Trumpai tariant, per kelias dienas Garibaldžio Tūkstantinė (taip dabar visi ją vadino) Kalatafimyje sutriuškino Burbonų pulkus, o prisidėjus vietos savanoriams dar ir padidėjo, Garibaldis karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir mėnesio pabaigoje užėmė Palermą.
Kaipgi Prancūzija, ką kalbėjo ji? Atrodė, Prancūzija viską stebi atsargiai, bet vienas prancūzas, dar garsesnis ir už Garibaldį, Aleksandras Diuma, didis romanistas, asmeniniu laivu „Ema“ jau plaukė su pinigais ir ginklais prisidėti prie išvaduotojų.
Neapolyje vargšas Abiejų Sicilijų karalius Pranciškus II, išgąsdintas garibaldiečių pergalių, išduotas savo generolų, paskubėjo suteikti amnestiją politiniams kaliniams ir vėl priimti 1848 metų statutą, kurį buvo atšaukęs, tik buvo jau per vėlu — ir jo sostinėje brendo liaudies maištai.
Kaip tik pirmosiomis birželio dienomis gavau kavalieriaus Bjanko raštelį, kuriame liepta tą vidurnaktį laukti vežimaičio, turinčio atvažiuoti prie mano raštinės durų. Keistas pasimatymas, bet užuodžiau įdomų reikalą, tad vidurnaktį, išpiltas prakaito, nes tomis dienomis ir Turiną kankino kaitra, lūkuriavau prie savo raštinės durų. Privažiavo dengtas vežimaitis užtrauktomis langų užuolaidomis su nepažįstamu ponu viduje ir nugabeno mane kažkur, kaip man pasirodė, netoli centro, negana to, man pasidingojo, kad du ar tris kartus pasukome tomis pačiomis gatvėmis.
Vežimaitis sustojo apgriuvusiame seno palaikio daugiabučio kieme, tikrose sulaužytų turėklų žabangose. Mane įvedė pro duris ir nulydėjo ilgu koridoriumi, kurio gale durelės atsivėrė į visai kitokio pastato holą su plačiais laiptais. Bet užlipome ne jais, o nulipome laipteliais holo gilumoje ir įėjome į kabinetą damastu išmuštomis sienomis, su dideliu karaliaus portretu ant galinės sienos ir žalia gelumbe dengtu stalu, už kurio sėdėjo keturi asmenys, vienas iš jų buvo kavalierius Bjankas, pristatęs man kitus. Nė vienas nepadavė rankos, tik linktelėjo galvą.
— Sėskitės, advokate. Ponas jums iš dešinės yra generolas Negris di Šen Fronas, iš kairės — advokatas Rikardis, o priešais jus sėdi profesorius Bodžijas, Valensijos Po kolegijos deputatas.
Iš to, ką girdėjau šnabždantis bare, supratau, kad pirmieji du veikėjai yra Aukštosios politinės priežiūros skyriaus vadovai, (vox populi) padėję garibaldiečiams nupirkti tuodu garsiuosius laivus. Trečiojo vyro vardą irgi buvau girdėjęs: žurnalistas, trisdešimties tapęs teisės profesorium, deputatas, žmogus, artimas Kavūrui. Raudoną jo veidą puošė ūseliai, stiklinės dugno dydžio monoklis, o jis pats atrodė taikiausias žmogus pasaulyje. Tačiau kitų trijų rodoma pagarba liudijo jo galią vyriausybėje.
Negris di Šen Fronas prabilo pirmas:
— Brangusis advokate, žinodami, kaip sugebate rinkti informaciją ir kaip apdairiai bei santūriai su ja elgiatės, norėtume jums patikėti nepaprastai subtilią misiją generolo Garibaldžio ką tik užkariautose žemėse. Nenutaisykite tokio susirūpinusio veido, neketiname prašyti vesti raudonmarškinių į kovą. Turėsite surinkti reikiamas žinias. Bet kad žinotumėt, kokia informacija domina vyriausybę, mums neišvengiamai teks patikėti tai, ką nedvejodamas pavadinčiau valstybės paslaptimis, todėl, manau, suprantate, koks apdairus turėtumėte būti nuo šio vakaro iki pat misijos pabaigos ir net ilgiau. Taip pat, kaip sakoma, ir dėl savo paties saugumo, kuris mums, be abejo, nepaprastai rūpi.
Diplomatiškesnis negalėtum būti. Šen Fronas labai rūpinosi mano sveikata, todėl perspėjo, kad sumanęs pliaukšti ką čia sužinojęs savo gyvybei sukelčiau rimtą grėsmę. Tačiau toks įvadas ir užduoties reikšmė leido numatyti, kokia man iš to būtų buvusi nauda. Todėl pagarbiai linktelėjęs paakinau Šen Froną tęsti.
— Niekas geriau už deputatą Bodžiją nepajėgs paaiškinti aplinkybių, nes informacija ir geidavimai ateina iš aukščiausio šaltinio, kuriam jis labai artimas. Profesoriau, prašau…
— Matote, advokate, — tarė Bodžijas, — Pjemonte nerastumėte nė vieno asmens, labiau už mane besižavinčio tokiu dosniu ir teisingu vyru, kaip generolas Garibaldis. Tai, ką jis padarė Sicilijoje su saujele drąsuolių stojęs prieš vieną iš geriausiai ginkluotų Europos kariuomenių, yra stebuklas.
Tokios įžangos man užteko suprasti, kad Bodžijas yra didžiausias Garibaldžio priešas, bet tylėdamas klausiausi toliau.
— Tačiau, — tęsė Bodžijas, — nors Garibaldis mūsų karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu išties pasiskelbė užkariautų žemių diktatoriumi, jo rėmėjai šiam sprendimui nepritaria. Madzinis lipa ant kulnų, skatindamas šalies pietuose pradėti masinius sukilimus ir paskelbti respubliką. O mes suvokiame Madzinio įtaigos galią: ramiai tūnodamas užsienyje, jis pasiuntė mirti daug nutrūktgalvių. Artimiausi generolo bendradarbiai yra Krispis ir Nikoreta, ištikimiausi madziniečiai, nesugebančiam perprasti kitų žmonių kėslų generolui darantys blogą įtaką. Taigi, kalbėkim atvirai: Garibaldis netruks perplaukti Mesinos sąsiaurį ir išsilaipinti Kalabrijoje. Tas vyras — įžvalgus strategas, jo savanoriai kupini įkarščio, prie jų prisidėjo daug salos gyventojų, nežinia, iš patriotizmo ar oportunizmo, o daugelis Burbonų generolų pasirodė menki vadai, tad kilo įtarimų, jog slaptos dovanos susilpnino jų kovinę dvasią. Nesakysime, ką įtariame tas dovanas įteikus. Tikrai ne mūsų vyriausybę. Dabar Sicilija jau Garibaldžio valioje, o jei į jo nagus paklius ir Kalabrija su Neapolio sritimi, tai generolas, remiamas Madzinio respublikonų, gaus devynių milijonų gyventojų karalystės išteklius ir turėdamas neginčytiną įtaką taps galingesnis už mūsų valdovą. Norėdamas išvengti tokios bėdos valdovas turi vieną galimybę: su kariuomene žygiuoti į pietus, pereiti, aišku, ne be nuostolių, Popiežiaus valstybes ir atvykti į Neapolį anksčiau už Garibaldį. Aišku?
— Aišku. Bet nesuprantu, kuo aš…
— Palaukit. Garibaldžio žygį įkvėpė tėvynės meilė, tačiau siekdami jį pažaboti, tiksliau, neutralizuoti, turime gandais ir straipsniais laikraščiuose plačiai paskleisti nuomonę, kad jį apsupo sukti ir papirkti asmenys, todėl prireikė įsikišti pjemontiečiams.
— Žodžiu, — pridūrė advokatas Rikardis, iki tol neprataręs nė žodžio, — turėtume pakirsti ne pasitikėjimą Garibaldžio žygiu, o susilpninti tikėjimą jo sukurta revoliucine valdžia. Grafas Kavūras siunčia į Siciliją tremtį ištverusį didį patriotą sicilietį La Fariną, tad Garibaldis turėtų juo pasikliauti, tačiau jis ilgus metus ištikimai bendradarbiauja su mūsų vyriausybe ir įkūrė Nacionalinę italų draugiją, kovojančią už Abiejų Sicilijų karalystės prisijungimą prie suvienytosios Italijos. La Farina įpareigotas išsiaiškinti kai kuriuos mūsų nugirstus didelį nerimą keliančius gandus. Atrodo, patiklus ir tam nepasirengęs Garibaldis ten įkūrė valdžią, kuri yra pačios valdžios neigimas. Akivaizdu, jog generolas negali visko sužiūrėti, jo padorumas neginčytinas, bet ką jis paskyrė vadovauti? Kavūras laukia išsamaus La Farinos raporto apie visokį piktnaudžiavimą, tačiau Madzinio šalininkai padarys viską, kad atkirstų La Fariną nuo žmonių, tai yra nuo tų liaudies sluoksnių, kur lengviausia rinkti žinias apie neramumus.
— Šiaip ar taip, mūsų Valdyba La Farina pasitiki tik iš dalies, — įsiterpė Bodžijas. — Gink Dieve, nenoriu nieko pasakyti, bet jis irgi sicilietis, gal jie ir geri žmonės, tačiau skiriasi nuo mūsų, tiesa? Gausite rekomendacinį laišką La Farinai, kliaukitės juo, bet veikite laisvai ir ne vien rinkite dokumentais patvirtintus duomenis, prireikus (kaip jums jau teko daryti) juos išgalvokit.