Įdomiausius dalykus Bergamaskis pasakys pabaigoje, kalbėdamas apie politiką Pjemonto atžvilgiu. Tada tėvas Bergamaskis paskelbs draugijos ateities tikslus, kurie man rašant pranešimą jau buvo visiškai įgyvendinti.
— Bailys karalius Viktoras Emanuelis svajoja apie Italijos karalystę, ministras Kavūras kursto tą svajonę, ir abu siekia ne tik išvaryti Austriją iš pusiasalio, bet ir sunaikinti pasaulietinę Šventojo Tėvo valdžią. Paspirties jie ieškos Prancūzijoje, todėl bus lengva juos įtraukti pirmiausia į karą su Rusija, pažadėjus padėti kovoje su austrais, mainais pareikalavus Savojos ir Nicos. Paskui imperatorius apsimes kariaujantis pjemontiečių pusėje, bet po kelių nereikšmingų vietinių pergalių su jais nepasitaręs pasirašys taiką su austrais ir leis sudaryti popiežiaus vadovaujamą italų konfederaciją, į kurią įeis ir Austrija, išlaikydama savo valdas Italijoje. Taip Pjemontas su vienintele liberalia vyriausybe visoje Italijoje liks pavaldus ir Prancūzijai, ir Romai, jį kontroliuos prancūzų pulkai, užėmę Romąir dislokuoti Savojoje.
Štai ir dokumentas. Nežinojau, kiek Pjemonto valdžiai galėtų patikti toks Sardinijos karalystės priešo Napoleono III paveikslas, bet jau tada nujaučiau tai, ką paskui patvirtino patirtis: slaptųjų tarnybų vyrams visada patogu turėti kokį nors dokumentą, kuriuo visai nebūtina pasinaudoti tuoj pat, bet kuriuo remdamiesi galėtų šantažuoti vyriausybės vyrus, kelti neramumus ar keisti esamą padėtį.
Bjankas išties įdėmiai perskaitė pranešimą, pakėlė akis nuo lapų, įsmeigė žvilgsnį į mane ir pasakė, jog tai labai reikšminga informacija. Ir dar sykį patvirtino, kad šnipui, norinčiam parduoti ką nors dar nežinoma, tereikia papasakoti tai, ką galima aptikti bet kurioje senų knygų prekyvietėje.
Nors Bjankas menkai išmanė literatūrą, bet apie mane buvo gerai informuotas, todėl niūriai pridūrė:
— Žinoma, jūs viską pats išsigalvojote.
— Prašyčiau atleisti! — pasipiktinau.
Jis kilstelėjo ranką tildydamas.
— Advokate, nusiraminkit. Net jei šis dokumentas būtų jūsų rankų darbas, man ir mano vyresnybei naudinga pristatyti jį vyriausybei kaip tikrą. Juk numanote, nes dabar tai žinoma orbi et urbi, kad mūsų ministras Kavūras tiki laikąs Napoleoną III kumštyje, mat nusiuntė grafienę Kastiljonę jo šnipinėti, graži moteris, nepaneigsi, ir prancūzas ilgai netrukęs pasinaudojo jos meilumu. Ilgainiui paaiškėjo, kad Napoleonas nevykdė visų Kavūro norų, tad grafienė Kastiljonė veltui išeikvojo tiek Dievo malonės, nebent jai tai patiko, bet negalime leisti, kad valstybės reikalai priklausytų nuo ne itin rimto elgesio damos geidulių. Labai svarbu, kad Mūsų Didenybė nepasitikėtų Bonapartu. Netrukus Garibaldis arba Madzinis, o gal abu kartu surengs žygį į Neapolio karalystę. Jei kartais žygis pasisektų, Pjemontui teks įsikišti, kad tos žemės neatitektų pamišėliams respublikonams, o tam pjemontiečiai turės pražygiuoti visą Italijos aulinį per Popiežiaus sritis. Todėl nuteikti valdovą nepasikliauti popiežiumi, jausti jam pagiežą ir neklausyti Napoleono III patarimų yra būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti. Brangusis advokate, kaip jau supratote, mes, kuklūs valstybės tarnai, lemiame politiką dažniau nei tie, kurie, tautos akimis, valdo…
Tas pranešimas buvo pirmas išties rimtas mano darbas, pakeverzojau ne šiaip kokį asmeniniam naudojimui skirtą testamentą, o sukūriau politiškai sudėtingą tekstą, kuriuo gal prisidėjau prie Sardinijos karalystės politikos. Atmenu, išties juo didžiavausi.
Taip atėjo lemtingieji 1860 metai. Lemtingi ne man, o šaliai, aš tik iš tolo stebėjau įvykius, kavinėse klausydamasis dykinėtojų kalbų. Nujausdamas, kad teks dažniau imtis politinių užsakymų, maniau, jog pravarčiausia panaudoti tų dykaduonių tauškiamas naujienas, ir nepasitikėjau žiniomis, kurios, pasak laikraščių, buvo tikros.
Taip sužinojau, kad Toskanos didžiosios kunigaikštystės, Modenos ir Parmos kunigaikštysčių gyventojai išvijo valdovus, kad popiežius nebekontroliavo vadinamųjų Emilijos ir Romanijos popiežiaus legacijų, kad visi reikalavo jungtis prie Sardinijos karalystės, kad 1860 metų balandį Palerme kilo maištai, kad Madzinis rašęs sukilimo vadams, esą Garibaldis atskubės jiems padėti, kad sklando gandai, neva jis ieško vyrų, pinigų ir ginklų savo žygiui, o Burbonų laivynas jau plaukia į Siciliją užkirsti priešui kelio.
— Bet ar žinot, kad Kavūras per savo patikėtinį La Fariną kontroliuoja Garibaldį?
— Ką čia tauškiat! Ministras pasirašė raštą, leidžiantį pirkti dvylika tūkstančių šautuvų garibaldiečiams.
— Šiaip ar taip, jie nebuvo išdalyti. Kas užkirto tam kelią? Karaliaus karabinieriai!
— Prašyčiau, ką čia kalbat. Kavūras padėjo, o ne kliudė dalyti šautuvus!
— Taigi, bet tai buvo ne Enfield šautuvai, kurių tikėjosi Garibaldis, o senas laužas, su jais tas didis vyras gali nebent vieversius medžioti!
— Iš karaliaus rūmų sužinojau, ir neklauskit, kas man pasakė, kad La Farina davė Garibaldžiui aštuonis tūkstančius lirų ir tūkstantį šautuvų.
— Taip, bet turėjo būti trys tūkstančiai. Du tūkstančius pasiliko Genujos gubernatorius.
— Kodėl Genujos?
— Juk nemanot, kad Garibaldis jos į Siciliją mulais? Jis pasirašė sutartį pirkti du laivus, šie turėtų išplaukti iš Genujos ar jos apylinkių. O žinote, kas laidavo paskolą? Masonai, tiksliau — Genujos masonų ložė.
— Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!
— Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!
— Glissons[37]. Iš patikimų šaltinių žinau, kad pasirašant sutartį dalyvavo, — čia kalbėtojas ėmė vos girdimai šnabždėti, — advokatas Rikardis ir generolas Negris di Šen Fronas…
— Ir kas gi tie ponai?
— Nežinot? — balsas visai pritilo. — Tai Slaptojo skyriaus, ar, tikriau, Aukštosios politinės priežiūros skyriaus — valdybos pirmininko informavimo tarnybos — vadovai… Galingesni ir už ministrą pirmininką, štai kas jie tokie, ką ten masonai.
— Sakot? Galima dirbti Slaptajame skyriuje ir būti masonu, nes taip naudingiau.
— Kokia dar ložė, masonai yra jėzuitų pramanas!
— Verčiau patylėkit, jūs pats masonas, ir visi tai žino!
Gegužės penktąją jau visi kalbėjo, kad Garibaldis su tūkstančiu savanorių išplaukė Sicilijos link. Pjemontiečių ten buvo ne daugiau kaip dešimt, buvo ir svetimšalių, daug advokatų, daktarų, vaistininkų, inžinierių ir žemvaldžių. Paprastų žmonių mažai.
Gegužės vienuoliktąją Garibaldžio laivai įplaukė į Marsalos uostą. Kur žiūrėjo Burbonų laivynas? Regis, juos įbaugino uoste stovintys du britų laivai, kurių oficiali užduotis buvo ginti savo tautiečių, Marsaloje turinčių klestintį brangaus vyno verslą, turtus. O gal anglai padėjo Garibaldžiui?