— Bet pulkininkas Dimitrijus mane patikino, kad jau susitarta…
— Nesusitarta. Dar ne. Kaip sakiau, palikite man dokumentą.
— Kalbėsiu atvirai, Herr Gėdše. Jūsų rankose originalus dokumentas, originalus, suprantate? Tikroji jo vertė — jame pateikta informacija ir tai, kad ji paimta iš originalaus pranešimo, surašyto Prahoje po jame aptarto susirinkimo. Negaliu tokio dokumento paleisti iš rankų, bent jau kol gausiu pažadėtą atlygį.
— Jūs perdėtai įtarus. Bet tiek to, užsisakykit dar vieną ar du alaus ir duokit man valandą tekstui nusirašyti. Pats sakėte, kad ši informacija verta tiek, kiek verta, tad jei norėčiau jus apsukti, man tereikėtų ją įsiminti, ir patikėkit, beveik pažodžiui įsimenu viską, ką perskaitau. Tačiau šį tekstą noriu perduoti Herr Štyberiui. Tad leiskite nusirašyti. Jūs atėjote čia su originalu, su originalu ir išeisite.
Neturėjau kaip paprieštarauti. Paniekinau savo gomurį keletu pasibjaurėtinų teutoniškų dešrelių ir išgėriau daug alaus. Turiu pripažinti, kad vokiškas alus gali būti toks pat geras kaip ir prancūziškas. Palaukiau, kol Gėdšė viską kruopščiai nusirašė.
Atsisveikinome šaltai. Gėdšė, davęs suprasti, jog sąskaitą teks dalytis, be to, jo skaičiavimu, aš išgėręs keliais bokalais daugiau už jį, pažadėjo po poros savaičių pranešti sprendimą ir paliko mane putojantį pykčiu, kad bergždžiai taip toli'beldęsis ir patyręs išlaidų negavau nė talerio iš atlyginimo, suderėto su Dimitrijumi.
Koks aš kvailys, pamaniau, Dimitrijus žinojo, kad Štyberis man nesumokės, ir nusipirko dokumentą už pusę kainos. Lagranžas buvo teisus, nederėjo pasitikėti rusu. Gal užprašiau per daug ir turėčiau būti laimingas gavęs bent pusę to.
Dabar jau buvau tikras, kad iš vokiečių nieko nebeišgirsiu. Kelis mėnesius iš tikrųjų negavau jokių žinių. Lagranžas, kuriam išpažinau savo vargus, atlaidžiai nusišypsojo:
— Tokie jau mūsų amato pavojai, juk dirbame ne su šventaisiais.
Negalėjau su tuo susitaikyti. Manoji Prahos kapinių istorija buvo per daug tobulai sukurpta, kad prapultų Sibiro platybėse. Galėčiau parduoti ją jėzuitams. Galų gale, juk jėzuitas Baruelis pirmasis apkaltino žydus ir pirmasis užsiminė apie tarptautinį jų sąmokslą, o senelio laiškas tikrai patraukė ir kitų ordino vyresniųjų dėmesį.
Vienintelis saitas su jėzuitais galėjo būti abatas Dala Pikola. Lagranžas mane su juo supažindino, tad Lagranžo ir paprašiau man padėti. Šis tarė pranešiąs Dala Pikolai, kad jo ieškau. O netrukus Dala Pikola tikrai užsuko į mano krautuvę. Kaip sakoma prekybos pasaulyje, pristačiau jam savo prekę ir toji, man regis, jį sudomino.
— Žinoma, turiu patyrinėti jūsų dokumentą ir parodyti jį kam nors iš draugijos, nes tie žmonės neperka katės maiše, — tarė. — Tikiuosi, kad manimi pasikliausite ir keletui dienų patikėsite jį man. Nepaleisiu jo iš rankų.
Garbiuoju dvasininku nutariau pasitikėti.
Po savaitės Dala Pikola vėl prisistatė į krautuvę. Pakviečiau jį į viršų, paklausiau, ar nenorėtų ko nors išgerti, bet jis neatrodė draugiškai nusiteikęs.
— Simonini, — tarė, — tikriausiai palaikėt mane kvailiu ir norėjot, kad Jėzaus draugijos tėvų akyse pasirodyčiau esąs klastotojas ir pakenkčiau ilgus metus megztiems geriems santykiams.
— Pone abate, nesuprantu, ką kalbat…
— Liaukitės tyčiotis. Davėte šį dokumentą, kuris turėjo būti slaptas, — jis numetė ant stalo mano pranešimą apie Prahos kapines, — ir jau ketinau už jį prašyti nemenkų pinigų, betgi jėzuitai, pažvelgę į mane it į pusprotį, maloniai pranešė, kad mano slapčiausias dokumentas kaip pramanyta istorija jau pasirodė tokio Džono Retklifo knygoje „Biaricas“. Lygiai toks pat, žodis į žodį, — numetė ant stalo ir knygą. — Akivaizdu, kad mokate vokiškai ir perskaitėt vos išleistą romaną. Radot pasakojimą apie naktinę sueigą Prahos kapinėse ir susižavėjęs neatsispyrėt pagundai prakišti pramaną už tikrą pinigą. Kaip įžūlus plagiatorius įsitikinęs, kad šiapus Reino vokiškai niekas neskaito…
— Luktelėkit, regis, supratau…
— Nėra čia ko suprasti. Galėjau išmesti šitą rašliavą į šiukšlyną ir pasiųsti jus velniop, bet esu skrupulingas ir kerštingas. Įspėju, pranešiu jūsų draugams slaptosiose tarnybose, kas jūs per diegas ir kiek jūsų informacija galima pasitikėti. Kodėl atėjau jums apie tai pasakyti? Ne iš lojalumo, nes toks tipelis kaip jūs jo nenusipelnė, bet jei tarnybos nuspręs, kad užsitarnavote durklo į nugarą, žinosit, kas patarė tą padaryti. Beprasmiška žudyti iš keršto, jei auka nežino, kad tu tai padarei, tiesa?
Viskas aišku, tas sukčius Gėdšė (juk Lagranžas sakė, kad jis rašo feuilletons Retklifo slapyvardžiu) neperdavė Štyberiui mano dokumento: supratęs, jog tema kaip tik tinka baigiamam rašyti romanui ir tenkina jo paties antižydišką įniršį, jis pasisavino tikrą istoriją (ar bent jau patikėjo jos tikrumu) ir pavertė ją — savu — literatūriniu pasakojimu. O juk Lagranžas mane įspėjo, kad tas nevidonas pagarsėjo klastojantis dokumentus, tad šitaip naiviai patekęs į klastotojo žabangas iš įtūžio ėjau iš proto.
— Simonini, — tarė, — tikriausiai palaikėt mane kvailiu.
Bet mano pyktis sumišo su baime. Minėdamas durklą nugaroje Dala Pikola galbūt kalbėjo metaforiškai, tačiau Lagranžas aiškiai pasakė: jei slaptosioms tarnyboms kas nors ima trukdyti — jis pašalinamas. Tik įsivaizduokime su jomis bendradarbiaujantį asmenį, kuris viešai įkliūva mėgindamas parduoti romano ištraukas kaip slaptą informaciją ir pasmerkia slaptąsias tarnybas Jėzaus draugijos pajuokai, tai kas dar norės su juo terliotis? Dūris peiliu, ir teplaukia Sena.
Štai ką man žadėjo abatas Dala Pikola, ir bergždžia buvo jam pasakoti teisybę: jis neturėjo dėl ko manimi tikėti, mat nenumanė, kad atidaviau Gėdšei dokumentą prieš tam nedorėliui baigiant rašyti knygą, bet žinojo (kalbu apie Dala Pikolą) gavęs jį iš manęs jau pasirodžius Gėdšės knygai.
Patekau į aklavietę.
Nebent užčiaupčiau Dala Pikolai burną.
Veikiau kone instinktyviai. Ant mano rašomojo stalo stovi kaltinės geležies žvakidė, labai sunki, ją pagriebęs prispaudžiau Dala Pikolą prie sienos. Šis išsprogino akis ir sušvokštė:
— Juk neketinat manęs žudyti…
— Ketinu, apgailestauju, — atsakiau.
Išties apgailestavau, bet buvau prispirtas tą padaryti. Smogiau. Abatas iškart parkrito, pro atsikišusius dantis paplūdo kraujas. Žiūrėjau į lavoną ir nėmaž nesijaučiau kaltas. Pats prisiprašė.
Dabar reikėjo atsikratyti tų neparankių palaikų.
Kai pirkau krautuvę su butu antrame aukšte, savininkas parodė dureles rūsio grindyse.
— Jas atvėręs rasit kelias pakopas, — pasakė. — Iš pradžių neišdrįsit jomis nulipti, nes jausitės nuo siaubingos smarvės galintis nualpti. Bet kartais teks tai padaryti. Jūs svetimšalis ir gal negirdėjote visos istorijos. Seniau visas paplavas pildavo tiesiai į gatvę, buvo net išleistas įstatymas, įpareigojantis prieš kliūstelint pro langą išmatas šūktelėti: „Atsargiai, vanduo!“ — tačiau niekas nesivargindavo, išversdavo naktipuodį, ir jei kas tuo metu eidavo pro šalį — pats kaltas. Paskui gatvėse išrausė atvirus kanalus, galiausiai juos uždengė ir taip atsirado kloaka. Ilgainiui baronas Hosmanas Paryžiuje įrengė puikų kanalizacijos tinklą, bet daugiausiai vandens nuotekoms, nes fekalijos nuteka, jei tik vamzdis po tupykla neužsikimšęs, į atskirą šulinį, šis kartkartėmis išsemiamas, o fekalijos naktį pervežamos į didžiuosius sąvartynus. Dabar svarstoma, ar nereikėtų galutinai įvesti tout-d-l’egout sistemą, kitaip tariant, į didžiąsias kloakas turėtų sutekėti ne tik vandens nuotekos, bet ir kitos atmatos. Kaip tik todėl jau daugiau nei dešimt metų galioja potvarkis, įpareigojantis visus savininkus sujungti namus mažiausiai metro trisdešimties centimetrų pločio tuneliais. Tokiais, kaip tas, kurį rasite ten, apačioje, tik šis siauresnis ir ne toks aukštas, kaip reikalauja įstatymas, to reikia nebent didžiuosiuose bulvaruose, o ne aklagatviuose, kurie niekam nė motais. Ir niekas niekada nepatikrins, ar tikrai pilate savo išmatas ten, kur turėtumėt. Jei apims neviltis nuo minties, kad turit braidyti po tą bjaurastį — pilkite viską tiesiog pro atidarytas dureles ir tikėkitės, kad lietingomis dienomis jas nuplukdys pakilęs vanduo. Kita vertus, galimybė patekti į nuotekų kanalą turi ir savų pranašumų. Gyvename tokiais laikais, kai kas dešimt ar dvidešimt metų Paryžiuje kyla revoliucija ar maištas, tad požeminis kelias pasitraukti visada pravers. Kaip ir visi paryžiečiai, tikrai skaitėte neseniai išleistą romaną „Vargdieniai“, kurio pagrindinis veikėjas pabėga šiais tuneliais nešinas sužeistu draugu, tikriausiai supratot, ką noriu pasakyti.