Pabaigęs pranešimą apie sueigą Prahos kapinėse, buvau pasirengęs susitikti su pulkininku Dimitrijum. Prisiminęs, kaip palankiai Brafmanas įvertino prancūzų virtuvę, į Rocher de Cancale restoraną pakviečiau ir pulkininką, bet šis, regis, visai nesidomėjo maistu, tik paknebinėjo, ką buvau užsakęs. Kiek įkypos akys mažomis dygiomis lėliukėmis priminė kiaunės akis, nors kiaunių niekada nesu matęs (nekenčiu kiaunių lygiai kaip žydų). Man pasirodė, kad Dimitrijus turėjo nepaprastą dovaną priversti pašnekovą pasijusti nejaukiai.
Įdėmiai perskaitė mano pranešimą ir tarė:
— Labai įdomu. Kiek?
Tikras malonumas turėti reikalų su tokiais asmenimis, tad mestelėjau gal didoką skaičių, penkiasdešimt tūkstančių frankų, taręs, kad daug kainavo informatoriai.
— Per brangu, — tarė Dimitrijus. — Ar, teisingiau — per brangu man. Pamėginkim padalyti išlaidas. Palaikome gerus santykius su Prūsijos slaptosiomis tarnybomis, jie irgi turi bėdų su žydais. Sumoku jums dvidešimt penkis tūkstančius frankų auksu ir leidžiu perduoti dokumento kopiją prūsams, iš jų gausite likusius pinigus. Pasirūpinsiu jiems pranešti. Žinoma, jie norės originalaus dokumento, tokio pat, kokį dabar davėte man, bet, pasak bičiulio Lagranžo, jūs gebate dauginti originalus. Asmuo, kuris su jumis susisieks, vardu Štyberis.
Nepasakė nieko daugiau. Mandagiai atsisakė konjako, nusilenkė veikiau vokiškai nei rusiškai — pasitempęs staiga linktelėjo galvą — ir išėjo. Aš apmokėjau sąskaitą.
Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu, kuris kažkada jau minėjo tą Štyberį, pagrindinį prūsų šnipinėjimo tarnybos vadą. Jo specializacija buvo rinkti informaciją užsienyje, tačiau jis mokėjo įsigauti ir į valstybės ramybę drumsčiančias sektas bei sąjūdžius. Prieš dešimtį metų puikiai pasitarnavo surinkęs medžiagą apie tokį Marksą, kėlusį nerimą ir vokiečiams, ir anglams. Atrodo, jam ar jo agentui Krauzei, prisidengusiam Fliori slapyvardžiu, apsimetus daktaru pavyko įsmukti į Markso namus Londone ir nugvelbti komunistų lygos narių sąrašą. Geras ėjimas, tada suimta daug pavojingų asmenų, užbaigė Lagranžas. Bergždžias vargas, tarstelėjau, jei leidosi taip apmulkinami, tie komunistai turėjo būti tikri begalviai ir būtų nedaug tepasiekę. Tačiau Lagranžas paprieštaravo — niekada nežinia. Verčiau užkirsti kelią nusikaltimams ir bausti dar nespėjus jų nė įvykdyti.
— Geras informacijos tarnybų agentas sutrinka, jei prireikia sutvarkyti tai, kas jau įvyko. Mūsų darbas — viską sutvarkyti anksčiau.
Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu…
Tad išleidžiame nemažai pinigų neramumams bulvaruose organizuoti. Reikia nedaug: poros tuzinų buvusių kalinių ir kelių policininkų civilių drabužiais, dainuodami „Marselietę1* jie nusiaubia tris restoranus ir du viešnamius, padega kelis kioskus, paskui atvyksta uniformuoti mūsiškiai ir suvaidinę pasistumdymą visus suima.
— O kam to reikia?
— Ogi tam, kad dorieji miesčionys nesijaustų ramūs ir patikėtų griežtų priemonių būtinumu. Jei tektų malšinti tikrus, nežinia kieno organizuotus neramumus, taip lengvai nesusidorotume. Bet grįžkime prie Štyberio. Tapęs prūsų slaptosios policijos vadu, jis važinėjo po Rytų Europos kaimus apsimetęs cirko akrobatu, viską užsirašinėjo ir taip sukūrė informatorių tinklą kelyje, kuriuo prūsų armija vieną dieną nužygiuos nuo Berlyno iki Prahos. Lygiai taip jis pasidarbavo ir Prancūzijoje, gresiant anksčiau ar vėliau neišvengiamam karui.
— Tai gal man nevertėtų su tuo asmeniu susitikti?
— Priešingai. Reikia jį stebėti. Bus geriau, jeigu jam dirbs mūsų agentai. Kita vertus, juk turite jam atiduoti tą mūsų nėmaž nedominančią istoriją apie žydus. Taigi, su juo bendradarbiaudamas mūsų vyriausybei nepakenksite.
Po savaitės gavau Štyberio pasirašytą raštelį. Klausė, ar man nebūtų didžiai nepatogu nukakti į Miuncheną, kur turėčiau susitikti su jo patikėtiniu Gėdše ir perduoti šiam pranešimą. Žinoma, man buvo didžiai nepatogu, betgi nekantravau gauti kitą atlyginimo pusę.
Paklausiau Lagranžo, ar pažįsta Gėdšę. Šis atsakė, jog Gėdšė — buvęs pašto tarnautojas, nors iš tiesų buvo slaptosios prūsų policijos agentas provokatorius. Po 1848 metų sukilimų, siekdamas apkaltinti demokratų vadovą, suklastojo laiškus, neva šis norėjęs nužudyti karalių. Tačiau Berlyne būta gerų teisėjų, kažkas įrodė, kad laiškai suklastoti, skandalas Gėdšę sukompromitavo, ir jam teko iš pašto tarnybos atsistatydinti. Negana to, juo ėmė nebepasitikėti ir slaptosios tarnybos, atleidžiančios už dokumentų klastojimą, jei tavęs nepagauna už rankos viešai. Tada jis ėmėsi rašyti istorinius romanus, spausdino juos sero Džono Retklifo vardu ir toliau bendradarbiavo su Kreuzzeitung, antižydiškos propagandos dienraščiu. Slaptosios tarnybos naudojosi juo tik norėdamos skleisti visokias žinias apie žydus, nesvarbu, tikras ar išgalvotas.
Toks asmuo man kuo puikiausiai tinka, pamaniau, tačiau Lagranžas paaiškino: jei jis įtrauktas į šį reikalą, mano pranešimas prūsus ne itin domina ir tik sąžinei nuraminti jie įpareigojo antraeilį personažą permesti jį akimis, kad manim atsikratytų.
— Netiesa, mano pranešimas vokiečiams rūpi, — atkirtau. — Taip rūpi, kad už jį pažadėta apvali suma.
— Kas jums ją pažadėjo? — paklausė Lagranžas. Išgirdęs Dimitrijaus vardą nusišypsojo: — Simonini, jis rusas, ir tuo viskas pasakyta. Argi rusui sunku vokiečių vardu ką nors pažadėti? Bet važiuokit į Miuncheną, ir mums įdomu sužinoti, ką jie rezga. Tik neužmirškit, Gėdšė — klastingas niekšas. Antraip nedirbtų tokio darbo.
Negalėtum sakyti, kad Lagranžas man buvo malonus, bet gal į tokių nedorėlių kategoriją buvo įtraukęs ir aukšto rango tarnautojus, taigi, ir save patį. Šiaip ar taip, jei man gerai sumoka, nesu pernelyg įžeidus.
Regis, šiame dienoraštyje jau aprašiau įspūdžius iš milžiniškos Miuncheno aludės, kur bavariečiai susigrūdę aplink ilgus tables d’hote alkūnė prie alkūnės begėdiškai kemša riebias dešras, užgerdami iš ąsočio dydžio bokalų, lygiai vyrai ir moterys, tik šios jukesnės, triukšmingesnės ir vulgaresnės už vyrus. Neginčytinai žemesnė rasė, tad tos dvi dienos teutonų žemėje buvo be galo sunkios, juo labiau po varginamos kelionės.
Aludėje Gėdšė ir paskyrė pasimatymą, ir turėjau pripažinti, jog tas vokiečių šnipas atrodė gimęs naršyti po tokias vietas: akiplėšiškai elegantiškais drabužiais nepajėgė paslėpti apsukraus tipelio lapino išvaizdos.
Prasta prancūzų kalba iškart uždavė keletą klausimų apie mano šaltinius, išsisukau, nukreipiau kalbą apie savo žygius su Garibaldžiu, jis maloniai nustebo, nes, kaip pasakė, rašąs romaną apie 1860 metų įvykius Italijoje. Romanas beveik baigtas ir vadinsis „Biaricas“, turėtų būti keleto tomų, tiesa, ne visas veiksmas vykstąs Italijoje, ten bus ir Sibiras, Varšuva, Biaricas ir taip toliau. Gėdšė apie jį kalbėjo noriai, patenkintas, manydamas bebaigiantis istorinį romaną — Siksto koplyčią. Nesupratau ryšio tarp jo aprašomų įvykių, bet iš esmės tai buvo, regis, nuolatinė trijų piktųjų jėgų, slapta valdančių mūsų pasaulį, keliama grėsmė. Tos jėgos — tai masonai, katalikai, ypač jėzuitai, ir žydai, vis dažniau įsiskverbiantys tarp pirmųjų, besikėsinantys pasikasti po protestantiškos teutonų tautos tyrumo pamatu.