Suvokiau, kad užduotis nelengva: gal apdorota Baruelio medžiaga, pristatanti žydus kaip masonų ir tamplierių bendrininkus, sukėlusius prancūzų revoliuciją, kokiuose dvasininkijos sluoksniuose ir galėtų ką apstulbinti, tačiau tokio socialisto kaip Tusenelis nėmaž nesudomintų — apie žydų santykius, kapitalo kaupimą ir britų sąmokslą jam reikėjo ko nors tikslesnio.
Ėmiau graužtis gyvenime visada vengęs susitikti su žydais. Suvokiau, kad mano supratimas apie vis didesnę pagiežą keliantį objektą turi nemažų spragų. Tokios mintys nedavė man ramybės, ir kaip tik tada Lagranžas man parodė išeitį. Jau rašiau, kad Lagranžas skirdavo susitikimus netikėčiausiose vietose, o šįkart susitikome Per Lašezo kapinėse. Iš esmės jis buvo teisus — atrodėme kaip giminės, ieškantys numylėto mirusiojo amžinojo poilsio vietos, ar kaip romantiški praeities mėgėjai, susikaupę besisukiojantys aplink visus menininkus, filosofus, įsimylėjėlius traukiantį Abelaro ir Eloizos kapą, kaip šmėklos tarp šmėklų.
— Simonini, norėčiau jums pristatyti pulkininką Dimitrijų, mums jis žinomas tik šiuo vardu. Dirba Rusijos imperatoriškosios kanceliarijos Trečiajame departamente. Žinoma, jei nuvyksit į Sankt Peterburgą ir paklausit apie Trečiąjį departamentą, visi atrodys lyg iš dangaus nukritę, nes oficialiai tokio nėra. Jo agentai turi stebėti revoliucinių grupių būrimąsi, mat Rusijoje ši problema daug rimtesnė nei čia. Jie turi saugotis dekabristų ir anarchistų įpėdinių, o dabar dar ir suirzusių vadinamųjų laisvųjų valstiečių. Caras Aleksandras prieš keletą metų panaikino baudžiavą, tačiau apie dvidešimt milijonų išlaisvintų valstiečių privalo mokėti buvusiems ponams už žemės, iš kurios negali prasimaitinti, panaudą, ir daugybė jų plūsta į miestus ieškoti darbo…
— Ko tas pulkininkas Dimitrijus iš manęs tikisi?
— Sakykim, jis renka žydus kompromituojančius dokumentus. Žydų Rusijoje kur kas daugiau nei čia, ir kaimuose jie kelia grėsmę rusų valstiečiams, nes moka skaityti, rašyti, o svarbiausia — skaičiuoti. Ką kalbėti apie miestus, kur, kaip manoma, daugelis jų stoja į maištininkų būrius. Mano kolegos rusai turi dvigubą bėdą: viena vertus, saugotis žydų ten, kur jie kelia realią grėsmę, kita vertus, į juos nukreipti kaimo prastuomenės nepasitenkinimą. Bet Dimitrijus pats viską paaiškins. Tas reikalas mums nerūpi. Mūsų vyriausybė palaiko gerus santykius su Prancūzijos žydų finansinėmis grupėmis ir neturi jokio intereso kelti to sluoksnio nepasitenkinimą. Tik norime padaryti paslaugą rusams. Mūsų darbe ranka ranką plauna, tad maloniai paskoliname jus, Simonini, pulkininkui Dimitrijui, bet oficialiai su mumis jūs niekaip nesusijęs. Tiesa, vos neužmiršau, patariu prieš susitinkant su Dimitrijum pasidomėti Pasauline izraelitų sąjunga, maždaug prieš šešerius metus įkurta čia, Paryžiuje. Jos nariai — gydytojai, žurnalistai, teisininkai, verslininkai… Paryžiaus žydų bendruomenės grietinėlė. Galima sakyti, visi jie liberalūs ir, žinoma, veikiau respublikonai nei bonapartininkai. Toji Sąjunga sakosi padedanti visų religijų ir šalių persekiojamiesiems ir ginanti žmogaus teises. Kol neįrodyta priešingai, jie — kuo sąžiningiausi piliečiai, bet mums sunku infiltruoti į ją savo informatorius, nes žydai vieni kitus atpažįsta apuostydami it šunys. Tačiau supažindinsiu jus su kai kuo, kam pavyko pelnyti Sąjungos narių pasitikėjimą. Tai toks Jokūbas Brafmanas, į ortodoksų tikėjimą atsivertęs žydas, ilgainiui tapęs Minsko dvasinės seminarijos hebrajų kalbos profesoriumi. Būtent vykdydamas pulkininko Dimitrijaus ir Trečiojo departamento užduotį jis trumpam atvyko į Paryžių ir lengvai įsiliejo į Izraelitų sąjungą, nes kai kurie jos nariai jį pažinojo kaip tikėjimo brolį. Galės jums apie tą draugiją papasakoti.
— Atleiskit, pone Lagranžai, bet jei Brafmanas yra pulkininko Dimitrijaus informatorius, viskas, ką iš jo išgirsiu, Dimitrijui seniai žinoma ir man nėra jokios prasmės jam viską perpasakoti.
— Simonini, nebūkit naivus. Yra prasmės, yra. Jei papasakosite Dimitrijui tą patį, ką jis jau girdėjo iš Brafmano, jo akimis, atrodysit turintis tikrą informaciją, patvirtinančią jo jau girdėtąją.
Brafmanas. Prisiklausęs senelio pasakojimų tikėjausi pamatyti individą ereliška nosimi, putliomis lūpomis, gerokai atsikišusia apatine — kaip juodaodžio, įdubusiomis pavandenijusiomis akimis, labiau nei kitų tautų narių užkritusiais vokais, banguotais ar garbiniuotais plaukais, atlėpusiomis ausimis… O pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.
Akivaizdu — atsivertimas keičia ne tik sielos, bet ir veido bruožus.
Tas vyras turėjo ypatingą savybę — mėgo skaniai pavalgyti, tačiau buvo rajus kaip provincialas, norintis viską išragauti ir nemokantis tinkamai suderinti patiekalų. Pusryčiavome Montorgėjaus gatvėje Rocher de Cancale restorane, į kurį kadaise visi eidavo pasimėgauti geriausiomis Paryžiuje austrėmis. Prieš dvi dešimtis metų jį uždarė, paskui jo duris atvėrė kitas savininkas, ir restoranas jau buvo kitoks, bet austrėmis tebevaišino, o Rusijos žydui to užteko. Brafmanas pasitenkino keliais tuzinais belons, paskui užsisakė bisque d'écrevisses[53].
— Toji gyvybinga tauta, kad išgyventų keturiasdešimt amžių, kiekvienoje šalyje, į kurią atvykdavo, turėjo sudaryti savo vyriausybę, valstybę valstybėje, gyvavusią visada ir visur net per tūkstantmetes klajones. Radau dokumentus, liudijančius tą valstybę ir jos įstatymą, kahalą egzistavus.
— Kas tai?
— Toji institucija mena Mozės laikus, o po diasporos ji liko gyvuoti ne atvirai, bet slėpdamasi sinagogų šešėliuose. Radau Minsko kahalo dokumentus nuo 1794 metų iki 1830 metų. Ten viskas surašyta, suregistruoti net menkiausi veiksmai.
Jis išvyniojo keletą papirusų, išmargintų nesuprantamais ženklais.
— Žydų bendruomenę valdo kahalas, ji paklūsta nepriklausomam dvasiniam teismui Bet-Din. Čia tik vieno kahalo dokumentai, tačiau jie, be abejo, niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito kahalo dokumentų. Čia parašyta, kad bendruomenės nariai turi paklusti tik savam, o ne valstybės, kurioje gyvena, teismui, nurodoma, kaip rengti šventes, kaip skersti gyvulius maistui ir kaip krikščionims parduoti nešvarias ir sugedusias skerdienos dalis, kaip kiekvienas žydas gali iš kahalo įsigyti krikščionį ir alinti skolomis bei palūkanomis, o galop pasisavinti visą šio turtą, ir joks kitas žydas neturi teisės į tą patį krikščionį… Jokios pagailos žemesnėms klasėms, turtingieji išnaudoja vargšus, kahalas nelaiko to nusikaltimu, veikiau dorybe, jei šitaip elgiasi Izraelio sūnūs. Kai kas šneka, kad žydai neturtingi, ypač Rusijoje, ir tai tiesa, nes daugybė žydų yra slaptos turtingų žydų vadovaujamos vyriausybės aukos. Aš kovoju ne su žydais, nes gimiau žydas, o prieš žydiškumą, kuriuo norima pakeisti krikščionybę… Myliu žydus, ir tai gali paliudyti jų nužudytasis Jėzus…
Atokvėpiui Brafmanas užsisakė aspic de filets mignons de per-dreaux[54] Bet kone iškart vėl grįžo prie dokumentų ir vartė juos spindinčiomis akimis.
…pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.
— Matot, čia viskas autentiška. Tai įrodo senas popierius, senoviškas dokumentus surašiusio notaro raštas, vienodi parašai ant skirtingomis datomis pažymėtų dokumentų.