— Mums dirbęs asmuo negali pasirodyti teismo salėje, atleiskit, kad primenu šį visuotinį principą, jis galioja bei galios ir jums. Lakrua taps nelaimingo atsitikimo auka. Našlė gaus deramą pensiją.
Simoninis neprasitarė nei apie Gedoną, nei apie knygyną Bono gatvėje. Norėjo išsiaiškinti, kuo toji pažintis jam galėtų būti naudinga. Be to, tos kelios Sent Pelaži kalėjime praleistos dienos jį išsekino.
Liepė nuvežti tiesiai į Laperouse restoraną Didžiųjų Augustinų krantinėje ir įsitaisė ne apačioje, kur kaip ir seniau patiekdavo austrių bei entrecdtes, o antrame aukšte, viename iš cabinets particuliers, kur galėjai užsisakyti barbue sauce hollandaise, casserole de riz à la Toulouse, aspics de filets de laperaux en chaud-froid, truffes au champagne, pudding d’abricots à la Venitienne, corbeille de fruits frais, compotes de pêches et d'ananas[51]. Ir velniop kalinius, kad ir kas jie būtų, idealistai ar žudikai, su visomis jų sriubomis. Tam ir yra kalėjimai, kad dori žmonės galėtų vaikščioti į restoranus nieko nebijodami.
Čia Simoninio atsiminimai, kaip tokiomis aplinkybėmis paprastai nutinka, susijaukė, ir dienoraštyje liko tik padrikos nuotrupos. Pasakotojas tegali pasikliauti abato Dala Pikolos įrašais. Dabar ši pora dirba puikiai sutardama visu greičiu…
Trumpai tariant, Simoninis suprato, kad norėdamas įsiteikti imperijos tarnyboms Lagranžui turi duoti šį tą daugiau. Kada policijos informatorius tampa išties patikimas? Kai atskleidžia sąmokslą. Tad reikia surengti sąmokslą, apie kurį galėtų pranešti.
Tokią mintį jam pakišo Gavialis. Pasiteiravęs Sent Pelaži kalėjime sužinojo, kada šis bus paleistas. Ir atsiminė galintis jį rasti Ušetės gatvėje Père Laurette kabarete.
Gatvės gale stovėjo namas, kurio laukujės durys veikiau priminė plyšį — kita vertus, ne siauresnį už Katino žvejo gatvelę, atsiveriančią į tą pačią Ušetės gatvę, vis dėlto tokį siaurą, jog negalėjai suprasti, kam jo išvis reikia, nes įeiti galėdavai tik šonu. Už plyšio vėrėsi koridorius riebalų ašaromis aprasojusiais akmenimis ir tokiomis žemomis durimis, jog teliko stebėtis, kaip patenkama į tuos kambarius. Antrajame aukšte kiek patogesnės durys vedė į erdvią patalpą, ko gero, atsiradusią išgriovus kadaise čia buvusių dviejų ar trijų butų sienas — tai ir buvo Père Laurette salonas, salė ar kabaretas, tik niekas nežinojo, kas tas tėtušis, matyt, senų seniausiai miręs.
Salėje stalai buvo užgulti rūkalių ir kortuotojų, o per anksti susiraukšlėjusios merginos baltais lyg vargšų vaikų lėlių skruostais ieškojo taurės nebaigusių klientų, kad išmelstų šlakelį.
Tą vakarą, kai pasirodė Simoninis, ten buvo kilęs sujudimas: netoliese kažkas kažką padūrę, ir kraujo kvapas, regis, visus suerzino. Kažkoks pamišėlis netikėtai peiliu sužeidė vieną merginą, parvertė ant žemės mėginusią ją užstoti šeimininkę, beprotiškai aptvatijo visus bandžiusius jį sulaikyti, ir nurimo tik padavėjo trinktelėtas buteliu per pakaušį. Tada visi lyg niekur nieko grįžo prie ankstesnės veiklos.
Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas. Sugėrovams pasiekus deramą girtumo laipsnį, pradėtos nagrinėti garsiųjų pasikėsinimų klaidos: pragaro mašiną, kuria Kadudalis mėgino nužudyti Napoleoną, kai šis dar buvo pirmasis konsulas, sudarė salietros ir skeveldrų mišinys, gal ir veiksmingas siauruose senosios sostinės skersgatviuose, tačiau dabar nieko vertas (tiesą pasakius, ir anuomet toks buvo). Fieskis, norėdamas nužudyti Liudviką Pilypą, sukonstravo šaudyklę su aštuoniolika vienu metu iššaunančių vamzdžių ir nužudė aštuoniolika žmonių, bet ne karalių.
Simoninis rado Gavialį prie stalo, apsuptą draugų, regis, pritariančių jo karalžudiškoms idėjoms. Beveik visi buvo Italijos išeiviai ir beveik visi sprogmenų ekspertai arba dėl jų pametę galvas.
— Visa bėda — sprogmenų sudėtis, — pasakė Gavialis. — Tarkim, kalio chloratas: manyta, kad sumaišius jį su siera ir anglimis bus gautas parakas, bet pasiekta tik tiek, kad išlėkė į orą dirbtuvės, kuriose jis gamintas. Tikėtasi panaudoti jį bent degtukams, tačiau kiekvieną chlorato ir sieros galvutę reikėjo pamerkti į sieros rūgštį. Nepatogu. Pagaliau vokiečiai daugiau kaip prieš trisdešimt metų išrado nuo trinties užsidegančius fosforo degtukus.
— Ką ir kalbėti apie pikrino rūgštį, — įsiterpė kitas. — Pastebėta, kad atsidūrusi prie kalio chlorato ji pakaitinta sprogsta, todėl buvo sukurti vienas už kitą sprogesni milteliai. Keletas bandytojų žuvo, ir tų eksperimentų atsisakyta. Jau verčiau nitroceliuliozė…
— Tarkim.
— Reikia tikėti senaisiais alchemikais. Jie atrado, kad azoto rūgšties ir terpentino mišinys kiek pabuvęs savaime užsidega. Jau šimtas metų žinoma, kad azoto rūgšties ir vandenį sugeriančios sieros rūgšties mišinys beveik visada užsidega.
— Aš verčiau pagalvočiau apie ksiloidiną. Sumaišai natrio rūgštį su krakmolu ar pjuvenomis…
— Kalbi, lyg būtum skaitęs to Verno romaną, kur ksiloidinas panaudotas raketai į Mėnulį iššauti. Dabar dažniau kalbama apie nitrobenzeną ir nitronaitaliną. O jei popierių ir kartoną apdorosim natrio rūgštimi, gausim nitroaminą, kuris panašus į ksiloidiną.
— Visi tie mišiniai nepatikimi. Jau verčiau pagalvoti apie sprogstamąją vatą, nes jos sprogstamoji galia, turint galvoje vienodą svorį, šešiskart didesnė už juodojo parako.
— Bet našumas nepastovus.
Toks pokalbis truko valandų valandas, kartkartėm būdavo prisimenamas gerasis, patikimasis parakas, ir Simoniniui pasidingojo, tarsi būtų pratęstos kalbos su Ninucu Sicilijoje.
Pastačius keletą vyno butelių nebuvo sunku sukelti draugijos neapykantą Napoleonui III, kuris greičiausiai trukdysiąs būsimam Savojos kariuomenės žygiui į Romą. Italijai suvienyti reikia diktatoriaus mirties. Nors, Simoninio manymu, tiems girtuokliams suvienyti Italiją menkai terūpėjo — jie labiau nekantravo sprogdinti bombas. Bet kaip tik tokių apsėstųjų jis ir ieškojo.
— Orsinio pasikėsinimas žlugo ne todėl, kad jam nepavyko jo įgyvendinti, o dėl to, kad bombos buvo netinkamai padarytos, — aiškino Simoninis. — Turime žmonių, kurie nebijo giljotinos ir yra pasirengę reikiamą akimirką mesti bombą, bet vis dar svarstome, kokius sprogmenis panaudoti, o pasikalbėjęs su bičiuliu Gavialiu supratau, kad jūsų grupė galėtų būti mums naudinga.
— Ką turit galvoje sakydamas „mes“? — paklausė vienas iš patriotų.
Simoninis dėjosi dvejojąs, paskui pasinaudojo viskuo, kas padėjo pelnyti Turino studentų pasitikėjimą: pasakė atstovaująs Didžiajai ložei, esąs vienas iš slėpiningojo Nubijaus leitenantų, bet daugiau nieko negalįs atskleisti, nes karbonarų organizacija taip sudaryta, kad kiekvienas narys pažįsta tik tiesioginį vyresnįjį. O svarbiausia, naujų, nepriekaištingai veikiančių bombų negalima taip imti ir pagaminti, reikia daug bandymų ir kone alcheminių tyrimų, reikia sumaišyti tinkamas medžiagas, paskui išbandyti laukuose. Jis galįs suteikti ramią vietą čia pat Ušetės gatvėje ir skirti pinigų visoms išlaidoms. Kai bombos bus padarytos, jiems nereikės rūpintis pasikėsinimu, bet tose patalpose teks kurį laiką saugoti atsišaukimus, skelbiančius apie imperatoriaus mirtį ir aiškinančius pasikėsintojų tikslus. Napoleono žūties dieną jie turės tuos atsišaukimus išplatinti po miestą ir nunešti į svarbiausių laikraščių redakcijas.
51
Otas su olandišku padažu, Tulūzos troškinys su ryžiais, triušienos filė su drebučiais, šokoladiniai triufeliai su šampanu, venecijietiškas abrikosų pudingas, šviežių vaisių pintinė, persikų ir ananasų kompotas