Lagranžo vyrai užtiko Gavialį su įkalčiais, kitaip tariant, su pirmaisiais pusiau baigtų bombų pavyzdžiais ir pluoštu atsišaukimų, aiškinančių, kam jos skirtos. Tardomi Gavialis su bendrais pasakė juos (jų manymu) išdavusio paslaptingojo Lakrua vardą. Lagranžui tai buvo dar viena dingstis jo atsikratyti. Policijos raportuose įrašyta, kad Lakrua dalyvavęs suimant sąmokslininkus ir kritęs pakirstas vieno iš tų niekšų kulkos. Garbė jo atminimui.
Ir nebuvo jokio reikalo sąmokslininkų teisti viešai. Tais metais, paaiškino Lagranžas Simoniniui, nuolat sklandė kalbos apie pasikėsinimą į imperatorių, bet laikytasi nuomonės, jog daugelis gandų gimė ne savaime, o buvo meistriškai skleisti respublikonų agentų, besistengiančių sukurstyti neramumus. Neverta platinti minties, kad kėsintis į Napoleono III gyvybę tapo mada. Tad sąmokslininkai buvo išplukdyti į Kajėną, kur turėjo mirti nuo maliarijos.
Atlygis už išgelbėtą imperatoriaus gyvybę buvo dosnus. Darbas su Žoli Simoniniui davė dešimt tūkstančių frankų, bet atskleidęs sąmokslą jis papildė kišenę dar trisdešimčia tūkstančių. Suskaičiavęs, kad patalpų nuoma ir medžiagos bomboms gaminti kainavo penkis tūkstančius frankų, gryno pelno turėjo trisdešimt penkis tūkstančius frankų — daugiau kaip dešimtadalį trokštamo trijų šimtų tūkstančių frankų kapitalo.
Džiūgaudamas dėl Ninuco baigties, šiek tiek krimtosi dėl Gavialio, gero ir patiklaus vyruko. Tačiau būdamas sąmokslininku privalai numatyti tykančius pavojus ir niekuo nepasikliauti.
Gailėjosi ir nieko blogo jam nepadariusio Lakrua. Bet našlė turėtų gauti gerą pensiją.
12
NAKTIS PRAHOJE
1897 metų balandžio 4 diena
Dabar beliko susirasti tą Žoli minėtą Gedoną. Knygynas Bono gatvėje priklausė raukšlėtai senmergei, amžinai dėvėjusiai didžiulį juodą vilnonį sijoną ir Raudonkepurės kepuraitę, laimė, pridengusią pusę veido.
Ten iškart ir sutikau Gedoną, ironiškai į aplinkinį pasaulį žvelgiantį skeptiką. Man patinka nepatiklieji. Gedonas tuoj pat palankiai atsiliepė į Žoli prašymą: žinoma, nusiusiąs jam maisto ir truputį pinigų. Paskui pasišaipė iš draugo, dėl kurio turėsiąs išlaidų. Kam rašyti knygą ir rizikuoti pakliūti į kalėjimą, jei knygas skaito užkietėję respublikonai, o diktatoriaus šalininkai tėra beraščiai kaimiečiai, kuriems Dievo valia leista balsuoti?
Furjė sekėjai? Šaunūs žmonės, bet ar galima rimtai vertinti pranašą, skelbiantį, kad atgimusiame pasaulyje apelsinai augs Varšuvoje, vandenynuose tyvuliuos limonadas, žmonės turės uodegas, o kraujomaiša ir homoseksualumas bus pripažinti kaip natūraliausi žmogaus impulsai?
— Tai kodėl čia lankotės? — paklausiau.
— Nes čia renkasi vieninteliai likę sąžiningi žmonės, besipriešinantys nedorojo Bonaparto diktatūrai, — atsakė. — Matot tą gražią ponią? — paklausė. — Tai Žiuljetė Lamesin, viena iš įtakingiausių grafienės dAgul salono moterų. Už vyro pinigus ji nori įkurti saloną Rivoli gatvėje. Žavi, protinga, talentinga rašytoja, tikrai verta būti pakviestam į jos namus.
Gedonas parodė ir kitą personažą — aukštą, dailų, žavingą.
— Tai Tusenelis, garsusis knygos L’Esprit des bêtes[52] autorius. Socialistas, nežabotas respublikonas, beprotiškai įsimylėjęs Žiuljetę, kuri į jį nė nedirsteli. Bet jo protas čia guviausias.
Tusenelis prašneko apie šiuolaikinę visuomenę nuodijantį kapitalizmą.
— Kas tie kapitalistai? Žydai, mūsų laikų valdovai. Praėjusio amžiaus revoliucija nukirto galvą Kapetui, mūsų amžiaus revoliucija nukirsdins Mozę. Parašysiu apie tai knygą. Kas tie žydai? Visi, kurie siurbia bejėgių ir liaudies kraują. Tai protestantai, masonai. Ir, žinoma, judėjai.
— Betgi protestantai ne žydai, — išdrįsau.
— Jei sakau žydai, tai kalbu apie protestantus, o šie — tai ir anglų metodistai, ir vokiečių, šveicarų bei olandų pietistai, Dievo valią įžvelgiantys toje pačioje žydų knygoje Biblijoje — kraujomaišos ir žiauriausių karų istorijoje, kur pergalė pasiekiama tik per išdavystę ir apgaulę, kur karaliai liepia žudyti vyrus, idant paimtų jų žmonas, kur moterys, laikančios save šventosiomis, gulasi su priešų karvedžiu, kad nupjautų šiam galvą. Kromvelis nukirsdino savo karalių cituodamas Bibliją, Maltusas, iš vargetų vaikų atėmęs teisę gyventi, visas persisunkęs Biblija. Ši padermė švaisto laiką atsiminimams apie vergystę ir nepaisydama Dievo pykčio pasirengusi amžinai garbinti aukso veršį. Kova su žydais turėtų būti pagrindinis kiekvieno savo vardo verto socialisto tikslas. Nekalbu apie komunistus, nes juos sugalvojo žydas, tačiau kapitalo sąmokslą atskleisti sunkiausia. Kodėl Paryžiaus restorane obuolys kainuoja šimtą kartų brangiau nei Normandijoje? Yra grobuonių tautos, gyvenančios kitų sąskaita, prekiautojų tautos, kaip kadaise finikiečiai ir kartaginiečiai, o dabar anglai ir žydai.
— Anglas ir žydas jums viena ir tas pat?
— Beveik. Kas tapo Anglijos ministru pirmininku? Lordas Bekonsfildas, didiko titulu dangstantis tikrąjį žydišką vardą — Dizraelis. Tas Dizraelis, į krikščionybę atsivertęs žydas sefardas, išdrįso pareikšti, kad žydai rengiasi užvaldyti pasaulį. Žinoma, ne kalbomis, pasakytomis anglų parlamente, o romanuose.
Kitą dieną jis atnešė Dizraelio knygą, pabraukęs ištisas pastraipas: „Ar Europoje kada vyko koks nors reikšmingas sąjūdis, kuriame žydai nebūtų dalyvavę ar sudarę daugumos?.. Pirmieji jėzuitai buvo žydai! Kas vadovauja paslaptingai rusų diplomatijai, prieš kurią blykšta visa Vakarų Europa? Žydai! Kas globoja Vokietijoje rengiamą revoliuciją? Žydas, toks Karlas Marksas su savo komunistais. Kas Vokietijoje laiko kone visų universitetų katedrų monopolį?“
— Ir nemanykit, kad Dizraelis yra savąją tautą išduodantis mou-chard. Priešingai, jis liaupsina jos dorybes. Nesigėdydamas rašo, kad Rusijos finansų ministras grafas Kankrenas yra Lietuvos žydo vaikas, o ispanų ministras Mendizabalas — atsivertėlio iš Aragonos provincijos sūnus. Vienas iš Prancūzijos imperijos maršalų — žydo Šulo sūnus, Masena irgi žydas, hebrajiškai Manasehas…
Nebuvau tikras, ar Tusenelis teisus, tačiau jo filipikos, atskleidusios tai, apie ką kalbėta revoliucingiausiuose sluoksniuose, pakišo šiokių tokių minčių… Dvejojau, kam galėčiau parduoti jėzuitus demaskuojančius dokumentus. Gal masonams, bet su jų pasauliu dar neturėjau jokio ryšio. Masonus kompromituojantys dokumentai gal domintų jėzuitus, bet dar nesijaučiau pajėgus juos sukurti. O demaskuojantys Napoleoną? Negalėjau jų parduoti vyriausybei, o respublikonams, kurie, be abejonės, buvo puiki potenciali rinka, po Siu ir Žoli mažai ką tegalėjau pridurti. Dokumentai, kompromituojantys respublikonus? Vyriausybė, regis, jau turėjo viską, ko jai reikėjo, ir jei Lagranžui pasiūlyčiau informaciją apie Furjė šalininkus, šis tik prapliuptų juoktis, nes knygyne Bono gatvėje lankėsi daugybė jo informatorių.
Kas liko? Dėl Dievo meilės, žydai. Maniau, tik senelis buvo jų apsėstas, bet paklausęs Tusenelio kalbų supratau, kad neapykantos žydams rinka apėmė ne vien visus galimus abato Baruelio sekėjus (o jų buvo nemažai), bet ir revoliucionierius, respublikonus bei socialistus. Žydai buvo ne tik Bažnyčios, bet ir prastuomenės, nes siurbė jos kraują, ir, nelygu vyriausybė, sosto priešai. Reikėjo padirbėti su žydais.