O kad mažai teatmenu, kas Komunos dienomis vyko ant žemės, tai tik todėl, kad vaikštinėjau Paryžiaus požemiais. Lagranžas rašteliu pranešė, ką norėtų sužinoti aukštoji karinė vadovybė. Įsivaizduojama, jog po Paryžiumi raizgosi nuotekų tuneliai, apie kuriuos mėgsta pasakoti romanų autoriai, tačiau po tais tuneliais iki pat miesto sienų ir net toliau plyti kalkakmenio ir kreidos olų bei senųjų katakombų raizgyne. Apie kai kurias žinoma daug, apie kitas beveik nieko. Kariškiai žinojo apie tunelius, jungiančius aplinkinius fortus su miesto centru, ir prūsams užėjus pasiskubino užversti daugelį įėjimų, kad priešas neiškrėstų kokios bjaurios staigmenos, tačiau prūsai nė nemanė leistis į požemius, net jei būtų galėję tai padaryti, bijodami pasiklysti užminuotoje teritorijoje ir niekada iš ten nebeišeiti.
Apie olas ir katakombas iš tiesų žinojo, nedaugelis, daugiausia nusikaltėliai, naudojęsi tais labirintais prekių kontrabandai, spjovę į barzdą visoms muitinėms ar bėgdami nuo policijos. Turėjau apklausti kuo daugiau sukčių, kad galėčiau susigaudyti tuose tuneliuose.
Atmenu, gavęs šį nurodymą, nesusilaikiau ir paklausiau: „Nejaugi kariuomenė neturi tikslių žemėlapių?“ Lagranžas atsakė:
„Neuždavinėkit kvailų klausimų. Prasidėjus karui mūsų vyriausiasis štabas buvo toks tikras pergale, kad išdalijo tik Vokietijos, o ne Prancūzijos žemėlapius.“
Tuo metu, kai trūko gero maisto ir gero vyno, nesunkiai sekdavosi susižvejoti senus pažįstamus kokioje nors tapis franc ir nusivesti į padoresnę smuklę, kur būdavo vištienos ir pirmarūšio vyno. O jie ne tik pasakodavo, bet ir surengdavo žavius požeminius pasivaikščiojimus. Tereikėjo turėti gerus žiburius ir, kad atsimintum, kur sukti į dešinę ar į kairę, žymėtis pakeliui pamatytus piešinius, tarkim, giljotinos kontūrą, senovinės iškabos, velniūkščio eskizą anglimi, vardą, gal užrašytą iš ten niekada nebeišėjusio žmogaus. Ir nereikia bijoti eiti pro kaulų stirtas, nes juk orientuodamasis pagal kaukoles visada prieisi kokius nors laiptelius, vedančius į kurios nors užeigos rūsį, o iš jos išėjęs gali ir vėl pamatyti žvaigždes.
Vėlesniais metais kai kurias iš tų vietų jau buvo galima aplankyti, bet kitos taip ir liko žinomos tik mano informatoriams.
Trumpai tariant, nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos įgijau tam tikrą kompetenciją ir nusiunčiau Lagranžui kai kurių galimų maršrutų brėžinius. Paskui pamačiau, kad mano pranešimų mažai kam reikia, nes vyriausybei ištikimi pulkai jau brovėsi į Paryžių ir požemiais nesinaudojo. Dabar Versalis turėjo penkis karinius dalinius gerai parengtų ir išmuštruotų karių, kurių galvose, kaip netrukus paaiškėjo, kirbėjo viena mintis: belaisvių neimti, kiekvienas sučiuptas federatas privalo mirti. Netgi buvo įsakyta — savo akimis mačiau, kaip šis įsakymas vykdytas — kaskart, kai belaisvių įkliūdavo daugiau kaip dešimt, dešimtį baudžiamojo būrio vyrų pakeisti kulkosvaidžiu. Su reguliariosios kariuomenės kariais ėjo ir brassardiers[62] kaliniai ar panašiai, dar žiauresni už tikruosius karius, skyręsi nuo jų trispalviais raiščiais ant rankovių.
Sekmadienį, gegužės dvidešimt pirmąją, antrą valandą dienos du tūkstančiai žmonių džiugiai nusiteikę klausėsi Tiuilri sode koncerto Nacionalinės gvardijos našlėms ir našlaičiams paremti, ir niekas nežinojo, kad remtinų vargšų skaičius netrukus pasibaisėtinai išaugs. Išties (bet tai paaiškėjo vėliau) dar tęsiantis koncertui, pusę penktos vyriausybės pulkai, įžengę į Paryžių pro Šen Klu vartus, užėmė Otejį bei Pasi ir sušaudė visus į nelaisvę paimtus Nacionalinės gvardijos karius. Paskui kalbėta, kad septintą valandą vakaro mieste buvo mažiausiai dvidešimt tūkstančių versaliečių, tačiau Komunos vadai užsiėmė nežinia kuo. Tai ženklas, kad revoliucijai reikia žmonių su geru kariniu išsilavinimu, bet jei tokį turi, nekeli revoliucijos, o palaikai valdžią, štai kodėl nematau prasmės (kalbu apie pamatuotą prasmę) kelti revoliuciją.
Pirmadienio rytą Versalio vyrai sustatė patrankas prie Triumfo arkos, o komunarams kažkas įsakė atsisakyti koordinuotos gynybos ir visiems užsibarikaduoti savo kvartaluose. Jei tai tiesa — federatų vadovybės kvailybė gavo progą sužibėti dar kartą.
Visur iškilo barikados. Jas statė iš pažiūros entuziastingai nusiteikę gyventojai net Komunai priešiškuose rajonuose, tokiuose kaip Operos ar Fobur Šen Žermeno: gvardiečiai varė iš namų elegantiškas ponias, ragindami vilkti į gatvę brangiausius baldus. Skersai gatvės ištempę virvę pažymėdavo būsimos barikados ribą, ir palei ją buvo kraunami iš grindinio išlupti akmenys ar smėlio maišai, pro langus išmestos kėdės, komodos, suolai ir čiužiniai, vieniems gyventojams pritariant, kitiems ašarojant susigūžus tolimiausiame ištuštėjusių namų kambaryje.
Vienas karininkas mostelėjo į dirbančius vyrus ir šūktelėjo:
— Pilieti, prisidėkite, mes pasirengę mirti ir už jūsų laisvę! Apsimečiau, kad ir aš kažką dirbu, nuėjau paimti gatvės gale nukritusios taburetės ir pasukau už kampo.
Jau mažiausiai šimtmetį paryžiečiai mielai stato barikadas, o kad jos sugriūna sulig pirmuoju patrankos šūviu, regis, nieko nereiškia: barikados statomos, idant visi pasijustų didvyriais, bet norėčiau pamatyti, kiek iš tų statytojų pasilieka ant barikadų iki deramos akimirkos. Dauguma elgiasi kaip aš, o ginti jų lieka kvailiausieji, kurie netrukus ten pat ir sušaudomi.
Tik iš oro baliono būtų buvę galima suprasti, kas iš tiesų vyko Paryžiuje. Vieni sakė, kad užimta Karo mokykla, kurioje saugotos Nacionalinės gvardijos patrankos, kiti skelbė, kad vyksta kovos Kliši aikštėje, treti sakė, jog šiaurėje vokiečiai praleidžia į miestą vyriausybės kariuomenės būrius. Antradienį paimtas Monmartras, o keturiasdešimt vyrų, trys moterys ir keturi vaikai nugabenti ten, kur komunarai sušaudė Lekontą ir Toma, parklupdyti ir sušaudyti.
Trečiadienį pamačiau degančius visuomeninius pastatus, degė ir Tiuilri, vieni kalbėjo, kad juos padegė komunarai norėdami sulaikyti vyriausybės kariuomenės puolimą, netgi kalbėta, kad pasidarbavo velnio apsėstos jakobinės, petroleuses[63], vaikštančios su žibalo kibirėliais ir padeginėjančios, kiti prisiekinėjo, kad gaisrus sukėlė vyriausybės haubicos, o treti kaltino senuosius bonapartininkus, kurie naudojosi proga kompromituojamiems archyvams sunaikinti. Iš pradžių man dingtelėjo, kad Lagranžo vietoje taip ir aš būčiau daręs, paskui nutariau, kad geras slaptųjų tarnybų agentas ne sunaikina, o paslepia informaciją, nes ji gali praversti kam nors šantažuoti.
Iš begalinio stropumo, bet siaubingai bijodamas pakliūti į pačias kautynes, paskutinįkart nuėjau į karvelidę ir čia radau Lagranžo žinutę. Jis rašė, kad nebėra ko bendrauti balandžių paštu, paliko būstinės netoli jau užimto Luvro adresą bei slaptažodį, padėsiantį pereiti vyriausybės kariuomenės užkardas.
Kaip tik tada sužinojau, kad vyriausybės kariuomenė pasiekė Monparnasą, ir atsiminiau Monparnase lankęsis vynininko rūsyje, iš kurio galima patekti į požeminį nuotekų tunelį, po Asaso gatve vedantį Šerš Midi gatvės link ir užsibaigiantį po apleistu sandėliu prie Raudonojo Kryžiaus gatvės sankryžos, kur dar tvirtai laikėsi komunarai. Iki tol mano požeminiai tyrimai niekam nepravertė, bet aš turėjau parodyti sąžiningai uždirbęs savo atlyginimą, todėl nutariau aplankyti Lagranžą.
Iš Sitė salos pasiekti Luvro prieigas nesunku, tačiau už Šv. Germano Oseriečio bažnyčios pamačiau vaizdą, kuris, prisipažinsiu, mane kiek įbaugino. Pro šalį ėjo vyras su moterimi ir vaiku, nėmaž nepanašūs į besitraukiančius nuo užimtos barikados, bet štai saujelė girtų brassardiers, akivaizdžiai šventusių Luvro užkariavimą, ėmė plėšti vyrą iš moters glėbio, o ši verkdama jo nepaleido, tada jie nustūmė visus tris prie sienos ir suvarpė kulkomis.