Jis kažką postringavo apie Madzinio šalininkų masonų intrigas, paskui veiksmas perkeliamas į Varšuvą, kur masonai su nihilistais neva rezga sąmokslą prieš Rusiją — tie nihilistai išties prakeikta veislė, slavų tautoms jų visais laikais netrūko — ir vieni, ir kiti daugiausia žydai. Čia svarbi naujų narių priėmimo sistema, primenanti Bavarijos iliuminatų ar Didžiosios ložės karbonarų sistemas: kiekvienas narys atsiveda dar devynis, kurie vienas kito neturi pažinoti. Paskui sugrįžtama į Italiją ir su pjemontiečiais žygiuojama į Abiejų Sicilijų karalystę, pakeliui daug veikėjų sužeidžiama, išduodama, išniekinamos kilmingos damos, ten ir nutrūktgalviškos kelionės, ir airių legitimistės, narsiosios apsiausto ir špagos karės, po arklių uodegomis paslėpti slapti pranešimai, niekingas karbonaras kunigaikštis Karačiolas, prievartavęs merginą (airę ir legitimistę), randami pranašiški oksiduoto žaliojo aukso žiedai — susiviję žalčiai su raudonojo koralo akimi, kėsinamasi pagrobti Napoleono III sūnų, aprašoma Kastelfidardo tragedija, kur buvo pralietas popiežiui ištikimų karių vokiečių kraujas, ir keikiamas welsche Feigheit — Gėdšė pasakė vokiškai, gal nenorėjo manęs įžeisti, bet vokiškai buvau kiek pramokęs, tad supratau jį kalbant apie lotynų tautų bailumą.
Čia istorija dar labiau susivėlė, nors nepasiekėm nė pirmojo tomo pabaigos.
Juo toliau, juo labiau spindėjo Gėdšės kiauliškos akutės, tiško seilės, jis kikeno panosėje iš kažkokių, jo manymu, puikių išmonių ir akivaizdžiai troško iš pirmų lūpų išgirsti gandus apie Čaldinį, Lamarmorą bei kitus generolus pjemontiečius ir, žinoma, apie Garibaldžio aplinką. Tačiau jo aplinkoje už informaciją reikia mokėti, todėl nemaniau turįs dovanai iškloti įdomių faktų apie įvykius Italijoje. Be to, tai, ką žinojau, labiau derėjo nutylėti.
Tariau sau, jog tas vyras pasuko klystkeliu: negalima sukurti pavojaus su tūkstančiu veidų, pavojus turi turėti tik vieną veidą, antraip skaitytojai sutriks. Jei nori apkaltinti žydus, kalbėk apie žydus ir palik ramybėje airius, Neapolio kunigaikščius, generolus pjemontiečius, lenkų patriotus ir rusų nihilistus. Per didelė įvairovė. Kaip galima taip išsiplėsti? Tačiau, be romano, Gėdšę buvo apsėdusi kita įkyri mintis — vien tiktai apie žydus, ir juo geriau man, nes kaip tik ir atvykau pasiūlyti jam brangaus dokumento būtent apie žydus.
Išties jis teigė rašantis romaną ne dėl pinigų ir ne dėl žemiškos garbės, o tikėdamasis išvaduoti vokiečių giminę nuo judėjų žabangų.
— Reikia atsiminti Liuterio žodžius, jis sakė, kad žydai blogi, tulžingi ir sukti iki kaulų smegenų, jie ištisus amžius buvo mūsų piktžaizdė ir nelaimė, tokie išliko ir Liuterio laikais. Pasak jo, tai pavojingos gyvatės, pikti, atkarūs, kerštingi žudikai ir šėtono vaikai, kurie, negalėdami veikti atvirai, duria ir kenkia slapta. Vienintelis galimas išsigelbėjimas yra scharfe Barmherzigkeit — nemokėjo išversti, bet supratau, kad tai turėtų reikšti šiurkščią malonę, tačiau Liuteris turėjo galvoje malonės nebuvimą. Reikia deginti jų sinagogas, o tai, kas nedega, užkasti į žemę, kad niekas niekada nebepamatytų nė vieno akmens, sugriauti jų namus, o juos pačius suvaryti į arklides nelyginant čigonus, atimti visus Talmudo tekstus, skleidžiančius vien melą, prakeiksmus ir šventvagystes, uždrausti lupikauti, konfiskuoti visą auksą, pinigus ir papuošalus, jaunuoliams įduoti į rankas kirvius ir kastuvus, o moterims kuodelius ir verpstes, nes, krizeno Gėdšė, Arbeit machtfrei, darbas išlaisvina. Pasak Liuterio, galutinis sprendimas būtų visus juos it pasiutusius šunis išvaryti iš Vokietijos.
Tačiau bent iki šiol Liuterio niekas nepaklausė, — užbaigė Gėdšė. — Mat nors nuo senovės laikų ne europiečių tautos laikytos bjauriomis — tarkim, negras dar ir dabar pagrįstai laikomas gyvuliu, — dar nesukurtas patikimas kriterijus aukštesnėms rasėms atpažinti. Dabar jau žinome, kad labiausiai išsivysčiusi baltoji žmonijos rasė, o labiausiai pažengusios baltosios rasės pavyzdys yra germanų tauta. Tačiau žydų kaimynystė nuolat kelia grėsmę rasių grynumui. Tik pažvelkit į graikų skulptūrą: kokie tyri bruožai, koks elegantiškas stotas, ir neatsitiktinai tas grožis yra dorybė — kas gražus, tas ir narsus, kaip didieji mūsų teutoniškų mitų herojai. O dabar įsivaizduokite Apoloną semitų bruožais, tamsia oda, juodomis akimis, kumpa nelyginant plėšraus paukščio snapas nosimi, susimetusį į kuprą. Homeras taip pavaizdavo niekšybę įkūnijusį Tersitą. Žydiškos dvasios persmelkta krikščioniškoji legenda (iš esmės ją sudėjo Paulius, Azijos žydas, dabar sakytume, turkas) mus įtikino, kad visos tautos kilo iš Adomo. Netiesa, nes atsiskyrę nuo pirmapradžio žvėries žmonės pasuko skirtingais keliais. Turim grįžti ten, kur keliai išsiskyrė, tai yra prie tikrųjų nacionalinių mūsų tautos ištakų, teprasmenga prancūzų lumiėres su savo kosmopolitizmu ir svaičiojimais apie ėgalitė ir visų brolybę! Tokia naujųjų laikų dvasia. Tai, kas dabar Europoje vadinama tautos Atgimimu, yra kvietimas grįžti prie pirmapradės rasės tyrumo. Tik šis pavadinimas — bei tikslas — galioja.vien germanų rasei, ir juokinga, kad Italijoje tą kadaise prarastą grožį nori sugrąžinti kreivakojis Garibaldis, trumpakojis karalius ir neūžauga Kavūras. Nes romėnai irgi kilę iš semitų.
— Romėnai?
— Neskaitėt Vergilijaus? Jie kilo iš trojėno, vadinasi, iš azijiečio, o semitai migruodami sunaikino senųjų italikų dvasią, tik pažiūrėkit, kas nutiko keltams: romėnų asimiliuoti jie tapo prancūzais, vadinasi, taip pat lotynais. Tik germanams pavyko išlikti gryniems, neužterštiems, bei silpninti Romos galybę. Pagaliau arijų rasės pranašumas ir judėjų bei, nelaimei, lotynų rasių atsilikimas matyti iš to, kokios tobulybės pasiekta įvairiais menais. Bachas, Mocartas, Bethovenas ar Vagneris gimė ne Italijoje ir ne Prancūzijoje.
Gėdšė nėmaž nepanėšėjo į savo liaupsinamus arijų didvyrius — priešingai, jei turėčiau pasakyti tiesą (kodėl visada reikia sakyti tiesą?), jis man priminė rajų ir gašlų žydą. Vis dėlto turėjau juo pasitikėti, juk pasitikėjo ir slaptosios tarnybos, turėjusios man sumokėti likusius dvidešimt penkis tūkstančius frankų.
Tačiau nedidelės piktdžiugos nepajėgiau užgniaužti. Paklausiau, ar jis mano esąs tikras aukštesnės, apoloniškos rasės atstovas. Grėsmingai dėbtelėjęs atsakė, kad priklausymą rasei liudija ne vien fizinė išvaizda, svarbiausia — dvasinė būsena. Žydas lieka žydu, net jei dėl kokios gamtos klaidos — kaip gimsta šešiapirščiai kūdikiai ar gebančios atmintinai dauginti moterys — jis gimtų šviesiaplaukis ir mėlynakis. O arijas yra arijas, nors ir juodaplaukis, jei tik jame gyva jo tautos dvasia.
Tačiau mano klausimas prislopino Gėdšės įkarštį. Jis susitvardė ir didele raudonais langais nosine nusišluostęs nuo kaktos prakaitą paprašė dokumento, dėl kurio susitikome. Padaviau jį manydamas, kad turėtų sukelti nemenką džiaugsmą. Jei Gėdšės vyriausybė norėjo likviduoti žydus, kaip prisakė Liuteris, manoji Prahos kapinių istorija atrodė lyg tyčia sukurta, kad Prūsija dėl žydų sąmokslo imtų nerimauti. Bet jis tik iš lėto perskaitė gurkšnodamas alų, keletą kartų suraukė kaktą prisimerkęs tiek, kad beveik tapo panašus į mongolą, ir baigęs tarė:
— Nežinau, ar ši informacija mus tikrai domina. Čia parašyta tai, ką mes ir patys žinome apie žydų intrigas. Be abejo, gerai parašyta, o jei pramanyta, tai meistriškai.
— Prašyčiau, Herr Gėdše, atvykau ne tam, kad parduočiau pramanytą dokumentą!
— Neabejoju, bet esu įsipareigojęs tiems, kurie man moka. Reikėtų patvirtinti dokumento autentiškumą. Turiu šiuos popierius perduoti Herr Štyberiui ir jo biurui. Jei norit, palikite juos man, grįžkite į Paryžių ir po keleto savaičių gausite atsakymą.