Pasakotojas nežino, kodėl Simoninis metė šį jauką. Gal jau buvo ką nors sumanęs ar tiesiog darė tai iš pašaukimo, blogo įpročio, apdairumo, nes ką gali žinoti? Kad ir kaip ten buvo, Gavialis reagavo teisingai.
— Pasikalbėkim, — tarė. — Sakot, netrukus iš čia išeisite, tas pat turėtų nutikti ir man. Mane rasite Pere Laurette užeigoje Ušetės gatvėje. Ten kone kas vakarą susitinku su draugais, o žandarai nebeužeina, nes, pirma, turėtų įkalinti visus lankytojus, o tai būtų per daug darbo, antra, į tą vietą žandaras gali įeiti, bet nebūtinai išeis.
— Puiki vieta, — nusijuokė Simoninis. — Užsuksiu. Bet sakykit, kiek žinau, čia turėtų būti toks piktų dalykų apie mūsų imperatorių prirašęs Žoli.
— Jis idealistas, — atsakė Gavialis. — Žodžiai nežudo. Bet šaunus vyras. Supažindinsiu.
Žoli vilkėjo dar švarius drabužius, akivaizdžiai buvo radęs būdą nusiskusti ir išeidavo iš salės su ugniakuru, kurioje vienišas leisdavo laiką, vos tik į ją sueidavo privilegijuotieji su maisto krepšiais, kad nekentėtų regėdamas kitų laimę. Atrodė daugmaž Simoninio bendraamžis, turėjo spindinčias svajotojo akis, nors ir aptrauktas liūdesio šydu, ir akivaizdžiai buvo kupinas prieštaravimų.
— Sėskitės greta ir imkite ką nors iš šios pintinės, man vienam tiek per daug, — tarė jam Simoninis. — Iškart supratau, kad jūs ne iš tų padugnių.
Žoli padėkojo be žodžių, šypsena, mielai paėmė gabalėlj mėsos ir riekę duonos, bet į platesnes kalbas nesileido. Simoninis pasakė:
— Laimė, sesuo manęs neužmiršo. Ne turtuolė, bet manimi pasirūpina.
— Jūs laimingas, — atsakė Žoli. — O aš vienas kaip pirštas…
Ledai buvo pralaužti. Pasišnekėjo apie Garibaldžio žygį, kurį prancūzai sekė labai susidomėję. Simoninis užsiminė apie savo bėdas iš pradžių su Pjemonto, o paskui su prancūzų vyriausybėmis, tad dabar laukiąs teismo už sąmokslą prieš valstybę. Žoli pasiguodė įmestas į kalėjimą ne dėl kokio sąmokslo, o dėl paprasčiausio polinkio plepėti.
— Įsivaizduoti save kaip būtiną pasaulio struktūros elementą mums, mokytiems žmonėms, yra tas pat, kas beraščiams prietarai. Idėjomis pasaulio nepakeisi. Kas turi mažiau idėjų, mažiau ir klysta, gyvena kaip visi ir niekam netrukdo, o jei pavyksta — prasigyvena, užima svarbius postus, tampa deputatais, garsiais literatais, akademikais, žurnalistais, gauna apdovanojimus. Argi kvailiai galėtų taip gerai tvarkyti asmeninius reikalus? Tai aš kvailys, nes susikoviau su vėjo malūnais.
Žoli vaišinosi jau trečiąkart, bet neprakalbo iš esmės, ir Simoninis kiek paspaudė, paklausęs, kokią pavojingą knygą šis parašęs. Taip Žoli leidosi pasakoti apie savąjį dialogą pragare, o pasakodamas vis labiau piktinosi atskleistomis nedorybėmis, jas komentavo ir analizavo dar giliau nei savo paskvilyje.
— Įsivaizduojat? Jam pavyko visuotiniu balsavimu įvesti despotiją! Tas niekšas įvykdė autoritarinį valstybės perversmą pasirėmęs buka tauta! Ir aiškiai rodo, kokią rytoj turėsim demokratiją.
Teisybė, pamanė Simoninis, Napoleonas yra šiuolaikiškas žmogus ir suprato, kaip paimti į nagą tautą, prieš septyniasdešimt metų svaigusią nuo minties, kad gali nukirsdinti karalių. Tegu Lagranžas tiki, jog Žoli kas nors įkvėpė, betgi akivaizdu, jis tik išanalizavo visiems prieinamus faktus ir taip numatė tolesnius diktatoriaus veiksmus. Norėčiau suprasti, kuo jis iš tiesų rėmėsi.
Simoninis miglotai užsiminė apie Siu ir tėvo Rodeno laišką, Žoli iškart nusišypsojo ir išraudęs prisipažino, jog mintis aprašyti pražūtingus Napoleono kėslus išties nusižiūrėta nuo Siu raštų, jis tik pamanęs, kad naudingiau jėzuitų apreiškimą susieti su klasikiniu makiavelizmu.
— Perskaitęs Siu tariausi radęs raktą parašyti knygą, kuri sukrėstų šią šalį. Kokia beprotybė — knygos konfiskuojamos, deginamos, o tu lieki lyg nieko nepadaręs. Nepagalvojau, kad Siu buvo ištremtas, nors pasakė dar mažiau už mane.
Simoninis pasijuto it apiplėštas. Tiesa, savąją jėzuitų kalbą irgi buvo nusirašęs nuo Siu, bet niekas to nežinojo, todėl tikėjosi galėsiąs šią sąmokslo schemą pasilaikyti ir kitiems tikslams. Bet štai Žoli ją pasisavino ir, galima sakyti, padarė viešai prieinamą.
Paskui nusiramino. Žoli knyga konfiskuota, jis turi vieną iš nedaugelio išlikusių jos egzempliorių, Žoli dar kelerius metus sėdės kalėjime, ir net jei Simoninis nusirašytų visą tekstą, o sąmokslą primestų Kavūrui ar Prūsijos kanceliarijai, niekas to nepastebės, net ir pats Lagranžas, kuris naujajame dokumente tik atpažins kažką žinoma. Nes visų šalių slaptosios tarnybos tiki tuo, ką jau yra girdėjusios, ir atmeta kaip nepatikimą kiekvieną negirdėtą žinią. Todėl nėra ko jaudintis — suprasdamas, ką jam atskleidė Žoli, jis gali būti ramus, nes niekas kitas to nežino. Išskyrus Lagranžo minėtąjį Lakrua, vienintelį išdrįsusį perskaityti visą „Pokalbį“. Tereikia pašalinti Lakrua, ir bus tvarka.
Pagaliau atėjo metas išeiti iš Sent Pelaži kalėjimo. Nuoširdžiai, lyg brolis atsisveikino su Žoli, ir šis susijaudinęs paklausė:
— Gal galėtumėt padaryti man paslaugą? Turiu draugą, tokį Gedoną, gal jis nė nežino, kur prapuoliau, bet sužinojęs galėtų retkarčiais atsiųsti pintinę su kokiu žmonišku maistu. Nuo tų siaubingų sriubų man dega skrandis ir kamuoja dizenterija.
Pasakė, jog tą Gedoną galima rasti panelės Bekė knygyne Bono gatvėje, jame renkasi Furjė šalininkai. Kiek Simoninis žinojo, jie buvo socialistai, siekė visuotinės žmonijos reformos, bet nekalbėjo apie revoliuciją, todėl juos niekino ir komunistai, ir konservatoriai. Panelės Bekė knygynas, regis, buvo tapęs laisvuoju visų prieš imperiją nusiteikusių respublikonų uostu, čia jie galėjo ramiai susitikinėti, nes, policijos nuomone, Furjė šalininkai nė musės nenutrėkštų.
Vos išėjęs iš kalėjimo Simoninis suskubo viską pranešti Lagranžui. Neketino pakenkti Žoli — to Don Kichoto jam buvo kone gaila. Todėl pasakė:
— Pone Lagranžai, mūsų subjektas tėra pagarsėti tikėjęsis naivuolis, ir jį ištiko nelaimė. Man pasirodė, kad jam nebūtų nė į galvą atėję rašyti paskvilį, jei kažkas iš jūsų aplinkos nebūtų jo paakinęs. Apgailestauju turėdamas tą pasakyti, bet nuteikė jį būtent Lakrua, kuris, jūsų manymu, perskaitė knygą, kad jums atpasakotų, bet, turbūt galima sakyti, skaitė ją dar neparašytą. Gal kaip tik jis ir pasirūpino išspausdinti knygą Briuselyje. Tik neklauskit manęs kodėl.
— Kokios nors užsienio tarnybos užsakymu, gal prūsų, neramumams Prancūzijoje sukelti. Nesistebiu.
— Prūsų agentas jūsų tarnyboje? Man atrodo, neįtikėtina.
— Štyberis, Prūsijos žvalgybos tarnybos vadas, gavo devynis milijonus talerių, kad visose prancūzų teritorijose prisodintų šnipų. Kalbama, jis atsiuntęs į Prancūziją penkis tūkstančius prūsų kaimiečių ir devynis tūkstančius tarnaičių, idant turėtų agentų kavinėse, restoranuose, garsiose šeimose, visur. Melas. Iš tų šnipų tik menka dalis yra prūsai ar elzasiečiai, kuriuos bent iš tarties atpažintum. Jie tikrų tikriausi prancūzai, dirbantys dėl pinigų.
— Ir jums nepavyksta tų išdavikų aptikti ir suimti?
— Mums tai neparanku, nes prūsai išgaudytų mūsiškius. Šnipus nukenksminame ne žudydami, o perduodami melagingas žinias. Todėl mums reikia žaidžiančių dvigubą žaidimą. Vis dėlto turiu prisipažinti, jūsų pranešimas apie Lakrua man naujiena. Dievaži, kokiame pasaulyje tenka gyventi, niekuo nebegali pasitikėti… Reikia tuoj pat jo atsikratyti.
— Jei surengsit teismo procesą, nei jis, nei Žoli nieko neprisipažins.