Girdėjau kalbant, jog žemėje gyvena daugiau kaip milijardas žmonių. Nežinau, kaip juos suskaičiavo, bet gana pasisukioti po Palermą, kad suprastum, jog mūsų per daug ir painiojamės vieni kitiems po kojų. O dauguma iš tų žmonių dvokia. Jau dabar mažai maisto, galima įsivaizduoti, kas bus, jei dar pasidauginsim. Todėl gyventojų skaičių reikia mažinti. Žinoma, yra visokių epidemijų, savižudžių, nuteistųjų mirties bausme, amžinai susikaunančių dvikovose arba tokių, kam patinka strimgalviais šuoliuoti miškais ir laukais ir nusisukti sprandus, girdėjau apie anglų džentelmenus, kurie maudosi jūroje ir, žinoma, paskęsta… Bet to negana. Karai — veiksmingiausias ir natūraliausias būdas sustabdyti žmonijos gausėjimą. Argi kadaise vykstant į karą nesakyta, kad tokia Dievo valia? Tik reikia rasti žmonių, kurie norėtų kariauti. Jei visi pasislėps, kare niekas nežus. Kam tada tuos karus kelti? Todėl ir reikia tokių kaip Njevas, Aba ar Bandis, mėgėjų šokti prieš kulkas. Kad tokie kaip aš galėtų gyventi nejausdami nerimo dėl ant galvos lipančios žmonijos.
Žodžiu, mums reikia idealistų, nors aš jų ir nemėgstu.
Prisistačiau La Farinai su akreditaciniu laišku.
— Jei tikitės gerų žinių, kurias galėtumėt pranešti Turinui, — tarė, — užmirškit tokias. Čia nėra vyriausybės. Garibaldis ir Biksijas mano vadovaujantys tokiems pat genujiečiams kaip ir jie patys, o ne siciliečiams kaip aš. Krašte, kur nėra rekrūtų prievolės, jie tikėjosi surinkti trisdešimt tūkstančių vyrų. Daugelyje savivaldybių kilo maištai. Išleistas įsakas iš miestų tarybų varyti karališkosios administracijos darbuotojus, betgi jie vieninteliai moka skaityti ir rašyti. Anądien keletas burnojančių prieš dvasininkus pasiūlė sudeginti viešąją biblioteką, mat ją įkūrę jėzuitai. Palermo valdytoju paskirtas jaunuolis iš Marčileprės, kurio čia niekas nepažįsta. Saloje vyksta visokiausi nusikaltimai, o žudikai neretai būna tie, kurie privalėtų užtikrinti tvarką, nes tarp kareivių yra ir tikrų plėšikų. Garibaldis — sąžiningas žmogus, bet nepajėgia sužiūrėti, kas dedasi jam po nosimi: iš vienos partijos Palermo provincijoje rekvizuotų žirgų du šimtai pradingo! Bet kam, kas tik užsigeidžia, pavedama suburti batalioną, todėl yra batalionų su orkestru ir visais karininkais, nors žmonių juose vos keturiasdešimt ar penkiasdešimt! Vieną užduotį duoda trims ar keturiems žmonėms! Sicilijoje neliko nei civilinių, nei baudžiamųjų, nei prekybos teismų, nes vienu mostu atleisti visi teisėjai, o visus ir viską teisia karo komisijos, nelyginant hunų laikais! Krispis su savo gauja sako, kad Garibaldis nenori civilinių teismų, nes teisėjai ir advokatai esą sukčiai, ir nenori visuotinio susirinkimo, nes deputatai esą rašto, o ne ginklo žmonės, nenori jokių viešojo saugumo pajėgų, nes piliečiai turi patys ginkluotis ir gintis. Nežinau, ar tai tiesa, nes dabar su generolu nepavyksta net pasikalbėti.
Liepos 7 dieną sužinojau, kad La Farina suimtas ir išgabentas į Turiną. Akivaizdu, tai Krispis pakurstė Garibaldį parašyti įsakymą. Kavūras nebeturi informatoriaus. Tad viskas priklausys nuo mano pranešimo.
Nebereikia persirenginėti dvasininku, kad surinkčiau gandus, visi liežuvauja smuklėse, o kartais ir patys savanoriai skundžiasi generolo elgesiu. Girdžiu šnekant, kad iš visų į Garibaldžio būrius šiam užėmus Palermą įstojusių siciliečių pusšimtis jau pasitraukė, kai kurie su ginklais. „Valstiečiai suliepsnoja it šiaudai ir tuoj pavargsta“, — teisina juos Aba. Karo taryba nuteisia tokius myriop, bet paskui paleidžia eiti kur nori, kad tik toliau. Mėginu suprasti, kokie tikrieji tų žmonių jausmai. Visas sujudimas Sicilijoje kilo dėl to, kad toji žemė buvo Dievo pamirštas užkampis, išdegintas saulės, be vandens, nebent jūros, apžėlęs skurdžius dygliuotus vaisius vedančiais augalais. Į tokį kraštą, kur šimtmečius nieko nevyko, atkeliavo Garibaldis su saviškiais. Vietos žmonės į šią kovą stojo visai ne dėl jo, jiems nerūpi ir Garibaldžio verčiamas nuo sosto karalius. Jie tiesiog apsvaigo nuo minties, kad vyksta kažkas naujo. Kiekvienas tas naujoves suprato savaip. Bet gal naujovių viesulas tėra iš naujo visus užliūliuosiantis šiltas vėjelis.
(Liepos 30 diena) Njevas, su kuriuo dabar kiek suartėjau, atskleidžia, kad Garibaldis gavo oficialų Viktoro Emanuelio laišką, įsakantį nesikelti per sąsiaurį. Tačiau prie įsakymo pridėtas ir karaliaus ranka parašytas raštelis, kurio turinys maždaug toks: pirma įsakiau jums kaip karalius, o dabar patariu man atsakyti, kad norėtumėt vykdyti įsakymą, tačiau jūsų pareiga Italijai neleis atsisakyti palaikyti neapoliečius, jeigu šie prašysis išlaisvinami. Dvigubas karaliaus žaidimas, bet prieš ką? Prieš Kavūrą? O gal prieš patį Garibaldį, kuriam pirma įsako nesikelti į žemyną, paskui padrąsina tą daryti, o jei šis tai padarys, įsiveržęs į Neapolį su pjemontiečių kariauna bus nubaustas už neklusnumą?
— Generolas per daug naivus ir paklius į spąstus, — sako Njevas. — Norėčiau būti su juo, tačiau pareiga verčia likti.
Supratau, jog tas akivaizdžiai mokytas vyras irgi dievina Garibaldį. Silpnumo valandėlę parodė neseniai gautą „Garibaldietiškos meilės“ tomelį, atspausdintą Šiaurėje jam nė neperskaičius korektūros.
— Tikiuosi, skaitytojai pamanys, jog kaip didvyris turiu teisę būti šiek tiek stuobrys, ir jiems suteikta tokia galimybė, nes palikta gėdingų spaudos klaidų.
Permečiau akimis vieną iš eilėraščių, skirtą būtent Garibaldžiui, ir įsitikinau, kad Njevas išties šiek tiek stuobrys:
Nežinau, kodėl / išmintim švytinčios / jo akys priverčia / klauptis žmones.
Dėl to kreivakojo neūžaugos visi čia eina iš proto.
(Rugpjūčio 12 diena) Einu pas Njevą, kad šis patvirtintų sklandančius gandus: garibaldiečiai išsilaipino Kalabrijoje. Randu jį prasčiausios nuotaikos, kone verkiantį. Jį pasiekusi žinia, kad Turine nepatenkinti jo darbu.
— Čia turiu viską surašęs, — plekšnoja delnu per registrus raudonos drobės viršeliais. — Tiek gauta ir tiek išleista. O jei kas nors ką nors pavogė, iš mano sąskaitų viskas bus matyti. Kai atiduosiu juos kam dera, lėks ne viena galva. Tik ne manoji.
(Rugpjūčio 26 diena) Nesu strategas, bet manau iš nuogirdų suprantantis, kas vyksta. Gal dėl masonų aukso, o gal perėję į Savojos pusę kai kurie ministrai neapoliečiai rezga sąmokslą prieš karalių Pranciškų. Neapolyje turės kilti maištas, maištininkai prašys Pjemonto vyriausybę pagalbos, ir Viktoras Emanuelis išžygiuos į pietus. Garibaldis, regis, nieko nenutuokia, o gal viską supranta ir skubina savo veiksmus. Nori atvykti į Neapolį prieš Viktorą Emanuelį.