Dabar mane užplūdo kiti atsiminimai. Tik spėjau nužudyti Dala Pikolą ir gavau Lagranžo raštelį. Šįkart jis geidavo susitikti Fiurstenbergo aikštėje vidurnaktį, o tokiu metu ši vieta gana vaiduokliška. Kaip sako dievobaimingieji, mano sąžinė nebuvo švari, nes ką tik nudaigojau žmogų ir bijojau (kokia nesąmonė), kad Lagranžas tą žino. Tačiau buvo akivaizdu, kad jis atėjo pasikalbėti visai apie ką kita.
— Kapitone Simonini, — tarė, — mums reikia, kad stebėtumėte tokį keistą tipą, dvasininką… kaip čia pasakius… satanistą.
— Kur jį rasti, pragare?
— Nejuokaukit. Taigi, tai toks abatas Bulanas, prieš daug metų jis susipažino su Adele Ševaljė, atsivertėle iš Suasono Šv. Tomo Vilanoviečio vienuolyno. Sklido kalbos, kad ji buvusi akla, bet praregėjusi ir ėmusi pranašauti, į vienuolyną pradėję plūsti tikintieji, vienuolyno vadovybė sunerimo ir vyskupas iškėlė ją iš Suasono. Kad ir kaip ten buvo, mūsų Adelė dvasiniu tėvu pasirinko Bulaną — tokį gavusi Dievo ženklą — ir su juo susidėjo. Jie nusprendė įkurti atgailautojų draugiją, kitaip tariant, mūsų Viešpačiui skirti ne tik maldas, bet ir įvairaus pobūdžio fizinę atgailą, neva atsveriančią užgaules, kuriomis nusidėjėliai jį skaudina.
— Regis, nieko blogo.
— Tačiau jie pradėjo skelbti, kad norint nusiplauti nuodėmę reikia nusidėti, kad žmonijos nuosmukio priežastis yra dvigubas svetimavimas — Adomo su Lilita ir Ievos su Samueliu (neklauskit, kas tie kiti asmenys, nes iš klebono esu girdėjęs tik apie Adomą ir Ievą), žodžiu, reikia daryti kažkokius ne visai aiškius dalykus, bet, regis, abatas, toji panelė ir daug jų sekėjų ėmė rengti, tarkim, ne itin padorias sueigas ir jose sanguliaudavo visi su visais. Kalbama, jog gerasis abatas apdairiai pradangino neteisėtos meilės su Adele vaisių. Sakysit, tie dalykai turėtų dominti ne mus, o policijos prefektūrą, tačiau jau kuris laikas čia įsivėlusios ponios iš padorių šeimų, aukštų valdininkų žmonos, netgi vieno ministro žmona, ir Bulanas iš tų atgailautojų išviliojo nemažai pinigų. Taigi tai valstybinės svarbos reikalas, ir mums tenka jo imtis. Tuodu buvo nuteisti ir išsiųsti trejus metus kalėti už sukčiavimą ir nepadorų elgesį, o iš kalėjimo išėjo baigiantis šešiasdešimt ketvirtiesiems. Paskui abatas pradingo iš mūsų akiračio, manėm, gal atgavo protą. Tačiau dabar, ilgai atgailavęs ir pagaliau gavęs popiežiaus atleidimą, grįžo į Paryžių ir vėl skelbia idėjas, kaip išpirkti svetimas nuodėmes nusidedant patiems, ir jei visi imtų taip galvoti, ši istorija iš religinės virstų politine, tikiuosi, suprantat. Kita vertus, sunerimo ir Bažnyčia, o neseniai Paryžiaus arkivyskupas uždraudė Bulanui atlikti religines apeigas — sakyčiau, seniai reikėjo. Tada Bulanas susiuostė su kitu erezija dvokiančiu šventiku, tokiu Vintrasu. Šioje nedidelėje byloje rasite viską, ką reikėtų apie jį žinoti ar bent jau ką žinome mes. Jūsų darbas — jį stebėti ir pranešti mums, ką rezga.
— Betgi nesu nuodėmklausio ieškanti pamaldi ponia, kuria jis galėtų pasinaudoti, kaip prie jo prisigretinsiu?
— Nežinau, gal persirengęs dvasininku. Girdėjau, sugebėjot persirengti net Garibaldžio generolu ar panašiai.
Štai kas man ką tik toptelėjo į galvą. Bet su jumis, mielasis abate, tai nėmaž nesusiję.
16
BULANAS
Balandžio 8 diena
Kapitone Simonini, perskaitęs jūsų irzlų laišką, šiąnakt nutariau pasekti jūsų pavyzdžiu ir pradėti rašyti — bet ne stebeilydamas į bambą, o kone automatiškai, leisdamas kūnui rankos judesiais išlieti tai, ką siela užmiršo. Tas daktaras Froidas nebuvo kvailys.
Bulanas… Matau mudu vaikštinėjančius priešais parapinę bažnyčią Paryžiaus pakrašty. O gal Sevre? Atmenu, jis man kalba: „Kad išpirktume prieš mūsų Viešpatį padarytas nuodėmes, turime jas prisiimti. Nuodėmė gali būti mistinė našta, ir kuo sunkesnę naštą prisiimame, tuo lengvesnis šėtono žmonijai užkrautas nedorybės nešulys, o silpnesniesiems mūsų broliams lengviau išsivaduoti iš vergystės nelabajam.
Gal teko matyti Vokietijoje neseniai išrastą papier tue-mouches[58] Jas naudoja konditeriai: patepa juostą melasa ir pakabina vitrinoje virš pyragų. Melasa pritraukia muses, prilipusios prie tos klampios medžiagos jos gaišta badu arba nuskęsta įmetus juostą į kanalą.Tai štai, nuodėmės išpirkėjas — kaip tas musgaudis: prisiima visą gėdą, o paskui apsivalo…“
Matau jį bažnyčioje prieš altorių, pasirengusį „apvalyti“ nusidėjėlę, apsėstąją, ši raitosi ant grindų berdama pasibjaurėtinus keiksmus ir demonų vardus: Abigoras, Abraksas, Adramelechas, Haborimas, Melchomas, Stolasas, Zebosas…
Bulanas vilki violetiniais liturginiais drabužiais ir raudona kamža, pasilenkia virš jos ir taria kažką panašaus į velnio išvarymo užkalbėjimą, tik (jei gerai nugirdau) priešingai: Crux sacra non sit mihi lux, sed draco sit mihi dux, veni Satana, veni![59] Paskui pasilenkia prie atgailautojos ir triskart spjauna į burną, pasikelia apdarus, nusišlapina į kieliką ir paduoda nelaimingajai. Tada iš dubens (rankomis!) ima akivaizdžiai fekalinės prigimties substanciją ir apnuoginęs apsėstosios krūtinę ištepa ja krūtis.
Moteris raitosi ant grindų, šnopuodama, dejuodama, aimanuodama vis tyliau, kol pagaliau nugrimzta į kone hipnozinį miegą.
Bulanas eina į zakristiją, nerūpestingai nusimazgoja rankas. Išeina su manimi į šventorių, atsidūsta, kaip atlikęs sunkiausią pareigą. Consummatum est[60] — sako.
Atmenu, prisistačiau esąs siųstas asmens, norėjusio likti nežinomu ir pageidavusio atlikti apeigas, o šioms reikią šventų ostijų.
Bulanas sukikeno: „Juodosios mišios? Betgi jei jas laiko kunigas, jis ir pašventina ostijas, o šventinimas galioja net tuomet, jei bažnyčia būna iš jo atėmusi kunigystės sakramentą.“
Patikslinau: „Manau, mano minėtas asmuo nenorėtų, kad juodąsias mišias laikytų kunigas. Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.“
„Supratau. Girdėjau, toks tipas, laikantis niekniekių krautuvėlę netoli Mobero aikštės, prekiauja ir ostijomis. Galėtumėt pasiteirauti ten.“
Ar susitikome kaip tik ta proga?
— Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.
17
KOMUNOS DIENOS
1897 metų balandžio 9 diena
Dala Pikolą nužudžiau 1869 metų rugsėjį. Spalį Lagranžo raštelis pakvietė mane į Senos krantinę.
Štai kokias išdaigas krečia atmintis. Gal ir užmirštu ypatingos svarbos įvykius, bet atmenu tą vakarą patirtą jaudulį, kai prie Karališkojo tilto staiga sustojau persmelktas nušvitimo. Priešais pamačiau būsimo Journal Officiel de l’Empire Franęais redakcijos pastato statybos aikštelę, vakarais, kad sparčiau vyktų darbai, apšviestą elektros žibintais. Per sijų ir pastolių tankynę akinamas spindulys apšvietė mūrininkų būrelį. Žodžiais neįmanoma apsakyti tvyrančią tamsą skrodžiančio stebuklingo, nežemiško švytėjimo.
Elektros šviesa… Tais metais naivuoliai tarėsi pakliuvę į ateitį. Iškastas kanalas Egipte sujungė Viduržemio ir Raudonąją jūras, tad keliaujant į Aziją nebereikia plaukti ratu aplink Afrikos žemyną (tai pakenkė daugybei sąžiningų laivybos kompanijų), įvyko pasaulinė paroda, kurioje pristatytos architektūros naujovės leido numanyti, kad Paryžių suniokoję barono Hosmano darbai tėra pradžia, amerikiečiai baigė tiesti žemyną iš rytų į vakarus skrodžiantį geležinkelį, o kadangi buvo neseniai išlaisvinę juoduosius vergus, tie skarmaliai aršiau nei žydai užtvindė visą šalį ir pavertė ją mišrūnų klampyne. Amerikos Šiaurės ir Pietų pilietiniame kare išbandyti povandeniniai laivai, kurių jūreiviai žuvo ne paskendę, o uždusę po vandeniu, geruosius mūsų tėvų cigarus pakeitė per minutę susmilkstančios džiūsnos popierinės tūtelės, atimančios iš rūkančiojo visą malonumą, o mūsų kariai jau senokai valgo metalinėse dėžutėse užkonservuotą pasenusią mėsą. Sako, Amerikoje išrasta žmones į viršutinius namo aukštus užkelianti hermetiška kabina, varoma kažkokio vandens stūmoklio, ir jau būta pranešimų apie tokių stūmoklių gedimus šeštadienio vakarą — žmonės dvi paras turėjo sėdėti uždaryti toje dėžėje be oro, ką jau kalbėti apie maistą ir vandenį, o pirmadienį buvo rasti negyvi.