— Kas žino, kokius dar dalykus ims neigti, teisėjas juo tikrai nepatikės.
— Gudrus planas. Advokate, jūs man patinkat. Esat guvesnis, labiau motyvuotas, ryžtingesnis už Rebaudengą ir, sakyčiau, labiau eklektiškas. Sutarta, perduokit mums tuos karbonarus, o paskui mes imsimės Rebaudengo.
Suimti karbonarus buvo tik vaikų žaidimas, turint galvoje, kad tie entuziastai patys buvo dar vaikai, tik savo karščiausiose svajonėse jautęsi karbonarais. Simonas kurį laiką, pradžioje grynai iš tuštybės, žinodamas, kad kiekvienas pranešimas bus laikomas iš didvyrio tėvo gauta informacija, pasakojo karbonarams kai kuriuos tėvo Bergamaskio pašnibždėtus tauškalus. Jėzuitas nuolat įspėdavo jį apie žabangas, rezgamas karbonarų, masonų, madziniečių, respublikonų ir patriotais apsimetusių žydų, kurie, slėpdamiesi nuo visos pasaulio policijos, dėjosi anglių pardavėjais ir rinkdavosi slaptose vietose neva aptarti sandorių.
— Visi karbonarai paklūsta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų. Jiems vadovavo Nubijus, kilmingas ponas, nedoras kaip visi velniai, bet padedamas vardo ir turtų Romoje jis susikūrė nepriekaištingą padėtį. Buonarotis, generolas Lafajetas ar Šen Simonas iš Paryžiaus nelyginant kokio Delfų orakulo klausdavo jį patarimų. Pagrindinių Miuncheno ir Dresdeno, Berlyno, Vienos ar Peterburgo ložių vadai — Čarneris, Heimanas, Jakobis, Chodzko, Livenas, Muravjovas, Štrausas, Palavičinis, Drištenas, Bernas, Batijanis, Openheimas, Klausas ir Karolis klausdavo jo, kuriuo keliu eiti. Nubijus laikė Ložės vairą iki pat 1844 metų, kol kažkas jam pakišo Tofanos vandens. Ir nereikia manyti, kad tai padarėme mes, jėzuitai. Mūsų nuomone, jį nužudė Madzinis, kuris žydų remiamas siekė ir tebesiekia vadovauti visam karbonarų sąjūdžiui. Nubijaus įpėdiniu tapo Mažasis Tigras, žydas, kuris, kaip ir Nubijus, nesiliauja visur lakstyti ir kankinti priešus. Tačiau Didžiosios ložės sudėtis ir vieta laikoma paslaptyje. Ložės, kurias ji valdo ir paskatina, neturi nieko žinoti. Net ir tie keturiasdešimt Didžiosios ložės narių nenumano, iš kur ateina įsakymai, kuriuos jie privalo perduoti ar vykdyti. O dar sako, kad jėzuitai vergauja savo vyresniesiems. Tai karbonarai vergauja nematomam šeimininkui, gal kokiam pogrindinei Europai vadovaujančiam Didžiajam Seniui.
Visi karbonarai paklusta Didžiajai ložei, kurią sudaro keturiasdešimt narių daugiausia (baisu ir pagalvoti) iš Romos patricijų žiedo ir, žinoma, keletas žydų.
Nubijų Simonas įsivaizdavo nelyginant kokį herojų, tarsi Babetės iš Interlakeno vyriškąjį atitikmenį. O tėvo Bergamaskio pašakotai gotikinei novelei suteikęs epinės poemos formą pakerėjo draugus. Ir nuslėpė tokią nereikšmingą smulkmeną, kad Nubijus buvo jau miręs.
Pagaliau vieną dieną parodė jiems be vargo padirbtą laišką, kuriame Nubijus skelbė netrukus visuose Pjemonto miestuose kilsiant sukilimą. Simono vadovaujamos grupės užduotis buvo pavojinga ir jaudinama. Sutartą rytą susirinkę Gambero d’Oro smuklės kieme jie turėjo rasti kardus ir šautuvus, taip pat keturis senų baldų ir čiužinių prikrautus vežimus, tada apsiginklavę patraukti į Barbaru gatvę ir suręsti barikadą, užtversiančią kelią iš Pilies aikštės. Ir prie jos laukti tolesnių įsakymų.
Tų dviejų dešimčių studentų sieloms uždegti daugiau nieko nereikėjo, ir tą lemtingą rytą susirinkę vyninės kieme statinėse jie išties rado žadėtuosius ginklus. Kol dairėsi vežimų su rakandais dar nespėję nė pagalvoti užtaisyti šautuvus, į kiemą suvirto gal penkios dešimtys žandarų atstatytais ginklais. Nepajėgūs pasipriešinti jaunuoliai buvo suimti, nuginkluoti, išvesti iš kiemo ir abipus vartų sustatyti veidu į sieną.
— Judinkitės, niekšai, rankas aukštyn, tylėt! — piktai suraukęs antakius rėkė pareigūnas civiliniais drabužiais.
Nors sąmokslininkai akivaizdžiai buvo rikiuojami atsitiktinai, du žandarus, pastačiusius Simoninį eilės gale prie pat skersgatvio kampo, staiga pašaukė seržantas ir šie pasitraukė prie kiemo vartų. Tai ir buvo toji (sutarta) akimirka. Simonas pasisuko į arčiausiai stovintį draugą ir kažką jam šnipštelėjo. Žvilgtelėję į tolokai stovinčius žandarus, abu vienu šuoliu smuko už kampo ir leidosi bėgti.
— Už ginklų, jie bėga! — kažkas sušuko.
Sprukdami girdėjo kampą apibėgusių žandarų žingsnius ir šūksnius. Simonas išgirdo du šūvius: viena kulka pataikė į draugą, bet Simonas nesidomėjo, ar mirtina. Jam pakako, kad antrasis šūvis, kaip sutarta, buvo iššautas į orą.
Pasuko į kitą gatvę, iš jos į dar vieną, tolumoje girdėjo šūkaujant persekiotojus, kurie, paklusę įsakymui, bėgo klaidingu keliu. Netrukus perkirto Pilies aikštę ir kaip paprastas pilietis grįžo namo. Savo draugams, tuo metu jau nuvarytiems į areštinę, jis buvo bėglys, o kadangi juos sulaikė visus kartu ir iškart pasuko veidais į sieną, akivaizdu, kad nė vienas žandaras neįsidėmėjo jo veido. Tad nereikėjo išvažiuoti ir iš Turino, jis galėjo toliau dirbti bei guosti suimtų draugų šeimas.
Beliko pagal numatytą planą pašalinti notarą Rebaudengą. Senoliui po metų kalėjime neišlaikė širdis, bet Simoninis nesijautė dėl to atsakingas. Jie buvo atsiteisę: notaras išmokė jį amato, bet jis keletą metų vergavo, notaras sužlugdė Simoninio senelį, o Simoninis sužlugdė jį patį.
Štai ką abatas Dala Pikola papasakojo Simoniniui. O kad po tokio darbo ir pats jautėsi ganėtinai išsekęs, liudija faktas, jog dienoraščio pasakojimas nutrūko per vidurį sakinio, tarsi rašantysis būtų netikėtai susmukęs be sąmonės.
6
TARNYBŲ TARNYBOJE
1897 metų kovo 28 diena
Pone abate,
įdomu, kad tai, kas turėjo būti dienoraštis (skirtas skaityti tik pačiam rašančiajam), virsta susirašinėjimo knyga. Todėl ir rašau jums šį laišką būdamas kone tikras, kad kurią dieną čia praeidamas jį perskaitysit.
Jūs per daug žinote apie mane. Esat pernelyg nemalonus liudytojas. Ir per daug griežtas.
Taip, pripažįstu, su savo draugais, svajojusiais tapti karbonarais, ir su Rebaudengu elgiausi ne pagal jūsų skelbiamą mokymą. Bet būkim teisingi: Rebaudengas buvo niekšas, ir gerai apsvarstęs manau, kad niekšiškai elgiausi tik su niekšais. O tie vaikinai buvo karštakošiai fanatikai, vadinasi, pasaulio atmatos, nes jie ir jų migloti principai, kuriais save kurstė, yra visų karų ir revoliucijų priežastis. Tiesa, pagaliau supratęs, kad pasaulyje fanatikų skaičiaus sumažinti nepavyks, sumaniau jų fanatizmu pasinaudoti.
Jums leidus, tęsiu savo atsiminimus. Tapau Rebaudengo notaro raštinės savininku ir tai, kad su Rebaudengu klastojau notarinius aktus, manęs nestebina, nes kaip tik tą dabar darau čia, Paryžiuje.
Atsiminiau ir kavalierių Bjanką. Vieną dieną jis tarė: „Matot, advokate, Sardinijos karalystėje jėzuitai uždrausti, bet visi žino, kad priedangoje jie tęsia savo veiklą ir turi sekėjų. Kaip ir visose šalyse, iš kurių buvo išvaryti. Viename užsienio laikraštyje mačiau smagią karikatūrą: joje pavaizduoti jėzuitai, kurie kasmet dedasi norį grįžti į gimtinę (ir, žinoma, sulaikomi pasienyje), kol pagaliau supranta, kad jų vienuolijos broliai toje šalyje gyvena laisvi, tik vilki kito ordino abitus. Taigi, jų tebėra visur, o mums reikia žinoti kur. Teko girdėti, kad dar nuo Romos respublikos laikų jie lankydavosi jūsų garbaus senelio namuose. Todėl manome, jog su kai kuriais iš jų palaikote ryšį, ir prašome pašniukštinėti apie jų nuotaikas bei ketinimus, nes, regis, ordinas įgijo naujų galių Prancūzijoje, o kas vyksta Prancūzijoje, tas nutinka ir Turine.