius, kurį tądien perėjau priešinga kryptimi, veda į mano būstą.
Ant savo stalo radau užrašus, kuriuos, kiek sprendžiu iš jūsų atkurtų įvykių, turėjau surašyti kovo dvidešimt antrąją, kai kaip ir šįryt pabudau praradęs atmintį. Ir ką reiškia, svarsčiau, paskutinis tądien padarytas įrašas apie Otejį ir Dianą. Kas toji Diana?
Įdomu. Manote, kad mudu esame vienas asmuo. Tačiau jūs iš savo gyvenimo atsimenate daug, o aš iš savojo labai mažai. Ir priešingai, kaip aiškėja iš jūsų dienoraščio, jūs apie mane nieko nežinote, o aš imu suvokti, kad atsimenu tokių dalykų, ir nemažai, kurie nutiko jums, ir — koks sutapimas — būtent tuos, kurių niekaip neįstengiate atsiminti. Jei galiu tiek daug apie jus atsiminti, ar turėčiau sakyti, kad aš — tai jūs?
Gal ir ne, ir mudu esame skirtingi asmenys, dėl kažkokios paslaptingos priežasties priversti gyventi kartu, pagaliau aš juk esu dvasininkas ir galbūt žinau apie jus tai, ką man atskleidėte per išpažintį. O gal esu tas, kuris užėmė daktaro Froido vietą ir, nors jūs neatsimenat, ištraukė iš jūsų sielos tai, ką stengėtės giliai paslėpti?
Kad ir kaip būtų, mano kaip dvasininko pareiga yra priminti, kas jums nutiko mirus jūsų garbiajam seneliui, tesiilsi jo siela teisiųjų ramybėje. Aišku, jei nutiktų dabar numirti jums, Viešpats neleistų ilsėtis ramybėje, nes, man regis, kitiems žmonėms nebuvote itin geras ir gal dėl to jūsų atmintis atsisako sugrąžinti prisiminimus, nedarančius jums garbės.
Iš tiesų Dala Pikola tik šykščiai iš eilės perpasakojo Simoniniui įvykius, surašęs juos smulkiu braižu, kuris taip skyrėsi nuo Simoninio rašysenos, tačiau būtent tos skurdžios užuominos buvo it pakabas jo atmintin sugrįžusiems vaizdams ir žodžiams sukabinti. Pasakotojas išdėstys jų santrauką arba tinkamai pristatys, mėgindamas nuosekliai perteikti užuominų ir atsakymų žaismą ir neprimesti skaitytojui veidmainiškai dorybingo tono, kuriuo abatas perdėtai uoliai kritikavo savojo alter ego paklydimus.
Regis, Simono per daug nesukrėtė ne tik basųjų karmelitų ordino panaikinimas, bet ir senelio mirtis. Gal Simoninas senelį ir mylėjo, bet vaikystę ir paauglystę praleido uždarytas namuose, tarsi tyčia sukurtuose jį slėgti, senelis ir mokytojai juodomis sutanomis nuolat skatino nepasitikėti, piktintis ir bjaurėtis pasauliu, todėl jam visada atrodė sunku puoselėti kitokius jausmus, išskyrus niūrią savimeilę, palengva tapusią taikia filosofiškos pasaulėžiūros ramybe.
Pasirūpinęs laidotuvėmis, kuriose dalyvavo iškilūs dvasininkai ir su Ancien Regime susijusios Pjemonto diduomenės grietinėlė, jis susitiko su senu šeimos notaru, tokiu Rebaudengu, ir šis perskaitė testamentą, kuriuo senelis paliko jam visą turtą. Tačiau, pranešė notaras (regis, jį tai džiugino), dėl daugelio senolio pasirašytų jkaitinių raštų ir įvairių nesėkmingų investicijų iš to turto nieko nebeliko, neišskiriant nė namų su visais baldais, tad netrukus jie turėtų atitekti kreditoriams, kurie iki šiol laikėsi atokiai iš deramos pagarbos godotinam ponui, tačiau dėl vaikaičio tikrai nedels pradėti atitinkamas procedūras.
— Matot, brangus advokate, — kalbėjo notaras, — gal ir geros naujųjų laikų mados, kurios jau ne tokios kaip kadaise, bet kartais ir iškilių šeimų vaikams tenka imtis darbo. Jei esate linkęs pritarti tokiai, kad ir kokiai žeminamai, galimybei, galėčiau pasiūlyti darbą savo raštinėje, man praverstų teisę išmanantis jaunuolis, ir nors akivaizdu, kad negalėsiu atlyginti pagal jūsų protą, tačiau to, ką mokėsiu, turėtų pakakti kitam būstui susirasti ir kukliai, bet oriai gyventi.
Simonas iškart suprato, kad notaras pasisavino daugelį dalykų, kuriuos senelis įsivaizdavo praradęs per neatsargius sandorius, bet neturėjo jokių to įrodymų, o išgyventi reikėjo. Pamanė, kad dirbdamas su notaru vieną dieną galės jam atsilyginti tuo pačiu ir susigrąžinti, ką tas iš jo tikrai buvo atėmęs. Tad persikraustė į du kambarius Barbaru gatvėje, rečiau lankydavosi užeigose, kur rinkdavosi jo draugai, ir pradėjo dirbti Rebaudengui, šykščiam, valdingam ir nepatikliam, o šis iš karto liovėsi vadinti jį „advokatu“ ir „jūs“, kreipėsi tiesiog „Simonini“, prikišamai parodydamas, kas čia šeimininkas. Tačiau kelerius metus pradirbęs raštininku (kaip anuomet sakyta) Simoninis įgijo tvirtą pripažinimą ir, pamažu pelnęs atsargų savininko pasitikėjimą, suprato, kad pagrindinė jo veikla buvo ne tai, ką įprastai darydavo notarai: tvirtinti testamentus, dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus ir kitokias sutartis, o veikiau liudyti dovanojimo, pirkimo ir pardavimo aktus, testamentus bei kitokius niekada neegzistavusius sandorius. Kitaip tariant, notaras Rebaudengas už prieinamą kainą parengdavo netikrus aktus puikiai mėgdžiodamas kitų rašyseną, liudininkų susirasdamas gretimose smuklėse.
— Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai, — sakė jau pradėjęs tujinti, — aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti. Sakyčiau, būtų klastotė, jei surašyčiau gimimo liudijimą, bylojantį, atleisk už pavyzdį, kad esi prostitutės iš Mažojo Odalengo sūnus, — ir patenkintas sukikeno sugalvojęs tokią žeminamą prielaidą. — Niekada nedrįsčiau taip nusikalsti, nes esu garbingas žmogus. Tačiau jeigu tavo priešas, tarkim, kėsintųsi į tavo palikimą, o tu tikrai žinotum, kad iš tiesų jis ne tavo tėvo ar motinos, o kekšės iš Mažojo Odalengo vaikas ir paslėpė savo gimimo liudijimą gviešdamasis tavo turto, ir norėdamas piktadario atsikratyti paprašytum manęs surašyti pradingusį liudijimą, aš, galima sakyti, pasitarnaučiau teisingumui pateikęs tai, kas, kaip žinome, yra tikra tiesa, ir sąžinė manęs negraužtų.
— Taip, bet iš kur sužinotumėt, kas iš tikro yra jo tėvai?
— Tu man pasakytum. Nes gerai jį pažįsti.
— Ir jūs manimi pasitikėtumėt?