Brafmanas tuos raštus jau buvo išvertęs į prancūzų ir vokiečių kalbas, bet iš Lagranžo sužinojęs, kad moku surašyti autentiškus dokumentus, tuoj paprašė sukurti prancūzišką jų versiją, kuri atrodytų parašyta tuo pat metu kaip ir originalūs tekstai. Norint įtikinti rusų slaptąsias tarnybas, kad kahalas įvairiose Europos šalyse turi daug įtakos, o ypač jį vertina Paryžiaus izraelitų sąjunga, svarbu dokumentus turėti ir kitomis kalbomis.
Paklausiau, kaip remiantis kažkokiam Rytų Europos užkampyje gyvenusios bendruomenės surašytais dokumentais galima įrodyti egzistavus pasaulinį kahalą. Brafmanas patarė dėl to nesukti galvos, nes jie tėra paspara, įrodymai, kad jo kalbos ne iš piršto laužtos, o savo knygoje jis įtikinamai nuvainikuosiąs tikrąjį kahalą, tą milžinišką aštuonkojį, savo čiuptuvais apraizgiusį visą civilizuotą pasaulį.
Brafmano veido bruožai tapo griežtesni, jis kone įgijo grobuonišką išraišką, išdavusią jį buvus žydu, kuriuo išliko, neatsižvelgdamas į nieką.
— Pamatinės Talmudo dvasią įkvepiančios emocijos — beribės ambicijos užvaldyti pasaulį, nepasotinamas troškimas pasisavinti visus ne žydų turtus, pagieža krikščionims ir Jėzui Kristui. Kol Izraelio tauta neatsigręš į Jėzų, ją priglaudusios krikščioniškos šalys visada bus laikomos atviru ežeru, kuriame kiekvienas žydas, pasak Talmudo, gali laisvai žvejoti.
Išsekintas kaltinamosios kalbos Brafmanas užsisakė escalopes de poularde au velouté[55] tačiau patiekalas jam nepatiko, tad paliepė jį pakeisti filets de poularde piqués aux truffes[56]. Paskui iš liemenės kišenės ištraukęs sidabrinį laikrodį tarė:
— Aiman, jau vėlu. Prancūzai gamina nuostabiai, tačiau aptarnauja lėtai. Turiu skubių darbų, tad privalau atsisveikinti. Kapitone Simonini, praneškit, ar pavyks gauti reikiamo popieriaus ir rašalo.
Pabaigoje Brafmanas vos teparagavo vanilinių putėsių. Maniau, kad žydas, nors ir atsivertęs, paliks man apmokėti sąskaitą. Tačiau Brafmanas, priešingai, didiko mostu parodė norįs pavaišinti mane, kaip atsainiai pavadino, šiuo užkandžiu. Matyt, rusų slaptosios tarnybos jam mokėjo karališką atlyginimą.
Namo grįžau sutrikęs. Dokumentas, parašytas prieš penkiasdešimt metų Minske, smulkūs priesakai, kaip ir ką pakviesti ir ko nekviesti į šventę, nebūtinai liudija, kad tokios taisyklės galiojo ir didžiųjų Paryžiaus ar Berlyno bankininkų gyvenime. Ir pagaliau pirmoji taisyklė: nieku būdu ir niekada nedirbti su autentiškais ar pusiau autentiškais dokumentais! Jeigu šie egzistuoja, kam nors vis tiek kils noras patikrinti ir paskelbti, kad kas nors perteikta netiksliai… Įtikinamas dokumentas turi būti sukurtas ex novo, o originalo geriausia nerodyti, tik paminėti, ir kad nebūtų įmanoma rasti jokio šaltinio, kaip atsitiko su Trim Karaliais, apie kuriuos dviem eilutėmis užsiminė tik Matas, nepasakęs, nei kuo jie vardu, nei kiek jų buvo, nei kad jie karaliai, o visa kita tėra įprasti gandai. Tačiau žmonėms jie tokie pat tikri kaip Juozapas su Marija, ir girdėjau, kad kažkur garbinami jų palaikai. Reikia, kad tai, kas atskleidžiama, būtų ypatinga, sukrečiama, it iš romano. Tik tada pranešimas atrodys įtikinamas ir sukels pasipiktinimą. Kodėl Šampanės vynininkui turėtų rūpėti, kad žydai verčia tautiečius dukterų vestuves švęsti vienaip ar kitaip? Argi tai įrodo, kad jie bando jį apiplėšti?
Tuomet supratau turintis tinkamą dokumentą ar, tiksliau, įtikinamą rėmą, geresnį negu Guno „Fauste“, dėl kurio paryžiečiai jau keletą metų ėjo iš proto. Tereikia rasti tinkamą turinį. Be abejo, svarsčiau apie masonų sueigą ant Griaustinio kalno, apie Žozefo Balzamo planą ir apie jėzuitų naktį Prahos kapinėse.
Kuo galėtų prasidėti žydų planas užvaldyti pasaulį? Ogi sumanymu pasisavinti auksą, kaip užsiminė Tusenelis. Užkariauti pasaulį, kad subruztų monarchai ir vyriausybės, pasisavinti auksą, kad apsidžiaugtų socialistai, anarchistai ir revoliucionieriai, sunaikinti šventus krikščioniškojo pasaulio principus, kad sunerimtų popiežius, vyskupai ir klebonai. Dar įterpti truputį bonapartiško cinizmo, kurį taip gerai apibūdino Žoli, ir jėzuitiškos veidmainystės, kurios mudu su Žoli išmokome iš Siu.
Grįžau į biblioteką, tik šįkart Paryžiaus, daug turtingesnę už Turino, ir čia radau daugiau Prahos kapinių vaizdų. Jos veikė nuo viduramžių, bet amžiams bėgant negalėjo plėstis už leistinų ribų, todėl kapai lipo vieni ant kitų ir kapaviečių susikaupė gal šimtas tūkstančių, šeivamedžių paunksnėje vienas prie kito glaudėsi antkapiai be jokių portretų, nes žydai siaubingai bijo atvaizdų. Gal dailininkus toji vieta pakerėjo, ir jie kiek perdėjo vaizduodami akmenų krūsnis it vėjų išguldytus dykvietės krūmynus — kapinės atrodė tarsi pražiota bedantės raganos burna. Vaizdingesni mėnesienos užlietų kapinių paveikslai padėjo suvokti, kaip tokia vaiduokliška nuotaika galėtų man padėti, jei ant kokių nors požeminių virpesių iškeltų ir išklaipytų grindinio plokščių sustatyčiau sąmokslą rezgančius rabinus, pakumpusius, susisupusius į apsiaustus su gobtuvais, žilomis ožio barzdomis, palinkusius kaip ir antkapiai, į kuriuos jie remtųsi nejudrūs it naktį sustingusių šmėklų miškas. Aplinkui kapą, kur ilsisi rabinas Liovas, septynioliktame amžiuje sukūręs Golemą, siaubūną, turėjusį keršyti už visus žydus. Geriau ir už Diuma, geriau už jėzuitus.
Be abejo, manasis dokumentas turėjo skelbti tai, ką papasakojo tos siaubingos nakties liudininkas, privalėjęs likti nežinomas, antraip jam būtų grėsusi mirtis. Persirengęs rabinu jis turėtų naktį įslinkti į kapines prieš prasidedant ceremonijai ir pasislėpti už akmenų sąvarta tapusio rabino Liovo kapo. Lygiai vidurnaktį, tarsi krikščionių bažnyčios varpas būtų iš tolo paskelbęs žydų sueigos pradžią, atvyktų dvylika žmogystų tamsiais apsiaustais ir balsas tarsi iš kapo gilumos pasveikintų juos kaip dvylika Rosche-Bathe-Abboth, dvylikos Izraelio genčių galvas, o kiekvienas iš jų atsakytų: „Sveikiname tave, prakeiktojo sūnau.“
Štai kokia scena. Kaip ir ant Griaustinio kalno, visus sukvietusiojo balsas taria: „Nuo mūsų paskutinio susirinkimo praėjo šimtas metų. Iš kur atvykot ir kam atstovaujat?“ Susirinkusiųjų balsai atsako: rabinas Judas iš Amsterdamo, rabinas Benjaminas iš Toledo, rabinas Levis iš Vormso, rabinas Manasas iš Pešto, rabinas Gadas iš Krokuvos, rabinas Simeonas iš Romos, rabinas Sebulonas iš Lisabonos, rabinas Rubenas iš Paryžiaus, rabinas Danas iš Konstantinopolio, rabinas Aseras iš Londono, rabinas Isašeras iš Berlyno, rabinas Naftalis iš Prahos. Tuomet balsas, arba tryliktasis atvykėlis, kiekvieno paklausia apie jų bendruomenių turtus, suskaičiuoja Rotšildų bei kitų galingų pasaulio žydų bankininkų turtą. Trims milijonams penkiems šimtams tūkstančių Europoje gyvenančių žydų išeitų po šešis šimtus frankų, kitaip tariant, du milijardai frankų. Mažoka, kad sužlugdytum du šimtus šešiasdešimt penkis milijonus krikščionių, taria tryliktasis balsas, bet pradžioje pakaks.
Dar reikėjo apgalvoti jų kalbas, bet jau turėjau pabaigą. Tryliktasis balsas iškvies rabino Liovo dvasią, nuo jo kapo pakils žydra šviesa, palengva ryškėjanti ir vis labiau akinanti, dvylika susirinkusiųjų mes ant kapo po akmenį ir šviesa pamažu užges. Visi dvylika išsivaikščios skirtingomis kryptimis, ir (kaip sakoma) tamsa juos praris, o kapines vėl apgaubs vaiduokliška anemiška melancholija.
Taigi, Diuma, Siu, Žoli, Tusenelis. Tačiau, be tėvo Baruelio, mano dvasinio šios atkurtos istorijos vadovo, mokymo, pasigedau uolaus kataliko požiūrio. Tomis dienomis Lagranžas, ragindamas kuo greičiau užmegzti santykius su Izraelitų sąjunga, užsiminė apie Guženo de Muso. Kai ką apie jį jau teko girdėti: žurnalistas, katalikas, legitimistas, besidomintis magija, demoniškomis apeigomis, slaptosiomis draugijomis ir masonais.