Tuos žydus kasnakt sapnuodavau metų metus.
Laimė, niekada neteko jų sutikti, išskyrus tą kekšytę iš Turino geto, kai dar buvau paauglys (su ja persimečiau tik keliais žodžiais), ir tą austrą (ar vokietį, nesvarbu) daktarą.
Tuos žydus kasnakt sapnuodavau metų metus.
Vokiečių pažinojau, ir netgi teko jiems dirbti — žemiausias žmonijos lygis, kokį tik gali įsivaizduoti. Vokietis kakoja daugiau už prancūzą. Toks perdėtas vidurių aktyvumas trikdo smegenų veiklą, tai liudija jų nevisavertę fiziologiją. Barbarų invazijų laikais germanų gaujos paženklindavo savo kelią protu nesuvokiamo dydžio išmatų krūvomis. Kita vertus, net ir visai neseniai, praėjusiais amžiais, keliautojas prancūzas iš neįtikėtino dydžio pakelėje paliktų ekskrementų tuoj suprasdavo kirtęs Elzaso sieną. Lyg to būtų negana, vokiečiams būdinga bromidrozė, arba bjaurus prakaito kvapas, ir įrodyta, jog vokiečio šlapime yra dvidešimt nuošimčių azoto, o kitų tautų — tik penkiolika.
Vokiečių viduriai nuolat sutrikę dėl alaus ir be perstojo ir saiko kemšamų kiaulienos dešrelių. Vieną vakarą per savo vienintelę kelionę į Miuncheną to prisižiūrėjau: milžiniškose aludėse tarsi išniekintose katedrose, skendinčiose dūmuose it Anglijos uostai, dvokiančiose kiaulės taukais ir lašiniais, jie sėdi poromis — jis ir ji — nusitvėrę bokalus alaus, kurio pakaktų pagirdyti dramblių kaimenę, gyvuliškai meiliai šnekučiuojasi sukišę nosis nelyginant apsiuostinėjantys šunys, griaudžia nemaloniu juoku, tokia gerklinga jų niūri linksmybė, blizga riebalais, kuriais veidai ir rankos ištepti lyg senovės cirko atletų kūnai aliejumi.
Pila į gerkles Geist, tai reiškia dvasią, bet tėra alkoholis, kuriuo jie bukinasi nuo vaikystės, tad suprantama, kodėl anapus Reino niekas niekada nesukūrė įdomaus meno, o tik atgrasių veidų portretų ir mirtinai nuobodžių poemų. Ką jau kalbėti apie muziką: neminėsiu to storžievio gedulingo Vagnerio, šiandien mulkinančio ir prancūzus, bet iš to trupučio, ką girdėjau, Bacho kūriniuose visai nėra harmonijos, jie šalti lyg žiemos naktis, o Bethoveno simfonijos — vulgarios orgijos.
Piktnaudžiaudami alumi jie nepajėgia suvokti savo vulgarumo — vulgariausia, kad jie nėmaž nesigėdija būti vokiečiai. Jie pripažino gašlų apsirijėlį vienuolį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją. Kas pasakė, kad jie padaugino dviejų pagrindinių europietiškų kvaišalų: alkoholio ir krikščionybės?
Jie manosi esą giliaminčiai: nes jų kalba miglota, stokoja prancūzų kalbos aiškumo ir tiksliai neįvardija to, ką turėtų, tad joks vokietis nežino, ką norėjo pasakyti, ir tą dvejonę laiko gilia mintimi. Su vokiečiais kaip ir su moterimis: niekada nenueisi iki galo. Deja, tos neraiškios kalbos, kai skaitydamas turi nerimastingai akimis ieškoti veiksmažodžių, nes jų niekada nėra ten, kur turėtų būti, senelio verčiamas turėjau mokytis nuo vaikystės — nenuostabu, jis buvo ištikimas Hahsburgams. Todėl nekenčiau ir tos kalbos, ir jėzuito, kuris atėjęs mokė pliekdamas rykšte per pirštus.
Jie pripažino gašlų apsirijėlį vienuolį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją.
Nuo tada, kai Gobino aprašė rasių nelygybę, manoma, kad burnojantys prieš kitas tautas savąją laiko pranašesne. Nesu iš anksto nusiteikęs. Nuo tada, kai tapau prancūzu (nors ir taip buvau pusiau prancūzas per motiną), supratau, kokie tingūs, sukti, pagiežingi, pavydūs mano naujieji tėvynainiai, kokie jie be galo išdidūs, tarsi visi neprancūzai tebūtų laukiniai, kaip nepajėgia priimti kritikos. Tačiau supratau ir tai, kad norint paskatinti prancūzą pripažinti savo veislės ydas gana apkalbėti kitą tautą, tarkim: „mes, lenkai, turime tokį ir tokį trūkumą“, — o jie niekur nelinkę nusileisti, neišskiriant nė blogio, tai iš karto atsiliepia: „tai jau ne, mes, prancūzai, dar blogesni“, — ir ima šmeižti prancūzus, kol susivokia, kad įviliojau juos į pinkles.
Jie nemyli savo artimo, net jei turėtų iš to naudos. Nerastum didesnio storžievio už smuklininką prancūzą, jis, regis, stačiai nekenčia lankytojų (iš tikrųjų) ir trokšta, kad jų nebūtų (o tai netiesa, nes prancūzai baisingai godūs). Ils grognent toujours.[1] Pabandykit jų ko paklausti: sais pas, mot[2] — ir papučia lūpas lyg bezdėtų.
Jie pikti. Žudo iš nuobodulio. Tai vienintelė tauta, kuri ilgus metus buvo įdarbinusi savo piliečius kapoti vieni kitiems galvas; visa laimė, kad Napoleonas nukreipė jų pyktį į kitas tautas ir surikiavo siaubti Europos.
Jie didžiuojasi turėdami valstybę, vadina ją galinga, bet visą laiką stengiasi ją sužlugdyti: niekas nerenčia barikadų šauniau negu prancūzai — nesvarbu, dėl kokios priežasties, papūtus menkiausiam vėjeliui, dažnai nė nežinodami kodėl ir leisdamiesi visokių nenaudėlių tampomi gatvėmis. Prancūzas gerai nežino, ko nori, užtat puikiai žino, kad nenori to, ką turi. Ir nieko daugiau nemoka, tik dainuoti.
Jie mano, kad visas pasaulis kalba prancūziškai. Prieš kelis dešimtmečius buvo toks Lukas, tikras genijus — suklastojo trisdešimt tūkstančių dokumentų. Senu popieriumi apsirūpindavo Nacionalinėje bibliotekoje išpjaudamas knygų priešlapius, o ant jų mėgdžiodavo įvairias rašysenas, nors ir ne taip tobulai kaip aš… Daugybę iš jų didžiausiomis kainomis pardavė tam puspročiui Šaliui (sako, jis didis matematikas ir Mokslų akademijos narys, betgi visiškas žioplys). Ne jis vienas, bet ir daug jo kolegų akademikų patikėjo, kad Kaligula, Kleopatra ir Julijus Cezaris laiškus rašė prancūziškai, Paskalis, Niutonas ir Galilėjus prancūziškai susirašinėjo, o juk net vaikai žino, kad tais amžiais mokslininkai bendravo lotyniškai. Tie mokyti prancūzai nė nenutuokė, kad kitos tautos gali kalbėti ne prancūziškai, o kitaip. Tuose suklastotuose laiškuose buvo parašyta, kad Paskalis visuotinį traukos dėsnį atrado dvidešimčia metų anksčiau už Niutoną, ir to pakako tiems nacionalinio pasididžiavimo užvaldytiems Sorbonos mokslavyriams apakinti.
Gal tas neišmanymas yra jų šykštumo, tos tautinės ydos, jų laikomos dorybe ir vadinamos taupumu, padarinys. Tik toje šalyje ir galėjo būti sukurta komedija apie šykštuolį. Ką kalbėti apie tėtušį Grandė.
Šykštumą liudija dulkėti butai, nušiurę apmušalai, iš protėvių paveldėti prausimosi dubenys, palaikiai mediniai sraigtiniai laiptai, kad tik panaudotų visą ankštą savo erdvę. Įskiepiję, kaip skiepijami augalai, prancūzams žydą (kad ir vokiečių kilmės) gausite tai, ką turime, — Trečiąją respubliką…