Tačiau visi džiaugėsi, nes gyvenimas lengvėjo, pradėti kurti aparatai, padedantys susikalbėti per nuotolį ir rašantys be plunksnos, mechaniškai. Ar vieną dieną nebeliks ir originalų, kuriuos galėčiau klastoti?
Žmonės gėrėjosi parfumerių vitrinomis, kur demonstruotas stebuklingas odą stangrinantis salotų pienelis, plaukų stipriklis su chna, „Pompadur“ bananų kremas, kakavos pienelis, ryžių pudra su kvapiąja našlaite, o visi jie sukurti, kad gašlios moterys taptų dar patrauklesnės, ir buvo prieinami net siuvėjoms, pasiruošusioms tapti išlaikytinėmis, nes daugelyje siuvyklų jau dirbo jas išstūmusios mašinos.
Vienintelis įdomus naujųjų laikų išradimas buvo porceliano įrenginys, leidęs tuštintis atsisėdus.
Tačiau net ir aš dar nesuvokiau, kad visas tas akivaizdus jaudulys reiškė imperijos pabaigą. Pasaulinėje parodoje Alfredas Krupas pademonstravo dar niekada nematyto dydžio penkiasdešimties tonų svorio patranką, užtaisytą šimtu svarų parako. Imperatorius taip susižavėjo, kad apdovanojo Krupą Garbės legiono ordinu, bet kai Krupas, pasirengęs ginklus parduoti bet kuriai Europos valstybei, atsiuntė jam savo katalogą, saviems ginklų tiekėjams ištikimi aukštieji prancūzų karo vadai įtikino imperatorių jų nepirkti. Tačiau Prūsijos imperatorius, aišku, jų įsigijo.
Napoleono galva buvo jau ne tokia kaip kadaise: inkstų akmenys trukdė valgyti ir miegoti, ką ir kalbėti apie jodinėjimą; jis pasikliovė konservatoriais ir savo žmona, įsitikinusiais, kad prancūzų kariuomenė tebėra geriausia pasaulyje, nors teturėjo (kaip ilgainiui paaiškėjo) daugiausia šimtą tūkstančių vyrų prieš keturis šimtus tūkstančių prūsų. Štyberis jau buvo išsiuntęs į Berlyną pranešimus apie chassepots, kurie prancūzams tebeatrodė esą šaunamųjų ginklų naujovė, nors buvo tik muziejinės senienos. Be to, džiūgavo Štyberis, prancūzai nesukūrė informacinės sistemos, kuri bent kiek būtų prilygusi prūsiškai.
Bet grįžkime prie įvykių. Sutartoje vietoje susitikau su Lagranžu.
— Kapitone Simonini, — prabilo šis be jokių įvadinių mandagybių, — ką žinote apie abatą Dala Pikolą?
— Nieko. O kas nutiko?
— Jis pradingo, ir kaip tyčia dirbdamas mūsų užsakytą darbelį. Manau, esat paskutinis jį matęs asmuo: sakėt norėjęs su juo pasikalbėti, tad pasiunčiau jį pas jus. O paskui?
— Daviau jam tą patį pranešimą kaip ir rusams, kad parodytų tam tikruose dvasininkų sluoksniuose.
— Simonini, prieš mėnesį gavau abato laiškelį, kuriame buvo parašyta maždaug taip: reikia kuo skubiau pasimatyti, noriu papasakoti šį tą įdomaus apie jūsų Simoninį. Iš žinutės tono akivaizdu, kad jis anaiptol nebūtų jūsų liaupsinęs. Tai kas įvyko tarp jūsų ir abato?
— Nežinau, ką jis norėjo pasakyti. Gal manė, kad piktnaudžiauju siūlydamas jam dokumentą, kurį (jo manymu) surašiau jums. Akivaizdu, apie mūsų susitarimus jis nieko nenumanė. Ir nieko man nesakė. Daugiau jo nemačiau, netgi svarsčiau, kur prašapo mano pasiūlymas.
Lagranžas kiek pastovėjo įsmeigęs į mane akis, paskui tarė:
— Dar apie tai pakalbėsim.
Ir nuėjo.
Apie ką pakalbėsim? Nuo tos akimirkos Lagranžas būtų mynęs man ant kulnų ir, jei išties būtų išgriebęs ką konkretesnio, žadėtasis dūris durklu į nugarą būtų buvęs neišvengiamas, nors abatą ir užčiaupiau.
Todėl ėmiausi atsargumo priemonių. Apsilankęs pas vieną ginklininką Žeraro Lapo gatvėje paklausiau, ar turi gyvąją lazdelę. Turėjo, bet labai prasto darbo. Tuomet atsiminiau matęs lazdelių pirklio vitriną savo pamėgtajame Žufrua pasaže ir ten radau tiesiog nuostabią juodmedžio lazdelę su žalčio pavidalo dramblio kaulo rankena, nepaprastai elegantišką — ir tvirtą. Rankena nelabai patogi remtis, jei, tarkim, skaudėtų koją, nes, kad ir šiek tiek pasvira, buvo veikiau vertikali nei horizontali, bet lazdelė veikė nepriekaištingai, jei prireiktų pasinaudoti špaga.
Tokia lazdelė puikiai gynė net nuo pistoletu ginkluoto asmens: apsimeti išsigandęs, atsitrauki ir atkiši lazdelę, dar geriau, jei drebančia ranka. Tas prapliumpa juoktis, sugriebia ją, norėdamas ištraukti iš rankų, ir apnuogina smailius ir aštrius ašmenis, o kol apstulbęs stengiasi suprasti, kas gi liko rankoje, greit užsimoji tais ašmenimis, beveik be vargo perrėži skersai veidą nuo smilkinio iki smakro, gal perpjauni ir šnervę, ir net jei neišduri akies, iš kaktos plūstelėjęs kraujas tikrai jį apakins. Be to, svarbiausia netikėtumas, ir priešininkas nugalėtas.
Jei tas priešininkas koks eilinis vagišius, surenki lazdelę ir nueini, palikęs jį sudarkytą visam gyvenimui. Tačiau jeigu priešininkas klastingesnis, po pirmo kirčio grįžtamuoju rankos judesiu loštelėjęs perrėži jam gerklę, kad nebesisielotų dėl rando.
Ką jau kalbėti apie garbią ir orią išvaizdą, kurią įgauni vaikštinėdamas su tokia lazdele. Brangi, bet verta kainos, o kai kuriems dalykams tikrai neverta šykštauti.
Vieną vakarą grįždamas namo prie savo krautuvės susidūriau su Lagranžu.
Sunerimęs kilstelėjau lazdelę, paskui pamaniau, kad tarnybos nebūtų siuntusios tokio veikėjo kaip jis pašalinti tokio kaip aš, tad pasirengiau jį išklausyti.
— Gražus daiktelis, — tarė.
— Kas?
— Gyvoji lazdelė. Tik ji tegali turėti tokią rankeną. Ko nors bijote?
— Pone Lagranžai, tai jūs man pasakykit, ar turėčiau ko nors bijoti.
— Žinau, bijote mūsų, nes supratot esąs įtariamas. Bet leiskit kalbėti trumpai. Netrukus kils Prancūzijos ir Prūsijos karas, ir Paryžių užplūdo mūsų draugo Štyberio agentai.
— Pažįstate juos?
— Ne visus, ir čia jau jūs imsitės darbo. Kadangi pasiūlėte Štyberiui savąjį pranešimą apie žydus, jis laiko jus, sakykim, paperkamu asmeniu… Taigi, į Paryžių atvyko jo žmogus, toks Gėdšė, su kuriuo, regis, jums jau teko susipažinti. Manome, jis jūsų ieškos. Tapsite prūsų šnipu Paryžiuje.
— Prieš savo šalį?
— Neveidmainiaukit, ne jūsų tai šalis. O kad jau taip nerimaujat, dirbsite būtent Prancūzijai. Teiksite prūsams mūsų perduodamą klaidingą informaciją.
— Neatrodo sunku…
— Priešingai, labai pavojinga. Jei įkliūsit Paryžiuje, turėsim apsimesti, kad jūsų nepažįstame. Todėl jus sušaudys. O jei prūsai perpras, kad žaidžiat dvigubą žaidimą, jie irgi jus nužudys, nors ir ne visai teisėtai. Todėl šioje istorijoje turite, tarkim, penkiasdešimties nuošimčių tikimybę netekti galvos.
— O jei nesutiksiu?