Simoninis pamanė, kad tai, ką rengėsi daryti, — šventas darbas. Išgelbės tą nelaimėlį nuo lemtingo ir žeminamo žingsnio, paskutinės jo nesėkmės. Padarys gerą darbą. O sykiu pašalins pavojingą liudininką.
Paprašė Žoli peržiūrėti vieną dokumentą, esą norėtų išgirsti jo nuomonę. Padavė storą pluoštą popierių — ten buvo vien seni laikraščiai, bet reikėjo kelių akimirkų tam suprasti, ir Žoli susikaupęs atsisėdo į krėslą, kad suturėtų iš rankų slystančius lapus.
Kol jis apstulbęs skaitė, Simoninis ramiai priėjo iš už nugaros, įrėmė į galvą pistoleto vamzdį ir iššovė.
Ateina akimirka, kai viduje kažkas nutrūksta ir nebelieka nei jėgų, nei noro. Sako, reikia gyventi, bet gyvenimas — našta, kuri galiausiai atveda į savižudybę.
Žoli susmuko, iš skylės smilkinyje nutekėjo kraujo srovelė, rankos nusviro. Nekilo sunkumų į ranką įdėti pistoletą. Visa laimė, kad stebuklingi milteliai, padedantys aptikti ant ginklo paliktus pirštų pėdsakus, bus atrasti tik po šešerių septynerių metų. O kai Simoninis suvedė sąskaitas su Žoli, tebegaliojo Bertijono teorijos, pagrįstos įtariamojo griaučių ir kitų kaulų matavimais. Niekas nebūtų įtaręs, kad Žoli nenusižudė.
Simoninis susirinko laikraščius, išplovė puodelius, iš kurių juodu gėrė kavą, ir paliko butą tvarkingą. Kaip sužinojo paskui, po dviejų dienų pastato durininkas, nematydamas savo gyventojo, paskambino į Šv. Tomo Akviniečio komisariatą. Buvo išlaužtos durys ir rastas lavonas. Trumpa žinutė laikraštyje pranešė, kad pistoletas gulėjo ant grindų. Akivaizdu, Simoninis ne itin gerai įspraudė jį Žoli į ranką, bet tai buvo jau nesvarbu. Laimė, ant stalo rasti motinai, seseriai, broliui adresuoti laiškai… Nė viename aiškiai nepasakyta apie savižudybę, bet visi buvo persmelkti gilaus ir tauraus pesimizmo. Atrodė lyg tyčia tam parašyti. Kas žino, gal vargšelis iš tiesų ketino nusižudyti — tuomet Simoninis bergždžiai tiek vargo.
Jau ne pirmą kartą Dala Pikola savo bendro būsto bičiuliui atskleidė dalykus, apie kuriuos sužinoti galėjo nebent per išpažintį ir kurių anas nenorėjo atsiminti. Simoninis įsižeidė ir dienoraštyje po Dala Pikolos įrašu paliko kelis irzlius sakinius.
Dokumentas, į kurį vis dirsčioja Pasakotojas, išties kupinas staigmenų ir vertas kada nors tapti romanu.
19
OSMANAS BĖJUS
1897 metų balandžio 11 dienos vakaras
Brangusis abate, vargstu stengdamasis atkurti savo praeitį, o jūs be paliovos mane pertraukiat it koks pedantiškas auklėtojas, kiekviename žingsnyje baksnojantis į rašybos klaidas… Blaškote mane. Ir trikdote. Na, tebūnie, nužudžiau Žoli, bet turėjau tikslą, pateisinantį tas menkas priemones, kuriomis esu priverstas pasinaudoti. Imkite pavyzdį iš tėvo Bergamaskio politinio apdairumo bei šaltakraujiškumo ir tramdykite savo liguistą irzlumą…
Nebepersekiojamas nei Žoli, nei Gėdšės galėjau imtis naujųjų „Prahos protokolų' (taip juos pavadinau). Turėjau sumanyti ką nors nauja, nes senoji Prahos kapinių scena tapo kone knygine banalybe. Praėjo keleri metai, kai buvo paskelbtas mano senelio laiškas ir Contemporain išspausdino rabino kalbą, pateiktą kaip tikrą anglų diplomato, tokio sero Džono Rydklifo, reportažą. Kadangi Gėdšė romaną pasirašė sero Džono Retklifo slapyvardžiu, buvo akivaizdu, iš kur tas tekstas. Paskui lioviausi skaičiuoti, kiek kartų įvairūs autoriai pakartojo kapinių sceną. Dabar rašydamas tarsi atsimenu, kad neseniai toks Buranas išleido Les juifs nos contemporains[67] irgi perrašęs rabino kalbą, tik Džonas Rydklifas jau buvo paties rabino vardas. Dievaži, kaip gyventi klastotojų pasaulyje?
Todėl savo protokolams ieškojau naujienų ir nesibodėjau jų imti iš knygų įsitikinęs, kad, išskyrus nelemtąjį abatą Dala Pikolą, mano potencialūs klientai nepanašūs į dienas bibliotekose leidžiančius žmones.
Vieną dieną tėvas Bergamaskis man tarė:
— Rusų kalba pasirodė tokio Lutostanskio knyga apie Talmudą ir žydus. Pasistengsiu ją gauti, o broliai išvers. Manau, vertėtų suartėti su dar vienu asmeniu. Ar teko girdėti apie Osmaną Bėjų?
— Turkas?
— Gal serbas, bet rašo vokiškai. Jo knygelė apie tai, kaip žydai užkariaus pasaulį, jau išversta į daugelį kalbų, ir, regis, jis ieško naujos informacijos, nes minta iš kovos su žydais. Kalbama, rusų ochranka jam sumokėjusi keturis šimtus rublių, kad atvažiuotų į Paryžių ir nuodugniai patyrinėtų Pasaulinę izraelitų sąjungą, o tu, jei gerai atmenu, iš savo draugo Brafmano esi gavęs apie ją šiokių tokių žinių.
— Tiesą pasakius, labai skurdžių.
— Tai prikurk, duosi ką nors tam Bėjui, mainais iš jo irgi šį tą gausi.
— Kaip man jį rasti?
— Jis pats tave ras.
Hebuternui beveik nebedirbau, bet kartais su juo susisiekdavau. Susitikome prie pagrindinio Dievo Motinos katedros portalo, ir aš paklausiau apie Osmaną Bėjų. Panašu, kad apie jį žinojo pusės pasaulio policija.
— Panašu, kad žydų kilmės, kaip Brafmanas ir kiti aršūs savo tautos priešai. Jo istorija ilga. Buvo pasivadinęs Milingeriu ar Milingenu, paskui Kibridli-Zade, o visai neseniai apsimetinėjo albanu. Išvarytas iš daugelio šalių dėl neaiškių darbelių, dažniausiai suktybių, kitur po kelis mėnesius praleido kalėjime. Ėmėsi žydų pamatęs, kad tas reikalas pelningas. Jau nežinau, kokia proga Milane viešai išsižadėjo visko, ką buvo paskelbęs apie žydus, paskui Šveicarijoje išspausdino naujų brošiūrų prieš žydus ir pardavinėjo jas Egipte, vaikštinėdamas iš namo į namą. Bet tikros sėkmės sulaukė Rusijoje, aprašęs kelias neva žydų įvykdytas krikščionių vaikų žmogžudystes. Dabar ėmėsi Izraelitų sąjungos, todėl ir norime laikyti jį atstu nuo Prancūzijos. Ne kartą jums esu minėjęs, kad nenorime pyktis su žydais, mums tai neparanku, bent kol kas.
— Bet jis vyksta į Paryžių, o gal jau atvyko.
— Matau, žinot daugiau už mane. Ką gi, jei imsitės jį stebėti, būsime dėkingi, kaip visada.
Tad turėjau dvi svarias priežastis susitikti su Osmanu Bėjumi, viena vertus, kad parduočiau jam tai, ką turėjau apie žydus, kita vertus, kad informuočiau Hebuterną apie jo veiksmus. Po savaitės Osmanas Bėjus atėjo pats ir paliko po mano krautuvės durimis raštelį su užeigos Marė rajone adresu.
Pamaniau, kad gal jis mėgsta pavalgyti, ir nutariau jį pakviesti į Grand Vėfour, kur galėtų pasimėgauti fricassėe de poulet Marengo ir les mayonnaises de volaille[68]. Parašiau jam laiškelį, bet jis kvietimo atsisakė ir panoro susitikti tą patį vakarą Mobero aikštės ir Mokytojo Alberto gatvės kampe. Ten turėjo stabtelėti fiakras, o aš turėjau prieiti ir prisistatyti.
Fiakrui sustojus aikštės kampe išvydau veidą, kurio nenorėčiau pamatyti savo kvartalo skersgatviuose naktį: ilgi susivėlę plaukai, kumpa nosis, plėšrus žvilgsnis, blyški oda, jis buvo liesas kaip akrobatas, kairė akis trūkčiojo.
— Labas vakaras, kapitone Simonini, — pasakė jis man ir pridūrė: — Kaip sakoma, Paryžiuje ir sienos turi ausis. Tad vienintelis būdas ramiai pasikalbėti — tai važinėti po miestą. Vežikas negali mūsų girdėti, o jei ir galėtų, yra kurčias kaip kelmas.