— Pone Lagranžai, atleiskite, juk kalbamės atvirai ir jūs žinote, kad esu ištikimas vyriausybei… Negaliu neatkreipti dėmesio, jog iš to, ką man dabar pasakėte, Žoli rašo tik apie tai, ką imperatorius jau išties padarė, todėl nesuprantu, kodėl reikėtų domėtis, iš kur jis tą sužinojo…
— Knygoje Žoli šaiposi ne tik iš to, ką vyriausybė jau padarė, bet ir leidžia netiesiogiai suprasti, ką ši yra sumaniusi daryti, tarsi kai kuriuos dalykus jis matytų ne iš išorės, o iš vidaus. Matot, visose ministerijose, visuose vyriausybės rūmuose visada atsiranda kurmis, sous-marin, išnešantis slaptą informaciją. Paprastai jiems leidžiame veikti, nes per juos išplatiname ir klaidingą informaciją, kurią ministerija suinteresuota paskleisti, bet kartais jie ima kelti grėsmę. Todėl būtina išsiaiškinti, kas informavo Žoli, ar, dar blogiau, jį pamokė.
Simoniniui dingtelėjo, kad visos despotiškos vyriausybės vadovaujasi viena logika, tereikia paskaityti tikrąjį Makiavelį, kad suprastum, ką darys Napoleonas, bet ši mintis padėjo jam įvardyti tai, ką nujautė per visą šį susitikimą su Lagranžu: savojo Makiavelio — Napoleono lūpomis Žoli pasakė beveik tuos pačius žodžius, kuriuos Simoninis primetė jėzuitams Pjemonto slaptosioms tarnyboms surašytame rašte. Akivaizdu, Žoli įkvėpė tas pats šaltinis, įkvėpęs ir jį patį, kitaip tariant, tėvo Rodeno laiškas tėvui Rotanui iš Siu knygos „Liaudies paslaptys“.
— Taigi, — tęsė Lagranžas, — būsite uždarytas į Sent Pelaži kalėjimą kaip Madzinio šalininkas, įtariamas ryšiais su prancūzų respublikonais. Ten kali toks italas Gavialis, siejamas su pasikėsinimu į Orsinį. Be abejo, stengsitės užmegzti su juo ryšį, nes esat garibaldietis, karbonaras ir dar galai žino kas. Gavialis supažindins jus su Žoli. Politiniai kaliniai laikosi atskirai nuo visokio plauko nusikaltėlių ir vienas kitą supranta. Prakalbinkite jį, žmonės kalėjime nuobodžiauja.
— Kiek turėsiu kalėti? — paklausė Simoninis, sunerimęs dėl maisto.
— Priklausys nuo jūsų. Kuo greičiau išsiaiškinsite, tuo greičiau išeisite. Bus pasakyta, kad jūsų advokato dėka teisėjas jus visiškai išteisino.
Tik kalėjimo patirties Simoniniui ir trūko. Ji nebuvo maloni, nes ten dvokė prakaitu ir šlapimu, o sriubų negalėjai nė į burną paimti. Dėkui Dievui, Simoninis, kaip ir kiti pasiturintys kaliniai, turėjo galimybę kasdien gauti pintinę su valgomu maistu.
Iš kiemo patekdavai į erdvią salę su krosnimi ir palei sienas išrikiuotais suolais. Čia įprastai valgydavo tie, kuriems atnešdavo maisto. Kai kurie valgydavo palinkę virš pintinių, pridengę jas rankomis, kad nuo pašalinių akių paslėptų jose esančias gėrybes, kiti dosniai dalydavosi su draugais ar atsitiktinai prisėdusiais greta. Simoninis suprato, kad dosniausi buvo, viena vertus, kriminaliniai nusikaltėliai, išugdyti solidarumo su panašiais į save dvasia, kita vertus, politiniai kaliniai.
Iš gyvenimo Turine, patirties Sicilijoje ir pirmųjų niūriausiuose Paryžiaus aklagatviuose praleistų metų Simoninis sukaupė gana žinių, kad pažintų nusikaltėlį iš prigimties. Jis nepritarė anuomet pradėjusiai sklisti nuomonei, kad visi nusikaltėliai esą susukti rachito, kuproti, su kiškio lūpa ar kamuojami skrofuliozės, arba, kaip sakė garsusis Vidokas, gerai pažinojęs nusikaltėlius (jei ne dėl kitų priežasčių, tai bent todėl, kad pats buvo vienas iš jų), kreivakojai; visgi jie tikrai turėjo tokių spalvotosioms rasėms būdingų bruožų, kaip plaukais neapžėlusi oda, nedidelė kaukolė, siaura kakta, didelės krūtys, stambūs žandikauliai ir išsišovę skruostikauliai, atsikišę dantys, žvairumas, tamsesnė oda, tankūs garbanoti plaukai, didelės ausys, nelygūs dantys, dar jausmų bukumas, perdėtas polinkis į meilės ir vyno malonumus, nejautra skausmui, moralės stoka, tingumas, impulsyvumas, nenuspėjamumas, didelė tuštybė, aistra lošti, prietaringumas.
Ką kalbėti apie tokius personažus, kaip tas, kuris kasdien atsistodavo už nugaros lyg norėdamas iškaulyti kąsnį maisto iš pintinės: veidas visomis kryptimis išvagotas gilių pamėlusių randų, lūpos ištinusios nuo vitriolio, nosis sulaužyta, vietoj šnervių dvi beformės skylės, ilgos rankos didelėmis apžėlusiomis plaštakomis bukais pirštais… Tačiau galiausiai Simoniniui teko pakeisti nuomonę apie nusikaltėlio stigmas, nes subjektas, vardu Orestas, pasirodė besąs kuo romiausias žmogus, o kai Simoninis jam pagaliau pasiūlė dalį savo maisto, net prisirišo ir rodė šunišką ištikimybę.
Oresto istorija buvo paprasta: tiesiog pasmaugė merginą, nepriėmusią jo meilinimosi, ir dabar laukė teismo.
— Nežinau, kodėl ji pasirodė esanti tokia pikta, — kalbėjo, — juk tik pasipiršau. O ji prapliupo juoktis. Lyg būčiau koks pabaisa. Gaila, kad jos nebėra, bet ką dar galėjo padaryti save gerbiantis vyras? O jei pavyks išvengti giljotinos, katorga ne taip jau blogai. Sako, ten gerai maitina.
Vieną dieną jis bedė pirštu į kitą kalinį:
— Tas tai tikras piktadarys. Norėjo nužudyti imperatorių.
Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.
— Užėmėte Siciliją mūsų aukos kaina, — tarė jam Gavialis. Ir paaiškino: — Bet ne manosios. Jiems nieko nepavyko įrodyti, išskyrus šiokius tokius ryšius su Orsiniu. Taigi Orsinis ir Pjeris buvo nukirsdinti, Di Rūdijas ištremtas į Kajeną, o aš, jei pasiseks, netrukus iš čia išeisiu.
Orsinio istoriją buvo girdėję visi. Tas italų patriotas nuvyko į Angliją ir užsakė pagaminti šešias bombas su gyvsidabrio fulminatu. 1858 metų sausio keturioliktosios vakarą Napoleonui III važiuojant į teatrą Orsinis su dviem draugais metė į imperatoriaus karietą tris bombas, tačiau nesėkmingai: sužeidė šimtą penkiasdešimt žmonių, iš jų aštuoni paskui mirė, bet valdovai liko sveiki gyvi.
Taip Simoninis atpažino Gavialį ir prie jo priėjo.
Prieš lipdamas ant ešafoto Orsinis parašė imperatoriui širdį draskantį laišką, kviesdamas jį ginti Italijos vienybę, ir daugelis kalbėjo, kad laiškas padarė šiokią tokią įtaką paskesniems Napoleono III sprendimams.
— Iš pradžių tas bombas turėjau gaminti aš su grupele draugų, jie tikri sprogmenų magai, bet Orsinis mumis kažkodėl nepasitikėjo, — pasakojo Gavialis. — Žinia, svetimšaliai visada atrodo šaunesni, ir jis užsigeidė anglo, o tas savo ruožtu užsigeidė naudoti gyvsidabrio fulminatą. Londone jo gali nusipirkti vaistinėse, nes jis naudojamas dagerotipams, o čia, Prancūzijoje, juo impregnuoja kiniškų saldainiukų popierių: išvynioji tokį ir — bum, gražiai sprogsta — tai bent juoko. Mat bomba su detonuojamu sprogdikliu nieko verta, jei nesprogsta atsitrenkusi į taikinį. Juodojo parako bomba būtų dešimties metrų spinduliu paskleidusi metalo skeveldras, o bomba su gyvsidabrio fulminatu iškart subyra ir užmuša tave tik tuomet, jei stovi ten, kur ji nukrinta. Tuomet geriau pistoleto kulka, nes ji kur pataiko — ten pataiko.
— Visada galima bandyti dar sykį, — įsidrąsino Simoninis. Ir pridūrė: — Pažįstu žmonių, kuriuos domintų gerų sprogdintojų paslaugos.