— Kiek žinome, — kalbėjo Lagranžas, — jis baigia rašyti knygą apie žydus ir krikščioniškų tautų judaizaciją, nežinau, ar aiškiai kalbu. Jums derėtų su juo susitikti, surinktumėt pakankamai medžiagos mūsų draugams rusams patenkinti. O mums praverstų tiksliau sužinoti jo ketinimus, nenorime, kad pašlytų geri vyriausybės, Bažnyčios ir žydų finansininkų sluoksnio santykiai. Galėtumėt su juo suartėti kaip jo darbais besižavintis hebraistas. Judu supažindins mums jau nemažai padėjęs abatas Dala Pikola.
— Bet aš ne žydas, — atsakiau.
— O kas pasakė, kad Guženo tai žino? Kad ko nors nekęstum, nebūtina kalbėti kaip jis.
Dabar (staiga!) prisiminiau pirmąjį susitikimą su Dala Pikola. Matau jį, tarsi stovėtų priešais. O matydamas suprantu, kad jis negali būti mano antrininkas ar gyvavaizdis, nes atrodo mažiausiai šešiasdešimtmetis, sukumpęs, kone kuprotas, žvairas, atsikišusiais dantimis. Anuomet jį pamatęs pamaniau: abatas Kvazimodas. Be to, kalbėjo su vokišku akcentu. Atmenu, Dala Pikola man pašnabždėjo, kad reikėtų stebėti ne tik žydus, bet ir masonus, nes galų gale visi jie yra sąmokslininkai. Man atrodė, kad neverta kovoti iš karto keliuose frontuose, tad nukreipiau pokalbį, bet iš kai kurių abato užuominų supratau, kad jėzuitus domina naujienos apie masonų susirinkimus, nes Bažnyčia rengė galingą puolimą prieš masonybės raupsus.
— Šiaip ar taip, — tarė Dala Pikola, — jei jums prireiktų su tais sluoksniais susisiekti, pasakykite man. Esu Paryžiaus ložės brolis ir joje turiu gerų pažįstamų.
— Abate, jūs? — nustebau.
Dala Pikola, nusišypsojo:
— Jei žinotumėt, kiek abatų yra masonai…
Pagaliau man pavyko susitarti dėl susitikimo su kavalieriumi Guženo de Muso. Tai buvo jau silpnos dvasios septyniasdešimtmetis, užsispyręs jis laikėsi kelių turimų minčių ir domėjosi tik demonais, magais, burtininkais, spiritistais, mesmeristais, žydais, stabmeldžių šventikais ir net „elektristais“, skelbusiais tam tikro gyvybinio prado egzistavimą.
Jis pradėjo nuo pradžių pradžios, o žodžiai liejosi srautu. Nuolankiai klausiausi Guženo postringavimų apie Mozę, fariziejus, Didžiąją sinedriją, Talmudą, nes senolis pavaišino puikiu konjaku ir išsiblaškęs paliko butelį ant staliuko priešais, todėl ištvėriau.
Guženo atskleidė, jog tarp nedorų moterų daug daugiau žydžių nei krikščionių (argi neskaitėme to Evangelijose, pamaniau, ten Jėzus, kad ir kur eitų, sutinka tik nusidėjėles?), paskui ėmė įrodinėti, kad Talmudo moralė nepripažįsta artimo sąvokos ir ten niekur neužsimenama apie pareigą artimiesiems, tai paaiškina ir savaip pateisina, kodėl žydai taip negailestingai ardo šeimas, išniekina merginas, išmeta į gatvę našles ir senius, iš kurių lupikaudami išsiurbė visą kraują. Ir žydžių prostitučių, kaip ir nusikaltėlių žydų, skaičius yra didesnis nei krikščionių.
— Ar žinote, kad iš dvylikos Leipcigo teisme nagrinėjamų vagysčių vienuolika įvykdė žydai? — sušuko Guženo ir klastingai šypsodamas pridūrė: — Išties, ant Kalvarijos kalno buvo du plėšikai ir tik vienas teisuolis. Ir apskritai, — baigė, — žydų padaryti nusikaltimai patys nedoriausi: žydai sukčiauja, meluoja, lupikauja, sukelia tyčinį bankrotą, verčiasi kontrabanda, padirbinėja pinigus, prievartauja turtą, suktai prekiauja, ir daugiau nė neklauskit.
Beveik valandą smulkmeniškai dėstęs apie lupikavimą, ėmėsi pikantiškosios dalies — vaikžudystės bei antropofagijos ir pagaliau kaip priešpriešą šiems slaptiems papročiams paminėjo akivaizdžius, dienos šviesoje matomus dalykus: viešas žydų finansininkų niekšybes ir prancūzų valdininkų nepajėgumą joms pasipriešinti ar už jas nubausti.
Įdomiausi, nors ir ne itin naudingi dalykai, atsiskleidė, kai Muso, nelyginant pats būtų žydas, remdamasis tais pačiais Dizraelio tvirtinimais, kuriuos buvau girdėjęs iš Tusenelio, prašneko apie pranašesnį už krikščionių žydų intelektą — akivaizdu, kad Furjė šalininkus socialistus ir katalikus monarchistus vienijo bent jau toks pats požiūris į žydus — ir neigė paplitusią nuomonę apie rachito kamuojamą, ligotą žydą: tiesa, žydai nelavino savo kūnų ir nesimokė karo meno (gana atsiminti, kaip graikai vertino fizinį lavinimą), todėl buvo gležni ir silpno sudėjimo, bet ilgaamžiai, nesuvokiamai vislūs dėl nepasotinamo seksualinio apetito ir apsaugoti nuo daugelio ligų, šienavusių visą žmoniją, vadinasi, kaip pasaulio užkariautojai dar pavojingesni.
— Paaiškinkit, — kalbėjo Guženo, — kodėl žydai beveik niekada nenukentėdavo nuo choleros epidemijų, nors gyveno nešvariausiuose ir kenksmingiausiuose miestų rajonuose. Pasakodamas apie 1346 metų marą, amžininkas istorikas rašo, kad nežinia kodėl nė vienoje šalyje žydai neužsikrėtė, Fraskatoras sako, kad 1505 metais nuo šiltinės išsigelbėjo tik žydai, Denjė mini, kad jie vieninteliai išgyveno per 1736 metų dizenterijos epidemiją Naimegene, Vavruchas išsiaiškino, kad Vokietijoje kaspinuočiais neužsikrėtė tik gyventojai žydai. Ką pasakysit? Ar tai įmanoma, jei ši tauta — nevalyviausia pasaulyje, o tuokiasi tik su saviškiais? Tai prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Gal taip yra dėl jų mitybos ypatumų, apie kuriuos nenumanome, o gal dėl apipjaustymo? Kur paslaptis, kad jie stipresni už mus, nors atrodo silpnesni? Manau, tokį suktą ir galingą priešą reikia naikinti visomis priemonėmis. Tik pagalvokit, į Pažadėtąją žemę jų atkeliavo šeši šimtai tūkstančių vyrų, o skaičiuodami po keturis asmenis kiekvienam suaugusiam vyrui gauname du su puse milijono gyventojų. Tačiau Saliamono laikais jie jau turėjo milijoną tris šimtus tūkstančių karių, vadinasi, iš viso penkis milijonus sielų, arba dvigubai tiek. O dabar? Sunku ir suskaičiuoti, nes jie pasklidę po visus žemynus, bet ir kukliausiais skaičiavimais bus apie dešimt milijonų. Jie dauginasi, dauginasi…
Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako.
Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako. Tačiau atsigavo, o kai prakalbo apie mesianizmą ir kabalą (taigi, buvo pasirengęs pristatyti ir savo knygas apie magiją ir satanizmą), mane jau buvo apėmusi palaimingo užsimiršimo būsena ir tik per stebuklą pajėgiau atsistoti, padėkoti ir išeiti.
Pamaniau, per daug malonės visas šias naujienas pateikti tokiems kaip Lagranžas skirtame dokumente, gali kilti pavojus, kad slaptosios tarnybos įmes mane į tamsiąją, gal net uždarys Ifo pilyje, kaip ir pridera Diuma gerbėjui. Bet gal reikiamai neįvertinau de Muso knygos, nes dabar rašydamas atsimenu, kad paskui 1869 metais Le juif, le judaïsme et la judaïsation des peuples chrétiens[57] išėjo beveik šešių šimtų puslapių apimties, gana nedideliu tiražu, gavo popiežiaus Pijaus IX palaiminimą ir nepaprastai patiko skaitytojams. Tačiau būtent nuojauta, kad iš visų pusių pasipylė mažos ir didelės knygos apie žydus, vertė mane imtis atrankos.
Maniškėse Prahos kapinėse rabinai turi pasakyti ką nors suprantama, pagavaus, savotiškai naujo ir nekalbėti apie apeigines vaikžudystes, apie kurias jau kalbama ištisus šimtmečius ir kuriomis žmonės tikėjo tiek pat kiek raganomis, tereikėjo neleisti vaikams sukiotis prie getų.
Taip pradėjau rašyti pranešimą apie tos lemtingos nakties pragaištis. Pirmas suskambo tryliktojo balsas: