— Koks žmogus, — verkė Njevas, kaip įprasta poetams (Simoninį tai siaubingai erzino).
Po keleto dienų Garibaldžio kariuomenė buvo paleista, dvidešimt tūkstančių savanorių priimti į Savojos kariuomenę, į ją įtraukti ir trys tūkstančiai Burbonų karininkų.
— Teisingai, — kalbėjo Njevas, — jie tokie pat italai kaip mes, bet liūdna matyti tokią mūsų epopėjos pabaigą. Aš nestosiu į kariuomenę, paimsiu šešių mėnesių išmoką, ir sudie. Tikiuosi, šešių mėnesių užteks man darbui pabaigti.
Matyt, darbo turėjo velniškai daug, nes lapkričiui baigiantis sutvarkė tik iki liepos pabaigos gautas sąskaitas. Taigi, jam reikėjo dar trijų mėnesių, o gal ir daugiau.
Gruodį Viktorui Emanueliui atvykus į Palermą, Njevas pasakė Simoniniui:
— Čia esu paskutinis raudonmarškinis, į mane žiūri kaip į laukinį. O dar turiu atlaikyti La Farinos galvijų apkalbas. Dievaži, būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, verčiau būčiau nusiskandinęs Genujoje nei kėlęs koją į šią galerą.
Simoninis vis dar nebuvo sugalvojęs, kaip priglobti tuos nelemtus registrus. Tačiau gruodžio viduryje Njevas netikėtai pranešė trumpam išvykstąs į Milaną. Paliks registrus Palerme? Išsiveš? Sužinoti nepavyko.
Njevo nebuvo beveik du mėnesius, ir tą liūdną metą Simoninis panaudojo žvalgyti Palermo apylinkėms (aš ne sentimentalus, guodėsi, bet kokios Kalėdos besniegėje dykroje, apaugusioje figavaisėmis opuncijomis?). Įsigijo mulą, vėl apsivilko tėvo Bergamaskio sutaną ir keliavo iš kaimo į kaimą, klausydamas klebonų bei kaimiečių paskalų, bet dažniausiai mėgindamas perprasti sicilietiškos virtuvės paslaptis.
Vienišose užmiesčio smuklėse rasdavo nebrangių (bet puikaus skonio) patiekalų: tereikėjo į sriubos dubenėlį įmesti kelis gabalėlius duonos, gerai uždaryti aliejumi ir ką tik sumaltais pipirais, sūdytame vandenyje pavirti griežinėliais supjaustytus svogūnus su pomidorų skiltelėmis ir vaistine girmėte, po dvidešimties minučių supilti ant duonos, kelias minutes luktelėti ir patiekti karštą.
Prie Bagerijos vartų rado užeigą su keletu staliukų tamsioje salėje, tačiau toje net ir žiemos mėnesiais malonioje prieblandoje iš pažiūros (o gal ir iš tikrųjų) murzinas šeimininkas gamino nuostabius patiekalus iš skerdienos atliekų, tokius kaip kimšta širdis, kiaulienos šaltiena, užkrūčio liauka ar visokiausi žarnokai.
Ten sutiko du veikėjus, gana skirtingus, ir tik gerokai vėliau jo protas suvedė visus galus. Bet neužbėkime įvykiams už akių.
Pirmasis atrodė esąs vargšas pamišėlis. Šeimininkas prisipažino jį maitinantis ir suteikiantis pastogę iš gailesčio, nors iš tiesų šis jam nudirbdavo daug naudingų darbų. Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes. Jį nuolat kaitino atsiminimai apie sukilimą, o išlenkęs kelias vyno taures imdavo trankyti kumščiu į stalą ir šaukti: „Drebėkit, žemvaldžiai, artėja teisingumo valanda, žmonės, ruoškitės!“ Tokius žodžius prieš sukilimą šaukė jo draugas nuncijus Čiraldas Frajunkas, vienas iš Biksijo paskui sušaudyto ketverto.
Proto galvoje turėjo nedaug, tačiau viena mintis ten kirbėjo ir nedavė jam ramybės. Jis norėjo nužudyti Niną Biksiją.
Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes.
Simoniniui Brontė tebuvo keistuolis, padėjęs leisti nuobodžius žiemos vakarus. Daug įdomesnis iškart pasirodė kitas subjektas, pasišiaušęs ir iš pradžių niūrus personažas, kuris, išgirdęs, kad Simoninis kamantinėja šeimininką apie įvairių patiekalų receptus, tuoj pradėjo kalbą, prisipažinęs kaip ir Simoninis mėgstąs skaniai pavalgyti. Simoninis jam pasakojo, kaip gaminami pjemontietiški virtiniai, o anas savo ruožtu atskleidė caponata[45] paslaptis, Simoninis kalbėdavo apie nevirtą kapotą veršiuko krūtinėlę su trumais, o tas leisdavosi į marcipanų alchemiją.
Meistras Ninucas kalbėjo beveik itališkai ir leido suprasti keliavęs net po svečias šalis. Kol pagaliau, pabrėžęs savo pamaldumą įvairioms vietos šventyklų švenčiausiosioms mergelėms ir pareiškęs pagarbą Simoninio dvasiškam stotui, išpažino savo keistą padėtį: Burbonų kariuomenėje jis buvęs sprogdintoju, bet ne kaip kariškis, o kaip amatininkas, mat saugojęs ir tvarkęs netoli stovintį parako sandėlį. Išviję Burbonų karius, garibaldiečiai konfiskavę amuniciją ir paraką, bet nenorėję griauti kazemato ir palikę Ninucą sargauti mokėjo jam kaip karo intendantui. O šis nuobodžiavo laukdamas įsakymų, nekęsdamas atėjūnų iš šiaurės, ilgėdamasis savojo karaliaus, svajodamas apie maištus ir sukilimus.
— Panorėjęs galėčiau išsprogdinti pusę Palermo, — kartą pašnibždėjo Simoniniui supratęs, jog ir šis nepalaiko pjemontiečių. Matydamas šio nuostabą papasakojo, kad atėjūnai po parako sandėliu neaptikę kriptos, prikimštos parako statinaičių, granatų ir kitokių karo įnagių. Juos reikia išsaugoti greitai įvyksiančiam sukilimui, nes kalnuose jau buriasi pasiryžusieji apsunkinti įsibrovėlių pjemontiečių gyvenimą.
Kai kalbėdavo apie sprogmenis, jo veidas pamažu nušvisdavo, tas suplotas veidas ir apniukusios akys tapdavo beveik gražūs. Vieną dieną Ninucas pagaliau nusivedė Simoninį į kazematą ir išniręs iš kriptos parodė delną su juodais grūdeliais.
— Ak, garbusis tėve, — tarė, — nėra nieko gražiau už kokybišką paraką. Tik pažvelkit, kokia spalva, tamsiai pilka, ir grūdeliai nesubyra suspausti saujoje. Jei turėtumėt lapą popieriaus, pabėręs juos ant to lapo padegčiau, ir jie sudegtų popieriaus nė nepalietę. Kadaise jį gamindavo iš septyniasdešimt penkių dalių kalio salietros, dvylikos dalių anglies ir dvylikos sieros, paskui ėmėsi vadinamųjų angliškų kiekių, kitaip tariant, penkiolika dalių anglies ir dešimt sieros, todėl ir pralaimimi karai, nes granatos nesprogsta. Šiandien mes, išmanantys savo darbą (deja, o gal laimė, mūsų jau nedaug), vietoj kalio salietros dedame Čilės salietros, ir tai jau visai kas kita.
— Geriau?
— Geriau. Matote, tėve, kasdien išrandamas koks nors naujas sprogmuo, ir visi veikia vienas blogiau už kitą. Toks karaliaus (kalbu apie teisėtą karalių) karininkas dėjosi viską išmanantis ir papasakojo apie naujausią išradimą — pirogliceriną. Tik nežinojo, kad šis sprogsta sutrenkus, tad jį sunku detonuoti, mat tektų trenkti per jį kūju, vadinasi, ir pats pirmas išlėktum į orą. Patikėkit, jei norit susprogdinti kitus — nėra geresnės priemonės už senąjį paraką. Bent jau yra į ką pažiūrėti.
Meistras Ninucas atrodė toks laimingas, lyg pasaulyje nieko gražiau nebūtų. Tada Simoninis ne itin paisė jo svaičiojimų. Tačiau paskui, sausio mėnesį, ėmė apie juos svarstyti rimčiau.
Išties, mąstydamas, kaip galėtų gauti Tūkstantinės žygio sąskaitų registrus, tarė sau: arba jie Palerme, arba bus Palerme Njevui sugrįžus iš Šiaurės. Paskui Njevas juos išgabens į Turiną laivu. Tad neverta sekioti paskui jį dieną ir naktį, slaptojo seifo vis tiek nerasiu, o jei ir rasčiau, nepajėgsiu atidaryti. O jei rasiu ir atidarysiu, kils skandalas, Njevas praneš, kad registrai pradingo, ir gali būti apkaltinti manieji darbdaviai turiniečiai. Nebūtų nutylėta, net jei man pavyktų užklupti Njevą su registrais rankoje ir įsmeigti jam į nugarą peilį. Toks lavonas kaip Njevo tikrai sukeltų tam tikrų keblumų. Turine pasakė: reikia, kad registrai išnyktų kaip dūmas. Tačiau su jais kaip dūmas turėtų išnykti ir Njevas, ir taip, kad jo mirtis (ji turi atrodyti atsitiktinė ir natūrali) užgožtų registrų dingimą. Taigi, reikėtų padegti ar išsprogdinti intendantūros rūmus. Pernelyg akivaizdu. Lieka vienas sprendimas: pradanginti Njevą, registrus ir viską, kas su tuo susiję, kelionėje iš Palermo į Turiną. Nelaimė jūroje, žus penkiasdešimt šešiasdešimt žmonių, ir niekas nė neįtars, kad viskas padaryta norint sunaikinti kelis sąsiuvinius.