— Visada pasitikiu savo klientais, nes tarnauju tik garbingiems žmonėms.
— O jei kartais klientas meluotų?
— Tuomet jis, o ne aš būtų padaręs nuodėmę. Jei imčiau galvoti, kad klientas gali man meluoti, nebedirbčiau šio darbo, nes jis paremtas pasitikėjimu.
— Brangus Simonai, prašau nesuprasti klaidingai, — sakė jau pradėjęs tujinti, — aš nepadirbinėju dokumentų, o tik surašau naujas kopijas tų dokumentų, kurie buvo pamesti ar dėl kokio menko atsitiktinumo niekada nebuvo sudaryti, tačiau galėjo ir turėjo būti parašyti.
Simonas liko ne visai įtikintas, kad tą Rebaudengo darbą kiti pavadintų sąžiningu, bet, supažindintas su notaro raštinės paslaptimis, turėjo dalyvauti klastojimo veikloje ir netrukus pranoko mokytoją nepaprastais kaligrafiniais gebėjimais.
Negana to, notaras, gal atgailaudamas dėl savo žodžių, o gal perpratęs bendradarbio silpnybę, kartkartėmis pasikviesdavo Simoniną į prabangius restoranus, tokius kaip Cambio (kur lankydavosi pats Kavūras), ir atskleidė finanziera — tikros gaidžių skiauterių, veršiuko užkrūčio liaukos, smegenėlių ir sėklidžių, jautienos filė, baravykų, pusės stiklinės marsalos vyno, miltų, druskos, aliejaus ir sviesto harmonijos, apšlakstytos alchemine acto doze — paslaptis, o patiekalą ragauti pridera vilkint, kaip byloja pavadinimas, finansininko redingotą arbą surdutą, nesvarbu, kaip pavadinsi.
Nors Simoninas, nepaisant tėvo paraginimų, neugdytas tapti didvyriu ir aukotis, bet už tuos vakarus buvo pasiryžęs tarnauti Rebaudengui iki mirties — ne savo, o, kaip netrukus paaiškės, paties Rebaudengo.
Jo atlyginimas tuo metu nors ir nedaug, bet padidėjo, nes notaras ėmė sparčiai senti, jo akys silpo, ranka ėmė drebėti, ir netrukus be Simono jis jau nebepajėgė išsiversti. Tačiau galėdamas sau leisti daugiau patogumų ir nepajėgdamas praeiti pro geriausius Turino restoranus (ak, tie nuostabieji Pjemonto virtiniai su baltos keptos mėsos, raudonos keptos mėsos, virtos jautienos, virtos vištienos, kopūstų, keturių kiaušinių, parmos sūrio ir muskato riešutų įdaru, užpilti sviestu su skiltele česnako ir rozmarino šakele), tenkindamas savo didžiausią ir kūniškiausią aistrą, jaunasis Simoninis jau nebegalėjo tose vietose rodytis vilkėdamas nutrintais drabužiais, tad didėjant galimybėms augo ir jo poreikiai.
Dirbdamas notarui Simonas suprato, kad šis savo konfidencialias paslaugas teikė ne vien privatiems klientams, bet — gal norėdamas susikurti užnugarį, jei kartais apie jo neteisėtą veiklą sužinotų valdžia — pagelbėdavo ir besirūpinantiems visuomenės saugumu, nes kartais, kaip pats sakydavo, norint teisėtai nuteisti įtariamąjį tekdavo pristatyti teisėjams dokumentais pagrįstų įrodymų, kad policijos spėjimai ne iš piršto laužti. Taip susipažino su kartais į notaro raštinę užsukdavusiais neaiškios tapatybės veikėjais, paties notaro vadintais „Valdybos ponais“. Nebuvo sunku atspėti, ką darė ir kam atstovavo toji Valdyba: ji užsiėmė slaptaisiais vyriausybės reikalais.
Vienas iš tų ponų buvo kavalierius Bjankas, kuris vieną dieną prisistatė labai patenkintas Simono surašytu nepaneigiamu dokumentu. Matyt, jis buvo iš tų, kurie prieš susipažindami viską apie tą asmenį iššniukštinėdavo, tad kartą pasivedęs Simoną į šalį paklausė, ar šis tebesilanko Caffè ai Bicerin, ir pakvietė ten susitikti, kaip tarė, privačiai pasikalbėti. Pasakė:
— Brangus advokate, mes žinome, kad esate ištikimo Jo Didenybės pavaldinio vaikaitis, taigi, gavote deramą išsilavinimą. Taip pat žinome, kad jūsų tėvas atidavė gyvybę, ir mūsų pačių manymu, už teisingą reikalą, nors tą padarė, kaip čia pasakius, kiek per anksti. Todėl tikime jūsų lojalumu ir noru bendradarbiauti, turėdami galvoje ir tai, kad jums buvome labai atlaidūs, nes jau seniai galėjome apkaltinti ir jus, ir notarą Rebaudengą visai negirtinais veiksmais. Žinome, kad susitinkate su bičiuliais, bendrais, sielos draugais ar, kaip galėtume juos įvardyti, Madzinio, Garibaldžio sekėjais, karbonarais. Tai suprantama, nes, regis, toks jaunosios kartos pasirinkimas. Bet štai kokią turime bėdą: nenorėtume, kad tie jaunuoliai imtųsi netikėtų veiksmų, bent jau kol tai nebus naudinga ir protinga. Mūsų vyriausybė labai sunerimo dėl Pizakanės žygio, mat prieš keletą mėnesių su dvidešimt keturiais maištininkais jis nukako į Poncą, iškėlė trispalvę, išlaisvino tris šimtus kalinių ir išvyko į Saprį vildamasis, kad jo lauks ginkluoti vietos gyventojai. Atlaidieji Pizakanę vadina kilniaširdžiu, skeptikai — kvailiu, o iš tiesų jis gyveno iliuzijomis. Tie stačiokai, kuriuos norėjo išlaisvinti, paskerdė jį su visais sekėjais, tad matote, kur gali nuvesti geri ketinimai, jei nepaisoma tikrosios padėties.
— Suprantu, — atsakė Simonas, — bet kam aš jums reikalingas?
— Taigi, reikalas toks. Jei norime tiems jaunuoliams neleisti pridaryti klaidų, geriausia būtų kuriam laikui juos pasodinti, apkaltinus išpuoliu prieš valdžią, ir paleisti, kai išties prireiks kilnių širdžių. Todėl reikėtų juos užklupti rengiant sąmokslą. Jūs tikrai žinote, kuriais vadais jie pasitiki. Pakaktų jiems perduoti vieno iš tų vadų žinutę, kviečiančią susirinkti sutartoje vietoje ginkluotiems, su kokardomis, vėliavomis ir kitais niekniekiais, rodančiais, kad jie — kovoti pasirengę karbonarai. Tada atvyktų policija, juos suimtų, ir būtų tvarka.
— Bet jei būsiu su jais, mane suims kartu, o jei nebūsiu, jie supras, kad išdaviau.
— Tai jau ne, pone, nesame tokie buki, kad nebūtume to numatę.
Kaip matysime, Bjankas viską gerai apsvarstė. Tačiau ir mūsų Simonas puikiai gebėjo mąstyti, tad atidžiai išklausęs pateiktą planą sumanė nepaprastos formos atlygį ir pasakė Bjankui, kokio karališko dosnumo tikisi.
— Matote, kavalieriau, prieš priimdamas mane dirbti notaras Rebaudengas padarė daug neteisėtų veiksmų. Gana nurodyti du ar tris tokius atvejus, užtenkamai pagrįstus dokumentais, nemininčiais jokio tikrai svarbaus asmens, nebent tik tokius, kurie per tą laiką jau numirė, ir anonimiškai perduoti, jums maloniai tarpininkaujant, visą kaltinamąją medžiagą teismui. Jos turėtų pakakti apkaltinti notarą nuolat klastojus oficialius dokumentus ir įkalinti jį ilgiems metams, kurių užtektų gamtai atlikti savo darbą, o tai neužtruks, turint galvoje senolio būklę.
— O tada?
— Notarui atsidūrus kalėjime, parodysiu kelios dienos prieš jo areštą parašytą sutartį, rodančią, kad dalimis sumokėjęs visus įnašus įsigijau šią notaro raštinę ir tapau savininku. O dėl pinigų, tai visi manys, kad iš senelio gavau pakankamą palikimą, tiesą težino vienintelis Rebaudengas.
— Įdomu, — tarė Bjankas. — Bet teisėjas paklaus, kur tie pinigai dingo.
— Rebaudengas nepasitiki bankais ir visus pinigus laiko raštinės seife, aš, žinoma, galiu jį atidaryti, nes vos jis atsuka nugarą ir manęs nebemato, tiki, kad ir aš nematau, ką jis daro. Teisingumo vykdytojai atidarę seifą ras tuščią. Galėsiu paliudyti, kad Rebaudengo pasiūlymas buvęs labai netikėtas, pats nustebau išgirdęs prašomą tokią mažą sumą, tad numaniau jį turėjus kokią priežastį palikti šį darbą. Išties, bus rastas ne tik tuščias seifas, bet ir kažin kokių dokumentų pelenų židinyje, o rašomojo stalo stalčiuje laiškas, kuriuo vienas Neapolio viešbutis patvirtina kambario užsakymą. Tuomet paaiškės, kad Rebaudengas jautėsi teisėtvarkos stebimas ir pasirengė sprukti, kad galėtų pasidžiaugti turtais Prancūzijoje, kur, matyt, jau buvo išsiuntęs ir gautus pinigus.
— Tačiau pateikus teismui įrodymus apie tariamai sudarytą pirkimo sutartį jis viską neigs…