Netiesa, kad palaikiau ryšius su geraisiais tėvais, tačiau daug apie juos sužinojau iš labai patikimo šaltinio. Tais metais Eženas Siu išleido savo paskutinį šedevrą „Liaudies paslaptys“, kurį baigė prieš pat mirtį tremtyje Ansi mieste Savojoje, nes nuo seno turėjo ryšių su socialistais ir aršiai priešinosi Liudviko Napoleono paskelbtai imperijai. Po Riansė įstatymo laikraščiai liovėsi spausdinti feuilletons, tad Siu kūrinys buvo išleistas atskirais tomeliais, o kiekvienas iš jų turėjo pereiti griežtą cenzūrą, taip pat ir pjemontietišką, tad buvo sunku juos visus susirinkti. Atsimenu, mirtinai nuobodžiavau skaitydamas lėkštą istoriją apie dvi šeimas — vieną galų, kitą frankų genties — nuo priešistorinių laikų iki Napoleono III epochos, kur baisieji engėjai buvo frankai, o visi galai atrodė buvę socialistai nuo pat Vercingetorikso laikų, bet, kaip ir visi idealistai, Siu dabar jau buvo apsėstas vienos minties.
Akivaizdu, kad paskutines veikalo dalis jis parašė tremtyje, kai Liudvikas Napoleonas žingsnis po žingsnio sutvirtino savo valdžią ir rengėsi pasiskelbti imperatoriumi. Siekiant sukelti neapykantą jo ketinimams, Siu toptelėjo genialus planas: nuo pat revoliucijos laikų kitas didis Prancūzijos respublikos priešas buvo jėzuitai, tad tereikėjo parodyti, kad Liudvikas Napoleonas į valdžią atėjo jėzuitams sumanius ir jiems vadovaujant. Tiesa, jėzuitai išvaryti iš Prancūzijos po 1830 metų Liepos revoliucijos, tačiau iš tikrųjų esą ten pasilikę jie veikę priedangoje, o dar aršiau Liudvikui Napoleonui pradėjus kopti į valdžią, ir jis juos pakentęs tik norėdamas palaikyti gerus santykius su popiežium.
Knygoje buvo ilgiausias tėvo Rodeno laiškas (jau paskelbtas ir „Amžinajame žyde“) jėzuitų generolui tėvui Rotanui, nuodugniai atskleidžiantis visą sąmokslą. Romane naujausi įvykiai vyksta paskutinio socialistų ir respublikonų, mėginančių užkirsti valstybės perversmą, pasipriešinimo laikotarpiu, ir tai, ką Liudvikas Napoleonas ilgainiui iš tikro padarė, laiške surašyta dar kaip sumanymas. Tačiau skaitytojai perskaito jau iš tiesų nutikusią istoriją, todėl pranašystė dar labiau sukrečia.
Žinoma, atsiminiau Diuma „Žozefo Balzamo“ pradžią: tereikėjo pakeisti Griaustinio kalną kokia nors labiau bažnytine aplinka, gal kokio seno vienuolyno kripta, suburti joje ne masonus, o iš viso pasaulio atkakusius Lojolos vaikus, užtektų, kad kalbėtų ne Balzamo, o Rodenas — ir senoji pasaulinio sąmokslo schema būtų pritaikyta dabarčiai.
Taip man kilo mintis Bjankui parduoti ne vieną kitą šen bei ten nugirstą gandą, o visą iš jėzuitų gautą dokumentą. Žinoma, turėjau šį tą pakeisti, atmesti tėvą Rodeną, nes kas nors galėjo atpažinti romano personažą, ir įtraukti tėvą Bergamaskį, dabar jau kažin kuj pradingusį, tačiau Turine kas nors tikrai bus apie jį girdėjęs. Be to, kai Siu rašė knygą, ordino generolas tebebuvo tėvas Rotanas, dabar, girdėjau, jį pakeitė tėvas Beksas.
Dokumentas turėjo panėšėti į kone pažodžiui užrašytą patikimo informatoriaus pasakojimą, tačiau informatorius turėjo būti ne skundikas (nes žinia, kad jėzuitai neišduoda savo draugijos), o veikiau senas senelio draugas, patikėjęs jam tuos dalykus kaip savo ordino didybės ir nenugalimumo įrodymą.
Senelio atminimui į šią istoriją norėjau įtraukti ir žydus, tačiau Siu jų neminėjo, o aš nežinojau, kaip juos susieti su jėzuitais, be to, anuomet Pjemonte žydai niekam per daug nerūpėjo. Negalima perkrauti valdžios agentų galvų informacijos gausa, jie geidauja aiškių ir paprastų minčių: balta ir juoda, blogieji ir gerieji, o piktadarys turi būti tik vienas.
Tačiau žydų nenorėjau atsisakyti, tad panaudojau juos veiksmo vietai. Vis šioks toks būdas paskatinti Bjanką nepasitikėti žydais.
Pamaniau, jei įvykiai klostysis Paryžiuje, dar blogiau — Turine, juos bus galima patikrinti. Savuosius jėzuitus turėjau suburti net ir slaptosioms Pjemonto tarnyboms mažiau prieinamoje, tik iš nuogirdų pažįstamoje vietoje. Jėzuitų buvo visur it Viešpaties polipų, į save lenktais nagais jie siekė net protestantiškas šalis.
Tas, kuris klastoja dokumentus, privalo juos gerai išmanyti, todėl lankydavausi bibliotekose. Bibliotekos pakeri: kartais jautiesi lyg stovėdamas geležinkelio stoties perone ir sklaidydamas knygas apie egzotiškus kraštus įsivaizduotum keliaujantis tolimųjų krantų link. Taip vienoje knygoje radau gražių Prahos žydų kapinių raižinių. Apleistose ankštose kapinėse buvo beveik dvylika tūkstančių antkapių, tačiau kažkada jų buvę gerokai daugiau, mat per keletą amžių vienas kitą užklojo keli žemės sluoksniai. Kapines uždarius, kažkas iškilnojo kai kuriuos įdubusius kapus kartu su antkapiais, ir taip susidarė netvarkinga visaip išsiklaipiusių antkapių Sangrūda (o gal patys žydai juos taip beatodairiškai sustatė, kaip žinia, neturėdami jokio supratimo apie grožį ir tvarką).
Toji apleista vieta man tiko dar ir dėl to, kad visiškai nederėjo: kokios gudrybės vedami jėzuitai nutarė susirinkti žydams šventoje vietoje? Kas galėjo leisti jiems pasinaudoti ta visų pamiršta, o gal ir neįžengiama vieta? Klausimai be atsakymų, bet dėl to pasakojimas tampa tik įtikinamesnis, o Bjankas, manau, tvirtai tikėjo, kad istorija pramanyta, jei visi joje pateikti faktai paaiškinami ir tikri.
Kaip ištikimas Diuma skaitytojas džiaugiausi galėdamas tą naktį ir susibūrimą pavaizduoti niūriais, bauginamais tonais: kapines vos apšviečia menkas mėnulio pjautuvas, o pusračiu sustoję jėzuitai juodomis plačiakraštėmis skrybėlėmis iš viršaus atrodo it susibėgę tarakonai; dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu — pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus), paskui parodyti, kaip tie niekingi šaukliai it juodvarniai brėkštant pakyla po naktinės raganų puotos ir spiečiais lekia į pasaulyje išsibarsčiusius namus skelbti velniško pasaulio užkariavimo plano.
…dar aprašyti velnišką gūdžius žmonijos priešų ketinimus skelbiančio tėvo Bekso vypsnį (ir pradžiuginti tėvo šmėklą dangaus aukštybėse, ką čia kalbu — pragaro gelmėse, kur Dievas greičiausiai nutrenkia Madzinio ir Respublikos šalininkus)…
Tačiau turėjau kalbėti glaustai ir iš esmės, kaip dera slaptam pranešimui, žinodamas, jog policijos agentai — ne literatai ir nepajėgia parašyti daugiau kaip du tris lapus.
Tad mano tariamasis informatorius pasakojo, kad tą naktį draugijos atstovai iš įvairių šalių susirinko Prahoje pasiklausyti tėvo Bekso, susirinkusiesiems turinčio pristatyti tėvą Bergamaskį, po keleto Apvaizdos lemtų įvykių tapusį Liudviko Napoleono patarėju.
Tėvas Bergamaskis pranešė apie Liudviko Bonaparto rodomą akivaizdų klusnumą draugijai.
— Turėtume liaupsinti Bonaparto gudrumą, nes jis suvedžiojo revoliucionierius, dėdamasis pritariąs jų nuostatoms, jo gebėjimą suregzti sąmokslą prieš Liudviką Pilypą ir taip sužlugdyti bedievių valdžią, ir kad paklausė mūsų patarimo 1848 metais stoti prieš rinkėjus kaip nuoširdus respublikonas, idant šie išrinktų jį Respublikos prezidentu. Negalima užmiršti, kaip jis padėjo sugriauti Madzinio Romos respubliką ir grąžino į sostą Šventąjį Tėvą, — kalbėjo.
— Napoleonas pasiryžęs, — tęsė Bergamaskis, — galutinai sunaikinti socialistus, revoliucionierius, filosofus, ateistus ir visokius nelemtus racionalistus, skelbiančius tautos suverenumą, sąžinės, religinę, politinę ir socialinę laisves; paleisti įstatymų leidybos susirinkimą, apkaltinus sąmokslu suimti tautos atstovus, paskelbti Paryžiaus apgultį, be teismo sušaudyti visus, sulaikytus su ginklais ant barikadų, pavojingiausius asmenis išgabenti į Kajeną, panaikinti spaudos ir susirinkimų laisvę, sutelkti kariuomenę į fortus ir iš ten patrankomis apšaudyti sostinę, sudeginti, nepalikti akmens ant akmens, ir ant šių laikų Babilono griuvėsių paskelbti katalikiškos, apaštališkosios Romos bažnyčios pergalę. Paskui pakviesti tautą į visuotinį balsavimą ir dešimtmečiu pratęsti savo prezidentinę valdžią, tada paversti respubliką naująja imperija — visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai.