— Ir galėsite būti ramūs, nes aukščiausiuose sluoksniuose kai kas šį pasikėsinimą vertina labai palankiai. Vienas iš mūsų vyrų policijos prefektūroje yra toks Lakrua. Nežinau, ar galima juo visiškai pasitikėti, tad nemėginkit su juo susisiekti, sužinojęs, kas jūs, gali išduoti vien tikėdamasis paaukštinimo. Tokie jau tie dvigubi agentai…
Susitarimas priimtas džiaugsmingai, Gavialio akys spindėjo. Simoninis perdavė patalpų raktus ir pakankamai pinigų pirmiesiems pirkiniams. Po kelių dienų nuėjęs aplankyti sąmokslininkų ir įsitikinęs, kad bandymai gerokai pažengę, paliko porą šimtų atsišaukimų, atspausdintų šiam planui pritariančio spaustuvininko, dar davė pinigų išlaidoms, šūktelėjo „Tegyvuoja suvienyta Italija! Roma arba mirtis!“ ir išėjo.
Tačiau tą vakarą eidamas Šen Severino gatve, tokią valandą gūdžiai ištuštėjusią, tarsi išgirdo iš paskos žingsnius, bet vos sustodavo, kaukšėjimas irgi nutildavo. Simoninis paspartino žingsnį, tačiau garsai artėjo, kol pagaliau tapo aišku, kad kažkas ne persekioja, o vejasi. Išties, staiga išgirdo alsavimą už nugaros, paskui buvo sugriebtas ir įmestas į kaip tik toje vietoje atsiveriantį Salembriero aklagatvį (dar siauresnį už Katino žvejo gatvę), tarsi persekiotojas būtų tas vietas gerai pažinojęs ir deramai pasirinkęs akimirką bei vietą. Prispaustas prie sienos, Simoninis matė tik blizgančius peilio ašmenis, kone liečiančius veidą. Tokioje tamsoje neįžiūrėjo užpuoliko bruožų, bet išgirdęs sicilietiška tartim sušvokštusį balsą iškart atpažino.
— Šešerius metus sugaišau jūsų ieškodamas, gerasis tėve, bet man pavyko!
Tas balsas buvo meistro Ninuco, nors Simoninis neabejojo palikęs jį prie Bagerijos parako sandėlio su dviejų sprindžių geležte pilve.
— Esu gyvas, nes po jūsų pro tas vietas netrukus ėjo gailestingas žmogus ir mane išgelbėjo. Tris mėnesius kybojau tarp gyvenimo ir mirties, o ant pilvo turiu randą nuo vieno iki kito šono… Vos pakilęs iš lovos pradėjau paieškas. Kas matė tokį ir tokį dvasininką… Žodžiu, kai kas Palerme matė jus kavinėje kalbantį su advokatu Muzumečiu ir pamanė, jog esat panašus į pjemontietį iš Garibaldžio būrių, pulkininko Njevo draugą… Sužinojau, kad tas Njevas pradingo jūroje, tarsi jį plukdęs laivas būtų išnykęs kaip dūmas, ir kaipmat sumojau, kodėl išnyko ir kieno tai darbas. Nuo Njevo lengvai prisikasiau iki Pjemonto kariuomenės, tada iki Turino ir klausinėdamas žmonių tame šaltame mieste praleidau metus. Galiausiai sužinojau, kad tas garibaldietis, pavarde Simoninis, turėjęs notaro raštinę, bet viską metęs spruko į Paryžių su pakeleivingu prekeiviu. Be skatiko, ir neklauskit, kaip verčiausi, atvykau į Paryžių, tik nežinojau, kad miestas toks didelis. Teko nemažai pasisukioti, kol aptikau jūsų pėdsakus. Gyvenau glausdamasis tokiuose skersgatviuose kaip šis, prikišdamas peilį prie gerklės kokiam gerai apsitaisiusiam, kelią pametusiam ponui. Pragyventi užtekdavo vieno per dieną. Ir visąlaik sukiojausi čia aplinkui. Įsivaizdavau, kad tokie kaip jūs padoriuose namuose nesilanko, nebent vadinamosiose tapissi franchi. Verčiau būtumėt užsiželdinęs gerą juodą barzdą, jei nenorėjot būti atpažintas…
Nuo tada Simoninis ir ėmė persirenginėti barzdotu buržua, tačiau šią minutę pripažino, kad per mažai stengėsi sumėtyti pėdas.
— Žodžiu, neprivalau čia pasakoti visos istorijos, gana perskrosti jums pilvą, kaip perpjovėt manąjį, bet kruopščiau. Naktimis čia niekas nevaikšto, kaip ir prie Bagerijos parako sandėlio, — baigė Ninucas.
Mėnulis pakilo aukščiau, ir Simoninis išvydo kumpą Ninuco nosį bei pykčiu žėrinčias akis.
— Ninucai, — prabilo sukaupęs dvasią, — gal to nežinot, bet viską, ką dariau, dariau vykdydamas įsakymus, gautus iš labai aukštai ir iš tokios šventos vyresnybės, jog turėjau veikti nepaisydamas savo jausmų. Būtent jos įsakymams paklusdamas esu ir čia, atsiųstas parengti kitų žygių sostui ir altoriui palaikyti.
Simoninis kalbėjo dusdamas, bet pamatė, kad peilio smaigalys pamažu tolsta nuo veido.
— Gyvenimą paskyrėt savajam karaliui, — tęsė jis, — todėl turit suprasti, kad yra užduočių… sakyčiau, šventų… pateisinančių net ir tokį veiksmą, kuris kitomis aplinkybėmis būtų nedoras. Suprantat?
Meistras Ninucas dar nesuprato, bet jau buvo matyti, kad kerštas nebėra jo vienintelis tikslas.
— Per tuos metus prisibadavau, o negyvas jūs manęs nepamaitinsit. Pavargau gyventi tamsoje. Aptikęs jūsų pėdsakus mačiau, kad lankotės poniškuose restoranuose. Tarkim, paliksiu jus gyvą mainais už tam tikrą sumą kas mėnesį, kuri man leistų valgyti ir miegoti taip kaip jūs ar dar geriau.
— Meistre Ninucai, pažadu jums daugiau nei menką sumelę kas mėnesį. Rengiu pasikėsinimą į prancūzų imperatorių, ir turėtumėt atminti, kad jūsų karalius prarado sostą, nes Napoleonas slapta padėjo Garibaldžiui. Jūs, kuris tiek išmanot apie sprogmenis, turėtumėt susitikti su būreliu narsuolių, besiburiančių Ušetės gatvėje ir gaminančių tai, ką išties derėtų vadinti pragaro mašina. Prisidėjęs dalyvautumėt žygyje, kuris bus įrašytas į istoriją, ir įrodytumėt nepaprastus sprogdintojo gebėjimus, be to, pasikėsinimą remia aukščiausio rango asmuo, tad gautumėt ir tokį atlygį, kad turtų nestokotumėt visą likusį gyvenimą.
Vos išgirdęs apie sprogmenis Ninucas bemat pamiršo visą nuo tos nakties Bagerijoje puoselėtą pyktį, o Simoninis suprato paėmęs jį į nagą, kai tas paklausė:
— Ką turėčiau daryti?
— Vieni niekai. Po dviejų dienų apie šeštą turit nukakti štai šiuo adresu, pasibelsti, užeiti į sandėlį ir pasakyti, kad jus siunčia Lakrua. Draugai bus įspėti. O kad jus atpažintų, į švarko atlapą įsisekit gvazdiką. Apie septintą ateisiu ir aš. Su pinigais.
— Nueisiu, — pasakė Ninucas, — bet jei čia kokia apgaulė, neužmirškit, kad žinau, kur gyvenat.
Rytą Simoninis vėl nuėjo pas Gavialį ir įspėjo, kad laikas spaudžia. Reikia visiems susirinkti rytojaus vakarą, šeštą. Iš pradžių pasirodys jo siųstas sprogmenų žinovas sicilietis įvertinti darbų, netrukus ateisiąs ir jis, o paskui jau pats Lakrua — sustyguoti, ką reikės daryti toliau.
Paskui nuskubėjo pas Lagranžą ir pranešė sužinojęs apie sąmokslą nužudyti imperatorių. Pasakė, jog sąmokslininkai susirinks šeštą valandą Ušetės gatvėje ir perduos sprogmenis nusikaltimo vykdytojams.
— Bet būkite atsargus, — įspėjo. — Kartą esat pasakęs, kad iš dešimties slaptosios draugijos narių trys yra mūsų šnipai, šeši tiesiog mulkiai, o vienas — pavojingas žmogus. Šioje draugijoje šnipų tėra vienas, kitaip tariant, aš, aštuoni yra kvailiai, bet išties pavojingas vyras švarko atlape segės gvazdiką. Jis pavojingas ir man pačiam, todėl norėčiau, kad įvyktų šioks toks sąmyšis ir tas žmogėnas būtų ne suimtas, bet nužudytas vietoje. Patikėkit, taip bus geriau visiems, nekils nereikalingo triukšmo. Bėda, jei jis imtų kalbėti net ir su kuriuo nors iš jūsiškių.
— Simonini, padarysiu jums paslaugą, — patikino ponas Lagranžas. — Tą vyrą pašalinsim.
Šeštą valandą vakaro Ninucas atėjo į Ušetės gatvę su gražiu gvazdiku atlape, Gavialis su draugais didžiuodamiesi parodė jam savo darbus, po pusvalandžio atėjęs Simoninis pranešė, kad netrukus atvyks Lakrua, šeštą keturiasdešimt penkios įsiveržė viešosios tvarkos palaikymo pajėgos, rėkdamas apie išdavystę Simoninis išsitraukė pistoletą ir atstatė į žandarus, bet tik kartą iššovė į orą, žandarai ėmė šaudyti ir sužeidė Ninucą į krūtinę, o kadangi viskas turėjo atrodyti nepriekaištingai, teko nušauti dar vieną sąmokslininką. Ninucas raitėsi ant grindų, laidydamas sicilietiškus prakeiksmus, ir Simoninis, apsimetęs šaudantis į žandarus, paleido į jį malonės šūvį.