— Tikimybė bus devyniasdešimt devynių nuošimčių.
— Kodėl ne šimto?
— Dėl lazdelės. Bet per daug ja nepasikliaukit.
— Žinojau, kad tarnybose turiu nuoširdų draugą. Dėkoju už jūsų rūpestį. Gerai. Savo valia ir iš meilės Tėvynei nutariau priimti šį pasiūlymą.
— Jūs didvyris, kapitone Simonini. Laukit nurodymų.
Po savaitės Gėdšė prisistatė į mano krautuvę dar labiau išpiltas prakaito nei įprastai. Sunkiai atsispyriau pagundai jį pasmaugti, bet atsispyriau.
— Žinokit, man jūs esate plagiatorius ir klastotojas, — pasakiau.
— Ne didesnis nei jūs pats, — lipšniai nusišypsojo vokietis. — Manote, galiausiai nesužinojau, kad jūsų pasakojimą apie Prahos kapines įkvėpė kalėjime atsidūrusio Žoli tekstas? Ir pats būčiau prie jo prisikasęs, jūs man tik sutrumpinot kelią.
— Ar suvokiate, Herr Gėdše, kad esate svetimšalis Prancūzijos teritorijoje, man užtektų pranešti apie jus kam reikia ir jūsų gyvenimas nebūtų vertas nė skatiko?
— O jūs ar suvokiat, kad ir jūsiškis būtų vertas lygiai tiek pat, jei suimtas paminėčiau jūsų vardą? Tad susitaikykim. Noriu tą savo knygos skyrių parduoti patikimiems pirkėjams kaip tikrą dokumentą. Pelnas pusiau, vis tiek nuo šiol mums teks bendradarbiauti.
Likus kelioms dienoms iki karo pradžios Gėdšė nusivedė mane į namo prie Dievo Motinos katedros mansardą. Ten toks senolis turėjo įsirengęs karvelidę.
— Puiki vieta skraidinti balandžius, nes prie Katedros jų daugybė ir niekas nekreipia į juos dėmesio. Jei tik turėsit vertingų žinių, parašykit raštelį, ir senolis paleis paukštį. Taip pat kas rytą užsukit pas jį pasiteirauti, ar neatskraidinta jums kokių nurodymų. Paprasta, tiesa?
— Kokios naujienos jus domina?
— Dar nežinome, kuo galėtume domėtis Paryžiuje. Kol kas mums labiau rūpi fronto zona. Bet jei nugalėsim, anksčiau ar vėliau susidomėsime ir Paryžiumi. Todėl mums reikia informacijos apie pulkų judėjimą, ar imperatoriaus šeima mieste ar išvykusi, kokios miestiečių nuotaikos, žodžiu, apie viską ir nieką, jums teks parodyti įžvalgumą. Mums gali prireikti žemėlapių… svarstote, kaip ant balandžio kaklo pakabinti žemėlapį? Nulipkime aukštu žemiau.
Apatiniame aukšte buvusioje fotografijos laboratorijoje sutikau dar vieną žmogėną, ten buvo ir salė su viena nubaltinta siena, kur stovėjo projektorius, mugėse tokius vadina magiškais žibintais, mat jais ant sienų ar ant didelių paklodžių rodomi visokie vaizdai.
— Šis ponas paims jūsų pranešimą, kad ir koks didelis jis būtų, kad ir kiek turėtų lapų, nufotografuos ir perkels ant skaidrios plokštelės, o ši bus išskraidinta su balandžiu. Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos. Jei gautumėt ilgus pranešimus, lygiai tas pat bus padaryta ir čia. Deja, čia klimatas prūsui nėra palankus, tad šįvakar išvykstu iš Paryžiaus. Bendrausime balandžių skraidinamais laiškeliais, kaip du įsimylėjėliai.
Nuo tos minties mane nupurtė, po paraliais, kam sutikau to imtis, ir vien todėl, kad nužudžiau abatą. O kaip tie tūkstančius žmonių nužudę generolai?
Netrukus prasidėjo karas. Kartkartėmis Lagranžas pametėdavo man vieną kitą naujieną priešui perduoti, tačiau, kaip Gėdšė ir sakė, prūsai menkai domėjosi Paryžiumi ir kol kas jiems tebuvo svarbu žinoti, kiek kariuomenės Prancūzija turi Elzase, Šen Priva, Bomone, Sedane.
Iki pat apgulties Paryžius gyveno linksmai. Rugsėjį nuspręsta uždaryti visus teatrus iš dalies ne tik solidarizuojantis su kariais fronte, bet ir todėl, kad į tą frontą būtų galima išsiųsti teatrų ugniagesius, tačiau vos daugiau nei po mėnesio Comėdie-Franęaise teatras gavo leidimą rodyti spektaklius žuvusių karių šeimoms paremti, tad paskui, nors ir varganomis sąlygomis, be šildymo ir pasišviečiant žvakėmis vietoj dujinių žibintų, spektakliai imti rodyti ir Ambigu, Porte Saint-Martin, Chatelet ir Athėnėe teatruose.
Ten, kur šis pristatys pranešimą, projektorius vaizdą atkurs ant sienos.
Sunkios dienos prasidėjo rugsėjį, po Sedano tragedijos. Napoleonas pateko į priešo nelaisvę, imperija griuvo, visą Prancūziją apėmė kone (vis dar kone) revoliucinis jaudulys. Paskelbta Respublika, bet ir respublikonai, kiek supratau, traukė į dvi puses: vieni siekė pasinaudoti pralaimėjimu kaip dingstimi socialinei revoliucijai, kiti buvo pasirengę pasirašyti su prūsais taiką, kad tik išvengtų reformų, kurios — kalbėta — būtų atvedusios į patį tikriausią komunizmą.
Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą. Prasidėjo nepakeliama penkių mėnesių apgultis, per kurią didžiausiu priešu tapo badas.
Politinių rietenų ir tai šen, tai ten mieste laidavusių demonstracijų nelabai supratau, jos manęs ir nedomino, be to, maniau, kad jų metu gatvėmis verčiau be reikalo nesišlaistyti. Tačiau maistas man rūpėjo, tad aplinkinių prekeivių kasdien klausdavau, kas mūsų laukia. Vaikštinėjant po miesto sodus, tokius kaip Liuksemburgo, iš pradžių atrodė, kad miestas virto kažkokiu gyvulių ūkiu — visur ganėsi avys ir karvės. Bet spalį pradėta kalbėti, jog liko ne daugiau kaip dvidešimt penki tūkstančiai galvijų ir šimtas tūkstančių avių — niekai tokiam didmiesčiui išmaitinti.
Ir iš tiesų kai kuriuose namuose netrukus imtos kepti auksinės žuvelės, pamažu išnyko visi kariuomenės nesaugomi arkliai, maišas bulvių kainavo trisdešimt frankų, o konditeris Buazjė už lęšių dėžę prašydavo dvidešimt penkių. Triušių nebeliko nė kvapo, mėsininkai nebesidrovėdami iš pradžių ant prekystalių klojo riebias kates, paskui ir šunis. Išskersti visi egzotiški zoologijos sodo gyvūnai, o Kalėdų naktį Voisin restoranas piniguočiams pasiūlė ištaigingą meniu, kurį sudarė dramblienos sultinys, kepta angliška kupranugariena, kengūrienos vyniotinis, lokienos kepsneliai su sauce poivrade[61], antilopienos paštetas su trumais ir katiena su peliukų garnyru, nes žvirblių ant stogų jau seniai nebebuvo matyti, o iš nuotekų griovių baigė išnykti ir žiurkės su pelėmis.
Paragavau kupranugarienos, visai nieko, bet žiurkės — nieku gyvu. Ir per apgultį randasi kontrabandininkų bei verteivų, tad atmenu neužmirštamą (itin brangią) vakarienę ne kokiame dideliame restorane, o priemiesčio gargotte, kur su keliais privilegijuotaisiais (ne visi jie priklausė Paryžiaus aukštuomenei, bet sunkiomis aplinkybėmis luomų skirtumai nublanksta) ragavau fazano ir šviežutėlio žąsų kepenėlių pašteto.
Rugsėjo viduryje prūsai pasiekė Paryžiaus prieigas, užėmė turėjusius jį ginti fortus ir bombardavo miestą.
Sausį su vokiečiais pasirašytos paliaubos, kovą jiems leista simboliškai užimti sostinę, ir, prisipažinsiu, net aš jaučiausi pažemintas matydamas juos žygiuojančius su smaiginiais šalmais ant galvų Eliziejaus laukais. Paskui jie susitelkė miesto šiaurės rytuose, palikę Prancūzijos vyriausybei kontroliuoti pietvakarinę zoną, kitaip tariant, Ivri, Monružo, Vanvo, įsi fortus ir puikiai aprūpintą Mon Valerjeno fortą, iš kurio (ir prūsai tai įrodė) buvo lengva apšaudyti iš patrankų vakarinę sostinės dalį.
Prūsams palikus Paryžių, jame įsikūrė Tjero vadovaujama prancūzų vyriausybė, bet dabar sunkiai suvaldoma Nacionalinė gvardija konfiskavo ir Monmartre paslėpė už gyventojų suaukotus pinigus įsigytas patrankas. Tjero pasiųstas jų atsiimti generolas Lekontas iš pradžių liepė šaudyti į Nacionalinę gvardiją ir minią, bet jo kariai galiausiai prisidėjo prie sukilėlių, ir Lekontas pateko į savo paties vyrų nelaisvę. Tuo metu kažkas jau nežinau kur atpažino kitą generolą Toma, po 1848 metų palikusį nekokius atsiminimus. Negana to, jis vilkėjo civiliniais drabužiais gal todėl, kad gelbėdamas kailį bėgo, bet visi kalbėjo, kad šnipinėjo sukilėlius. Jį nugabeno ten, kur jau sėdėjo Lekontas, ir abudu buvo sušaudyti.