Sumanymas, žinoma, neregėtai drąsus, Simoninis, regis, subrendo ir įgijo daugiau proto, be to, neturėjo kada žaisti kaip su universiteto draugais. Matė karą, priprato prie mirties, laimė, kitų, ir išties netroško pamatyti Negrio di Šen Frono minėtų tvirtovių.
Be abejo, šį planą Simoninis svarstė ilgai dar ir todėl, kad daugiau nebuvo ko veikti. Tardavosi ir su meistru Ninucu, vaišindamas jį skaniais pusryčiais.
— Meistre Ninucai, turbūt stebitės, ką čia veikiu. Galiu atsakyti, kad esu atsiųstas Šventojo Tėvo atkurti mūsų Abiejų Sicilijų valdovo karalystės.
— Tėve, aš visas jūsų, sakykit, ką turėčiau daryti.
— Tai štai, dieną, kurios dar nežinau, iš Palermo į žemyną išplauks laivas. Tame laive bus seifas su įsakymais ir planais, kaip visiems laikams sugriauti Šventojo Tėvo autoritetą ir apšmeižti mūsų karalių. Tas laivas nepasiekęs Turino turi nuskęsti taip, kad neišsigelbėtų nei žmonės, nei daiktai.
— Tėve, nieko nėra lengviau. Galim pasinaudoti naujausiu išradimu, kurį dabar, regis, tobulina amerikiečiai. Tai „anglies bomba“. Pagaminta visai kaip anglies luitas. Numeti tą luitą prie laivo anglių, o sykį patekęs į krosnį ir gerai įkaitęs jis sukels reikiamą sprogimą.
— Neblogai. Bet tas anglies luitas turėtų būti įmestas į krosnį tam tikrą akimirką. Reikia, kad laivas sprogtų ne per anksti ir ne per vėlai, kitaip tariant, ne iškart išplaukęs ar prieš pasiekdamas tikslą, nes visi tai matytų. Jis turėtų sprogti pusiaukelėje, toli nuo smalsių akių.
— Tada sunkiau. Kadangi negalime papirkti kūriko, nes jis būtų pirmoji auka, reikėtų apskaičiuoti tikslų momentą, kada luitas su anglimis paklius į krosnį. O to nepasakytų nė pati Benevento ragana…
— Tai kaip tada?
— Tada, brangusis tėve, vienintelis visada užtikrintas sprendimas ir vėl yra parako statinaitė su geru degikliu.
— Bet kas sutiks jį uždegti laive žinodamas, kad ir jam pačiam lemta sprogti?
— Niekas, nebent jis būtų meistras, o tokių, Dievo laimė ar deja, dar keletas liko. Meistras moka nustatyti padegimo virvelės ilgį. Kadaise ją atstodavo šiaudas, prikimštas juodojo parako, ar sieringa dagtis, arba kalio salietra įtrinta ir degutuota virvelė. Niekada nežinai, kiek užtruks, kol ugnis nubėgs, kur reikia. Bet, ačiū Dievui, jau prieš trisdešimt metų išrasta lėto degimo virvelė, o kriptoje tokios turiu kelis metrus.
— Ir kas iš to?
— Ogi tas, kad galima nustatyti, kiek uždegta virvelė degs iki tos akimirkos, kai ugnis pasieks paraką, degimo trukmę galima reguliuoti virvelės ilgiu. Tad jei sprogdintojas žinos, kad padegęs degiklį spės pasiekti vietą, kur kas nors jo lauks nuleistoje valtyje, ir gerokai nutols nuo laivo prieš šiam sprogstant, viskas bus tobula, ką ten, tiesiog šedevras!
— Meistre Ninucai, yra vienas bet… Tarkim, tą vakarą jūra bus nerami ir niekas negalės nuleisti valties. Ar toks sumanus meistras taip rizikuotų?
— Tėve, atvirai pasakysiu, ne.
Negalėjau meistro Ninuco prašyti eiti į beveik užtikrintą mirtį. Tačiau ką nors kitą, ne tokį atsargų, gal ir pavyktų įkalbėti.
Sausio pabaigoje Njevas iš Milano nuvyko į Neapolį ir ten viešėjo apie dvi savaites, gal rinko dokumentus. Paskui sulaukė įsakymo vykti į Palermą, surinkti visus registrus (ženklas, kad šie buvo ten palikti) ir atgabenti juos į Turiną.
Njevo susitikimas su Simoniniu buvo jausmingas ir broliškas. Njevas leidosi į sentimentalius atsiminimus apie savo kelionę į šiaurę, apie nelaimingą meilę, kuri, nelaimei ar džiaugsmui, per tą trumpą viešnagę vėl suliepsnojo… klausantis elegiškų draugo pasakojimų Simoninio akys tarsi sudrėko, bet iš tiesų jis nekantravo sužinoti, kaip registrai keliaus į Turiną.
Pagaliau Njevas prasitarė. Kovo pradžioje jis išplauks iš Palermo į Neapolį laivu „Heraklis“, o iš Neapolio toliau į Genują. „Heraklis“ buvo padorus anglų pastatytas garlaivis su dviem šoniniais ratais, penkiolikos vyrų įgula, galintis plukdyti keletą dešimčių keleivių. Buvo daug patyręs, bet neatrodė kaip senas laužas ir dar puikiai tarnavo. Nuo tos akimirkos Simoninis pradėjo rinkti visą galimą informaciją. Susižinojo, kokioje užeigoje apsistojo kapitonas Mikelė Mančinas, o pasikalbėjęs su jūreiviais išsiaiškino laivo vidaus planą.
Tada vėl nutaisęs pamaldžią išraišką ir virtęs dvasininku sugrįžo į Bageriją ir pasivedė Brontę į šalį.
— Bronte, — pasakė jam, — iš Palermo netrukus išplauks laivas, kuriuo į Neapolį keliaus Ninas Biksijas. Atėjo laikas, kad mes, paskutiniai sosto gynėjai, atkeršytume už tai, ką jis padarė tavo kaimui. Tau tenka garbė dalyvauti Biksijo egzekucijoje.
— Sakykit, ką turiu daryti.
— Štai virvelė, jos degimo trukmę apskaičiavo išmanantis daugiau už tave ir už mane. Apsijuosk ja liemenį. Vienas mūsų žmogus, kapitonas Simoninis, Garibaldžio karininkas, bet slapta ištikimas mūsų karaliui, pristatys į laivą skrynią, bet tai karinė paslaptis, ir rekomendaciją, kad triume ją nuolat saugotų jo patikėtinis, kitaip tariant, tu. Žinoma, skrynia bus pilna parako. Simoninis plauks kartu ir pasirūpins, kad horizonte pasirodžius Stromboliui gautum įsakymą išvynioti, pritvirtinti ir padegti virvelę. Simoninis tuomet jau bus nuleidęs gelbėjimo valtį. Padegamoji virvelė bus tokia ilga ir stora, kad tikrai spėsi iš triumo pirmagalyje nusigauti į laivagalį, kur tavęs lauks Simoninis. Turėsite užtenkamai laiko atsitolinti nuo laivo prieš jam, o kartu ir prakeiktajam Biksijui išlekiant į orą. Tačiau to Simoninio tau nedera pamatyti ar ieškoti, o jei ir pamatytum, negali prie jo artintis. Ninucas rateliais atveš tave prie laivo, ten susitiksi su jūreiviu vardu Almalas. Palydėtas į triumą liksi ten, kol Almalas ateis pasakyti, kad turi padaryti tai, ką žinai.
Brontės akys žaižaravo, bet jis nebuvo visiškas kvailys.
— O jeigu jūra bus nerami? — paklausė.
— Jei triume pajusi, kad laivas kiek siūbuoja, nesijaudink, gelbėjimo valtis didelė ir tvirta, su stiebu ir bure, o sausuma netoli. O jeigu kapitonas Simoninis nuspręs, kad bangos yra per aukštos, — jis nenorės rizikuoti savo gyvybe. Tu negausi įsakymo, o Biksiją teks nudaigoti kitą kartą. Bet jei gausi įsakymą, vadinasi, tas, kuris apie jūrą išmano daugiau už tave, nusprendė, kad gyvi ir sveiki pasieksite Strombolį.
Brontė džiūgavo ir visiškai pritarė. Teko daug slapta tartis su meistru Ninucu, kol toji pragaro mašina buvo sustyguota. Reikiamą akimirką, apsirengęs kone gedulingai — taip žmonės įsivaizduoja rengiantis šnipus ir slaptuosius agentus — Simoninis prisistatė kapitonui Mančiniui su leidimu, nusėtu antspaudais ir parašais, skelbiančiu, kad jo didenybės Viktoro Emanuelio II įsakymu į Neapolį turi būti nuplukdyta skrynia su slapčiausiais dokumentais. Toji skrynia turi įsimaišyti tarp kitų prekių ir nekristi į akis, todėl ją reikia laikyti triume, o prie jos dieną naktį turi budėti Simoninio patikėtinis. Tuo pasirūpins jūreivis Almalas, ne kartą vykdęs slaptas karines užduotis, o kapitonui tais reikalais nederėtų nėmaž domėtis. Neapolyje skrynią pasiims šaulių pulko karininkas.
Tad planas buvo paprastas ir operacija niekam nekrito į akis, juo labiau Njevui, nerimavusiam dėl savosios skrynelės su registrais saugumo.
Numatyta, kad „Heraklis“ išplauks pirmą valandą po pusiaudienio, kelionė į Neapolį truks penkiolika šešiolika valandų. Paranku susprogdinti laivą, kai šis priartės prie Strombolio salos, nes joje nuolat veikia šiaip jau taikus ugnikalnis, naktimis žėrintis ugnies pliūpsniais, ir sprogimo net brėkštant niekas nepastebės.