— Tačiau kaip ir kuo apsimetęs ten nuvyksiu?
— Kaip įprasta, mes viską numatėm, — nusišypsojo Bjankas. — Ponas Diuma, kurio kaip garsaus romanisto vardą tikrai esate girdėjęs, susiruošė pas Garibaldį į Palermą plaukti savo laivu „Ema“. Nelabai supratom, ką jis ten rengiasi veikti, gal paprasčiausiai nori parašyti kokį romaną apie Garibaldžio žygį, o gal iš tuštybės pasididžiuoti draugyste su didvyriu. Kad ir kaip būtų, žinom, jog maždaug po dviejų dienų jis prisišvartuos Sardinijoje, Arcakenos įlankoje, taigi mūsų valdose. Poryt auštant išvyksite į Genują ir sėsite į vieną iš mūsų laivų, plaukiančių į Sardiniją, ten susitiksite su Diuma ir jam įteiksite rekomendacinį laišką, pasirašytą asmens, kuriam Diuma skolingas ir kuriuo labai pasitiki. Prisistatykite profesoriaus Bodžijo leidžiamo laikraščio korespondentu, siunčiamu į Siciliją garsinti Diuma ir Garibaldžio žygių. Taip įsiterpsite į rašytojo entourage ir išsilaipinsite Palerme. Atvykęs į Palermą su Diuma sulauksite daugiau pagarbos ir pasitikėjimo nei atvykęs vienas. Ten įsimaišysite tarp savanorių ir užmegsite ryšius su vietos gyventojais. Dar vienas garsaus ir gerbiamo asmens akreditacinis laiškas suartins jus su jaunu karininku kapitonu Njevu, kurį Garibaldis paskyrė generaliniu viceintendantu. Tik pamanykit, prieš išplaukiant „Lombardijai“ ir „Pjemontui“, laivams, nuplukdžiusiems Garibaldį į Maršalą, iš devyniasdešimties tūkstančių žygiui surinktų lirų jam patikėta keturiolika tūkstančių. Gerai nežinome, kodėl būtent Njevui, kaip kalbama, rašto žmogui, patikėta administracinė veikla, tačiau jis, regis, turi doro vyro vardą. Džiaugsis galėdamas pasikalbėti su kuo nors, rašančiu į laikraščius ir draugaujančiu su garsiuoju Diuma.
Likusi vakaro dalis prabėgo derinant praktinius sumanymo aspektus ir atlygį. Kitą dieną uždariau savąją notaro raštinę neribotam laikui, susidėjau kelis būtiniausius niekniekius ir nežinia ko įkvėptas pasiėmiau nuo kreditorių išgelbėtą sutaną, tėvo Bergamaskio kadaise paliktą senelio namuose.
7
1897 metų kovo 29 diena
Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.
Nuo birželio 6 dienos esu laive „Ema“. Diuma priėmė mane labai nuoširdžiai. Vilkėjo lengvą šviesiai rudą švarką ir iš tiesų atrodė maišyto kraujo, nes toks ir buvo. Oda tamsi, raiškios, putlios, jausmingos lūpos, it Afrikos laukinio garbanotų plaukų kepurė. Bet žvilgsnis gyvas ir ironiškas, šypsena nuoširdi, apvalios bon vivant[38] formos… Atsiminiau vieną iš daugelio sklandančių legendų: kažkoks Paryžiaus dabita jam girdint gudriai prakalbo apie naujausias teorijas, aiškinančias pirmykščio žmogaus ir žemesniųjų rūšių ryšį. Diuma atkirto: „Taip, pone, aš kilęs iš beždžionės. Tačiau jūs, pone, ja tampate!“
Jis supažindino mane su kapitonu Bogranu, jo pavaduotoju Bremonu, vairininku Podimatasu (apžėlusiu it šernas, barzda ir plaukai dengė visą veidą taip, kad buvo matyti tik akių baltymai) ir su koku Žanu Bojė — žiūrint į Diuma atrodo, kad kokas šioje draugijoje yra svarbiausias. Diuma keliavo su savo dvaru nelyginant koks senųjų laikų didikas.
Lydėdamas mane į kajutę, Podimatasas pranešė, kad mėgstamiausias Bojė patiekalas — asperges aux petits pois[39], keistas receptas, nes patiekale nėra jokių žirnelių.
Aplenkėme Kapreros salą, kur po mūšių ilsėjosi Garibaldis.
— Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų.
— Netrukus susitiksite su generolu, — tarė Diuma ir vien jį paminėjęs nušvito iš susižavėjimo. — Šviesiabarzdis ir žydraakis, jis panėši į Leonardo „Paskutinės vakarienės“ Jėzų. Jo judesiai elegantiški, o balsas be galo švelnus. Atrodo romus žmogus, bet jo akivaizdoje ištarkit žodžius Italija ir nepriklausomybė, ir jis pabus tarsi ugnikalnis, pratrūks ugnimi ir kunkuliuojančia lava. Jis stoja į kovą beginklis, bet prireikus čiumpa artimiausią kardą, ištraukia jį iš makšties ir puola priešą. Turi tik vieną silpnybę: mano, kad rutuliais žaidžia geriausiai iš visų.
Netrukus laive kilo sujudimas. Jūreiviai sugavo didžiulį jūrinį vėžlį, tokių galima pamatyti į pietus nuo Korsikos. Diuma susijaudino.
— Turėsim darbelio. Pirma apversim jį ant nugaros, kvailelis iškiš kaklą, o mes pasinaudoję tokiu neatsargumu nukirsim jam galvą, čiakšt! — paskui pakabinsim už uodegos dvylikai valandų kraujui nuleisti. Tuomet vėl paguldysim ant nugaros, po pilvo ir nugaros šarvu įkišim tvirtus ašmenis, saugodamiesi neperverti tulžies, antraip jis taps nevalgomas, išimsim vidurius ir paliksim tik kepenis, vidinė skaidri košė nieko verta, bet ten rasim du gabalus mėsos, baltumu ir skoniu panašios į veršieną. Galiausiai pašalinsim gleivinę, nupjausim kaklą, plaukmenis, supjaustysime riešuto dydžio gabalėliais, nuplausime ir ant silpnos ugnies kokias tris ar keturias valandas virsime sriubą, pagardintą pipirais, gvazdikėliais, morkomis, čiobreliais ir lauro lapais. Kol ji virs, supjaustysim vištieną juostomis, užtaisysime petražolėmis, svogūnėlių laiškais ir ančiuviais, sumesim į verdantį sultinį, paskui nusunksim ir sumesim į vėžlienos sriubą, kur įpilsim ir tris ar keturias stiklines maderos. Jei nebūtų maderos, galima įpilti ir marsalos su taurele degtinės ar romo. Tačiau tai pis aller[40]. Savo sriuba mėgausimės ryt vakare.
Mėgstantis taip skaniai pavalgyti vyras, kad ir abejotinos kilmės, sukėlė mano prielankumą.
(Birželio 13 diena) „Ema“ į Palermą atplaukė užvakar. Pilnas knibždančių raudonų palaidinių miestas panėši į aguonų lauką. Nors dauguma garibaldiečių savanorių apsirengę ir apsiginklavę kaip pakliuvo, kai kurie vilki civilinius drabužius ir turi tik skrybėlę su plunksna. Raudono audeklo jau sunku rasti, tad tokios spalvos marškiniai kainuoja baisingus pinigus ir juos įpirkti tegali vietos diduomenės vaikai, prisidėję prie garibaldiečių po pirmųjų, žiauriausių mūšių, o ne iš Genujos atplaukę savanoriai. Kavalierius Bjankas man skyrė užtenkamai pinigų, kad išgyvenčiau Sicilijoje, tad, nenorėdamas atrodyti it koks ką tik atvykęs dabita, iškart nusipirkau padėvėtą uniformą — nuskalbtus rausvus marškinius ir palaikes kelnes, bet vien marškiniai kainavo penkiolika frankų, Turine už tokius pinigus būčiau galėjęs nusipirkti ketverius.
Čia viskas nepamatuotai brangu: kiaušinis kainuoja keturis soldus, svaras duonos — šešis, svaras mėsos — trisdešimt. Nežinau, ar todėl, kad sala skurdi ir užkariautojai baigia suryti paskutines atsargas, palermiečiai nutarė, jog garibaldiečiai — dangaus siųsta mana, ir švarina juos be jokių skrupulų.