— Mūsų tėvų pavedimu Izraelio išrinktieji privalo kas šimtą metų susiburti prie šventojo rabino Simeono Ben Jehudos kapo. Prieš aštuoniolika amžių Abraomo žadėtąją galią iš mūsų pagrobė kryžius. Priešų trempiama ir žeminama, nuolat patirianti mirties ir prievartos grėsmę Izraelio tauta išgyveno, pasklido po visą pasaulį, vadinasi, ir visas pasaulis turi jai priklausyti. Aukso veršis yra mūsų nuo Aarono laikų.
— Taip, — įsiterpė rabinas Isašeras, — kai tapsim viso žemės aukso šeimininkais, tikroji galia pereis į mūsų rankas.
— Jau dešimtą kartą, — vėl prabilo tryliktasis balsas, — po tūkstančio metų žiaurios ir nepaliaujamos kovos su priešais, šiose kapinėse prie rabino Simeono Ben Jehudos kapo renkasi Izraelio tautos visų kartų išrinktieji. Tačiau per visus praėjusius amžius mūsų protėviams nepavyko sukaupti tiek aukso, vadinasi, ir tiek jėgos. Paryžiuje, Londone, Vienoje, Berlyne, Amsterdame, Hamburge, Romoje, Neapolyje ir Rotšildų giminėje finansinės padėties šeimininkai yra izraelitai… Kalbėk, rabine Rubenai, tu žinai, kokia padėtis Paryžiuje.
— Visi imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai, — prakalbo Rubenas, — linksta nuo skolų kariuomenėms išlaikyti ir svyruojantiems sostams paremti naštos. Todėl turime dar palengvinti paskolų sąlygas ir galop kaip užstatą už šaliai duodamą kapitalą perimsime geležinkelių, kasyklų, miškų, didžiųjų kalvių ir manufaktūrų, kito nekilnojamojo turto kontrolę, taip pat mokesčių administravimą.
— Neužmirškim ir žemės ūkio, jis visada bus didelis kiekvienos šalies turtas, — įsiterpė Simeonas iš Romos. — Didieji ūkiai neliečiami, bet jei mums pavyks paskatinti vyriausybes didelius ūkius suskaldyti, bus lengviau juos nupirkti.
Paskui rabinas Judas iš Amsterdamo pasakė:
— Bet daug mūsų brolių izraelitų atsiverčia ir priima krikštą…
— Nesvarbu! — atitarė tryliktasis balsas. — Pasikrikštijusieji puikiai gali mums pasitarnauti. Nors jų kūnas ir pakrikštytas, dvasia ir siela lieka ištikimos Izraeliui. Nuo šiandien per šimtą metų nebeliks Izraelio vaikų, kurie norės tapti krikščionimis, bet daug krikščionių atsivers į mūsų šventą tikėjimą. O tada Izraelis su panieka jų atsikratys.
— Bet pirmiausia supraskim, kad Katalikų bažnyčia yra pavojingiausias mūsų priešas, — tarė rabinas Levis. — Reikia skiepyti krikščionims laisvamanystę, abejonę, reikia pažeminti šio tikėjimo tarnus.
— Skleiskime pažangos idėją, kuri sulygina visus tikėjimus, — prašneko rabinas Manasas. — Kovokime, kad iš mokyklų programų išnyktų krikščionių religijos pamokos. Apsukrūs ir išsimokslinę izraelitai be vargo gaus katedras ir profesorių vietas krikščionių mokyklose. Taip tikybos mokymas taps vien šeimos reikalu, o dauguma šeimų neturi tam laiko, todėl tikėjimo dvasia pamažėle nusilps.
Atėjo rabino Dano iš Konstantinopolio eilė:
— Svarbiausia, kad prekyba ir spekuliacija niekada neišsprūstų mums iš rankų. Reikia užvaldyti prekybą alkoholiu, sviestu, duona ir vynu, taip tapsim absoliučiais viso žemės ūkio, visos žemės ūkio ekonomikos šeimininkais.
Naftalis iš Prahos kalbėjo:
— Taikykimės į teismus ir advokatūrą. Kodėl izraelitai negalėtų tapti švietimo ministrais, jei jiems dažnai priklauso finansų ministro portfelis?
Pagaliau prabilo rabinas Benjaminas iš Toledo:
— Neturime šalintis jokios visuomenei svarbios profesijos: filosofijos, medicinos, teisės, muzikos, ekonomikos, žodžiu, bet kuri mokslo, meno, literatūros sritis yra platus laukas, kuriame turime parodyti savo genijų. Pirmiausia medicinoje! Daktarui patikimos intymiausios šeimos paslaptys, jo rankose krikščionių gyvybė ir sveikata. Ir privalome skatinti izraelitų ir krikščionių santuokas; minimalus negryno kraujo kiekis mūsų Dievo išrinktosios giminės nesugadins, o mūsų sūnūs ir dukterys susigiminiuos su įtakingų krikščionių šeimomis.
— Baigdamas šį susirinkimą pasakysiu štai ką, — vėl pasigirdo tryliktojo balsas. — Auksas šiame pasaulyje — didžiausia galybė, po jo eina spauda. Reikia, kad mūsiškiai imtų vadovauti visų šalių dienraščiams. Kartą tapę absoliučiais spaudos šeimininkais galėsime keisti viešąją nuomonę apie garbę, dorą, teisingumą ir smogti pirmą smūgį šeimos institucijai. Apsimeskim, kad mums rūpi socialiniai klausimai, kontroliuokim proletariatą, įterpkim savo agitatorius į socialinius sąjūdžius ir tuomet spręsim, kada jiems sukilti, kada darbininkams lipti ant barikadų, kelti revoliucijas, o kiekviena tokia katastrofa mus ves į vienintelį tikslą — karaliauti šioje žemėje, kaip buvo pažadėta mūsų pirmajam tėvui Abraomui. Tuomet mūsų galia išaugs nelyginant milžiniškas medis, kurio vedami vaisiai — turtai, malonumai, laimė, valdžia — atlygins už niekingą, ilgus amžius vienintelę Izraelio tautos lemtį.
Jei gerai atmenu, taip baigėsi mano pranešimas iš Prahos kapinių.
Pabaigęs rašyti tą sceną jaučiausi išsekęs — gal todėl, kad varginamo rašymo valandas gausiai laisčiau vynu, teikusiu man fizinės stiprybės ir dvasinio džiaugsmo. Bet nuo vakar neturiu apetito, o nuo maišto pykina. Atsibundu ir vemiu. Gal per daug dirbu. O gal sugriebusi už gerklės mane graužia neapykanta. Iš laiko perspektyvos prisiminęs apie Prahos kapines prirašytus lapus supratau, kad patirtis, įtikinama žydų sąmokslo rekonstrukcija, pasidygėjimas, kuris vaikystės ir jaunystės laikais tebuvo (kaip čia pasakius?) idealus, įkaltas į galvą nelyginant senelio įskiepyti katekizmo žodžiai, dabar tapo kūnu ir krauju, ir tik tada, kai pavyko atkurti raganų sueigos naktį, pagieža, apmaudas dėl žydų klastos iš abstrakčios minties virto nesuvaldoma ir gilia aistra. Ak, dievaži, reikėjo tą naktį išties būti Prahos kapinėse ar bent jau perskaityti manąjį to įvykio liudijimą, idant suprastum: nebegalima ilgiau tverti, kad prakeiktoji tauta nuodytų mūsų gyvenimą!
Perskaitęs dokumentą keletą kartų pagaliau supratau turįs misiją. Reikėjo žūtbūt kam nors parduoti tą pranešimą, ir tik tie, kurie būtų brangiai už jį sumokėję, juo patikėtų ir padėtų įtikinti kitus…
Bet šįvakar verčiau liautis rašyti. Neapykanta (ar vien tik jos prisiminimas) jaukia protą. Rankos dreba. Turiu eiti miegoti, miegoti, miegoti.
13
DALA PIKOLA SAKO NESĄS DALA PIKOLA
1897 metų balandžio 5 diena
Šįryt atsibudau savo lovoje ir kiek pasigrimavęs apsirengiau kaip pridera mano padėčiai. Paskui atėjau paskaityti jūsų dienoraščio, kur rašote susitikęs su abatu Dala Pikola ir apibūdinat jį kaip gerokai už mane senesnį ir net kuprotą. Nuėjau pasižiūrėti į veidrodį jūsų miegamajame — manajame, kaip dvasininkui pridera, tokio daikto nėra, — nors ir kaip nenorėčiau savęs liaupsinti, negalėjau nematyti taisyklingų veido bruožų, be to, nesu žvairas ir dantys neatsikišę. Gražiai kalbu prancūziškai, gal su vos girdimu itališku akcentu.
Tai kas tas mano vardu pasivadinęs abatas, su kuriuo buvote susitikęs? Ir kas tuomet esu aš?
14
BIARICAS
1897 metų balandžio 5 diena, vėlus rytmetys
Pabudau vėlai ir dienoraštyje radau trumpą jūsų raštelį. Anksti keliatės. Dėl Dievo meilės, pone abate… jei kurią dieną (ar naktį) perskaitysite šias eilutes. Kas jūs iš tikrųjų? Kodėl tik dabar atsiminiau jus nužudęs dar prieš karą! Kaip galiu kalbėtis su šešėliu?
Nužudžiau jus? Kodėl dabar esu tuo tikras? Pasistengsiu atsiminti. Bet dabar turėčiau užkąsti. Keista, vakar negalėjau nė pagalvoti apie valgį nesibjaurėdamas, dabar gi suryčiau bet ką atradęs. Jei tik galėčiau laisvai išeiti iš namų, reikėtų eiti pas daktarą.