Persimečiau su ja keliais žodžiais (dešimt dienų gyvenau taip užsislėpęs, kad jaučiu malonumą net kalbėdamasis su moterim), o kaskart pastatęs jai absento taurelę nesusivaidydavau neužsakęs ir sau.
Todėl dabar rašau apsiblaususiomis akimis ir protu: puikios sąlygos atsiminti nedaug ir prastai.
Žinau tik, kad atvykęs į Paryžių, suprantama, nerimavau (juk iš esmės vykau į tremtį), bet miestas mane pakerėjo, todėl nutariau jame praleisti visą likusį gyvenimą.
Nežinojau, ar ilgai užteks turimų pinigų, tad išsinuomojau kambarį viešbutyje netoli Bjevro. Laimė, galėjau sau leisti jame gyventi vienas, nes tokiuose prieglobsčiuose viename kambaryje dažnai patiesta penkiolika čiužinių, o kartais nėra nė lango. Kambarys apstatytas kažkieno persikraustant išmestais baldais, patalynėje knibžda gyvių, nusiprausti galiu cinko dubenyje, šlapinuosi į kibirą, neturiu net kėdės, ką jau kalbėti apie muilą ar rankšluostį. Skelbimas ant sienos įsakmiai liepia palikti raktą spynoje iš lauko pusės, kad policininkai galėtų įsiveržti negaišdami laiko — o taip nutikdavo dažnai, — sugriebę miegančius už plaukų apžiūrėtų veidus pasišviesdami žibintais, paleistų neatpažintuosius ir nusitemptų laiptais žemyn tuos, kurių atėjo suimti, prieš tai nuoširdžiai prikūlę, jei tiem kartais būtų šovę į galvą pasipriešinti.
Mažojo tilto gatvėje radau smuklę, ten galėdavau pigiai pavalgyti: visa sugedusi mėsa, kurią Halių turgaus mėsininkai išmesdavo į šiukšlyną, pamatę, kad riebalai pažaliavo, o raumuo pajuodo, auštant būdavo surenkama, nušluostoma, užpilama druska ir pipirais, išmirkoma acte, dviem parom pakabinama gryname ore kiemo gilumoje, o tada patiekiama lankytojams. Dizenterija užtikrinta, kaina prieinama.
Po Turine išsiugdytų įpročių ir sočiai maitinęsis Palerme čia būčiau numiręs per kelias savaites, jei gana greitai, kaip papasakosiu, nebūčiau gavęs pirmo atlygio iš tų, pas kuriuos mane buvo nusiuntęs kavalierius Bjankas. Tada galėjau sau leisti valgyti Noblot užeigoje Ušetės gatvėje. Ten buvo didelė salė, atsiverianti į senovinį kiemą, tik reikėdavo atsinešti duonos. Prie įėjimo stovėjo kasa, čia dirbo šeimininkė su trimis dukromis: paimdavo pinigus už prabangius valgius — rostbifą, sūrį, marmeladą, arba paduodavo po keptą kriaušę su dviem riešutais. Už kasos galėdavo eiti tie, kurie užsisakydavo bent pusę litro vyno: amatininkai, nuskurdę dailininkai, raštininkai.
Praėjęs kasą, patekdavai į virtuvę, ten ant didelės krosnies virė avienos, triušienos ar jautienos ragu, žirnių ar lęšių košė. Niekas neaptarnaudavo: reikėdavo susirasti lėkštę, įrankius ir stoti į eilę priešais virėją. Pasistumdę lankytojai nešini savo lėkštėmis pagaliau, radę vietos, atsisėsdavo prie milžiniško table d’hdte. Du soldai už sriubą, keturi soldai už jautieną, dešimt santimų už atsineštą duoną, tad galėdavai pavalgyti už keturiasdešimt santimų. Viskas man atrodė nuostabiai skanu, kita vertus, mačiau, kad čia lankosi ir pasiturintys asmenys, geidžiantys pasitrinti šonais su prastuomene.
Tiesą pasakius, dar prieš pradėdamas lankytis Noblot niekada nesigailėjau tų pirmųjų pragare praleistų savaičių: užmezgiau naudingų pažinčių ir tapau savas aplinkoje, kurioje vėliau teko nardyti kaip žuviai vandenyje. O pagal tuose skersgatviuose nugirstus pokalbius atradau kitas gatves kituose Paryžiaus rajonuose, kaip Lapo gatvę, kur prekiauta visokiausiais amatininkams ar šeimoms pravarčiais gelžgaliais ir ne itin doriems darbams skirtais visrakčiais ar padirbtais raktais, netgi durklais įtraukiamais ašmenimis, tokius patogu nešiotis paslėpus rankovėje.
Stengiausi kuo mažiau sėdėti kambaryje ir leidau sau vienintelį malonumą, kuriuo gali mėgautis pinigų neturintis paryžietis: vaikštinėti bulvarais. Iki tol nė nenumaniau, kad Paryžius gerokai didesnis už Turiną. Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė, retas kuris iš jų skubėjo kokiu reikalu, dauguma išeidavo pasižmonėti. Dorosios paryžietės rengdavosi skoningai, ir jei ne jos pačios, tai jų drabužiai traukė mano akis. Deja, tais pačiais šaligatviais vaikštinėdavo ir, sakykim, nedorosios paryžietės, apsitaisiusios dar sumaniau, kad patrauktų mūsų lyties dėmesį.
Jos buvo prostitutės, nors ir ne tokios vulgarios, kaip paskui matytos brasseries afemmes, mat dėdavosi tik su turtingais ponais, tą galėjai matyti iš velniškų išmonių, kuriomis gundydavo savo aukas. Vėliau vienas mano informatorius paaiškino, jog kadaise bulvaruose vaikštinėjo tik grisettes, jaunos paikos moteriškės, neskaisčios, bet ir nesavanaudės, nereikalaudavusios drabužių ar papuošalų iš meilužių, nes šie būdavo skurdesni ir už jas pačias. Paskui jos išnyko it kokia mopsų veislė. Tada pasirodė lorette, arba biche, arba cocotte, ne sąmojingesnės ar labiau išprususios už grizetes, bet geidžiančios kašmyrų ir raukinių. Tais laikais, kai atvykau į Paryžių, loretes pakeitė kurtizanės, ieškančios pasakiškai turtingų meilužių, deimantų ir karietų. Reta kuri kurtizanė vaikščiodavo bulvarais. Šios damos su kamelijomis pasirinko moralinį principą neturėti širdies, jausmų, dėkingumo, išnaudojo nepajėgiuosius, mokančius vien už pasirodymą su jomis operos ložėje. Atgrasi padermė.
Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė.[46]
Tuo metu užmezgiau pažintį su Klemanu Fabrė de Lagranžu. Turiniečiai nusiuntė mane į tokį biurą nutriušusiame name, gatvėje, kurios pavadinimo iš apdairumo, įgyto savo amate, nedrįstu minėti net šiame puslapyje, nors niekas niekada jo neskaitys. Tikriausiai Lagranžas dirbo Viešojo saugumo generalinės valdybos politikos skyriuje, bet taip ir nesupratau, ar jis buvo piramidės viršūnėje, ar apačioje. Atrodė, jis neprivalėjo niekam atsiskaityti, ir net kankinamas nieko nebūčiau galėjęs papasakoti apie politinės informacijos mechanizmą. Iš tikro nė nežinojau, ar tame pastate Lagranžas turėjo kabinetą: parašęs tuo adresu pranešiau jam turįs kavalieriaus Bjanko rekomendacinį laišką ir po dviejų dienų sulaukiau kvietimo ateiti į Dievo Motinos katedros šventorių. Turėjau Lagranžą atpažinti iš raudono gvazdiko atlape. Nuo tada su Lagranžu susitikdavau netikėčiausiose vietose: kabarete, bažnyčioje, parke, bet nė karto toje pat vietoje.
Tomis dienomis Lagranžui prireikė vieno dokumento, sukurpiau jį tobulai, iškart buvau palankiai įvertintas ir nuo tos dienos pradėjau dirbti kaip indicateur[47], ar kaip ten neoficialiai vadinama, kas mėnesį gaudavau po tris šimtus frankų ir dar po šimtą trisdešimt išlaidoms (už išskirtines paslaugas kliūdavo šiokių tokių arbatpinigių, o už sukurtus dokumentus mokėdavo atskirai). Imperija daug išleidžia savo informatoriams, tikrai daugiau už Sardinijos karalystę, girdėjau, kad policijos biudžetas — septyni milijonai frankų per metus ir iš jų du milijonai skiriami politinei informacijai gauti. Tačiau kiti kalba, kad biudžetas yra keturiolika milijonų, iš jų sumokama ir už pravažiuojančiam imperatoriui surengtas ovacijas, korsikiečių būriams, kad šie sektų Madzinio šalininkus, provokatoriams ir tikriesiems šnipams.
Iš Lagranžo gaudavau ne mažiau kaip penkis tūkstančius frankų per metus, bet jis mane supažindino ir su privačiais klientais, tad gana greitai pajėgiau įkurti savo dabartinę notaro raštinę (arba brocantage[48] jos priedangai). Apskaičiavęs, kad už suklastotą testamentą galiu prašyti net tūkstančio frankų, o šventąsias ostijas parduoti po šimtą, nes dideliais kiekiais jų gauti būdavo nelengva, keturiais testamentais, ir dešimčia ostijų per mėnesį pelnydavau dar penkis tūkstančius frankų. Turėdamas dešimt tūkstančių frankų per metus patekau tarp tų, kuriuos Paryžiuje vadina pasiturinčiais buržua.
46
Honoré Daumier, „Viena diena, kurią nereikia mokėti…“ (Žiūrovai Salone, 10, žurnalui Le Charivari), 1852 © BnF.