Taip vyko mūsų pirmasis pokalbis, ant miesto gulant vakaro sutemoms ir smulkiam lietui sunkiantis iš rūko dangos, kuri lėtai leidosi kone užklodama gatvių grindinį. Vežikas, regis, buvo gavęs nurodymą važiuoti pačiais nykiausiais kvartalais ir mažiausiai apšviestomis gatvėmis. Būtume galėję ramiai pasikalbėti ir Kapucinų bulvare, bet Osmanas Bėjus akivaizdžiai mėgo mizanscenas.
— Paryžius atrodo ištuštėjęs, tik pažiūrėkite į praeivius, — kalbėjo Osmanas Bėjus, o šypsena apšvietė jo veidą taip, kaip žvakė apšviečia kaukolę (to vyro sudarkytu veidu dantys išties nuostabūs). — Juda it šmėklos. Gal su pirmaisiais aušros spinduliais jie bent paskubės grįžti į savo kapus.
Suirzau.
— Vertinu stilių, primena geriausius Ponsono diu Terajo kūrinius, bet gal galėtume pasikalbėti konkrečiau. Tarkim, ką pasakytumėt apie tokį Ipolitą Lutostanskį?
— Sukčius ir šnipas. Buvo katalikų kunigas, tačiau neteko dvasininko šventinimų už, sakykim, ne itin padorius santykius su berniukais, o tai prasta šlovė, dievaži, juk žinome, kad žmogus silpnas, bet jei jau esi dvasininkas, turi išlaikyti bent kiek padorumo. O jis tik perbėgo pas stačiatikius ir tapo vienuoliu. Gana gerai pažįstu Šventąją Rusią ir galiu pasakyti, kad nuo viso pasaulio atskirtuose jos vienuolynuose senuosius vienuolius ir novicijus sieja abipusis… kaip jį pavadinti? Broliškas jausmas. Bet nesu intrigantas ir kitų reikalai man nerūpi. Tik žinau, kad tas jūsų Lutostanskis iš rusų vyriausybės gavo krūvą pinigų už pasakojimus, kaip žydai aukoja žmones. Lyg pats su vaikais būtų elgęsis geriau. Dar kalbama, kad susisiekė su tam tikrais žydų sluoksniais ir pasakė už suderėtą sumą išsižadėsiąs visko, ką prirašė. Turbūt numanote, ar žydai išleis bent skatiką. Ne, nepatikimas veikėjas, — ir pridūrė: — Tiesa, užmiršau. Jis sifilitikas.
Kažkas yra pasakęs, kad didžiųjų rašytojų veikėjų prototipai visada yra jie patys.
Paskui Osmanas Bėjus kantriai išklausė to, ką stengiausi jam papasakoti, supratingai nusišypsojo, išgirdęs vaizdingą Prahos kapinių aprašymą, ir pertraukė:
— Kapitone Simonini, štai kur tikra literatūra, tokia pati, kokią mėginote man priskirti. Aš tik siekiu įrodyti Izraelitų sąjungos ir masonų ryšius ir gal dar — nesikapstydamas praeityje, bet žvelgdamas į ateitį — Prancūzijos ir Prūsijos žydų ryšius. Izraelitų sąjunga — jėga, visą pasaulį apraizgiusi aukso tinklu, kad valdytų visus ir viską, štai ką reikia įrodyti ir paviešinti. Tokios jėgos kaip Sąjunga egzistuoja ištisus šimtmečius, jos senesnės ir už Romos imperiją. Todėl ir veiksmingos, nes gyvuoja tris tūkstančius metų. Neužmirškit, per tokį žydą kaip Tjeras jos valdė ir Prancūziją.
— Tjeras — žydas?
— O kaipgi? Jie visur aplinkui, vis už nugarų, kontroliuoja mūsų santaupas, vadovauja kariuomenėms, daro įtaką Bažnyčiai ir vyriausybėms. Sąjungoje papirkau vieną darbuotoją (visi prancūzai paperkami) ir gavau kopijas laiškų, išsiųstų į įvairius žydų komitetus su Rusija besiribojančiose šalyse. Komitetai veikė palei visą jos pasienio ribą, o kol policija stebėjo pagrindinius kelius, jų pasiuntiniai ėjo laukais, pelkėmis ir vandens keliais. Vientisas voratinklis. Pranešiau apie šį sąmokslą carui ir išgelbėjau Šventąją Rusią. Pats vienas. Myliu taiką, norėčiau, kad pasaulyje vyrautų ramybė ir niekas nebesuprastų žodžio smurtas reikšmės. Jei pasaulyje išnyktų visi žydai, pinigais remiantys patrankų prekeivius, stotų šimtas laimės metų.
— Tai ką daryti?
— Reikia galų gale imtis vienintelio protingo, galutinio sprendimo sunaikinti visus žydus. Vaikus? Ir vaikus. Taip, žinau, primena Erodo mintis, bet jei piktžolės išveša, negana augalą nupjauti, jį reikia išraut su šaknimis. Jei nenori uodų, naikink lervas. Kova su Izraelitų sąjunga tik laikinas dalykas. Sąjunga bus sutriuškinta tik sunaikinus visą jų giminę.
Baigiantis mūsų pašėlusiam pasivažinėjimui po tuščią Paryžių, Osmanas Bėjus pateikė savo siūlymą.
— Kapitone, to, ką man pasiūlėte, — maža. Juk nesitikit, kad už tokius menkniekius teiksiu jums įdomią informaciją apie Sąjungą, apie kurią netrukus sužinosiu viską iki mažiausių smulkmenų. Tačiau siūlau štai kaip susitarti. Galiu stebėti Sąjungos žydus, bet ne masonus. Atvykęs iš mistinės ir ortodoksinės Rusijos, neturėdamas artimų pažinčių šio miesto intelektualiniuose ir ekonominiuose sluoksniuose, negaliu prieiti prie masonų. Jie priima tokius kaip jūs — su laikrodžiu liemenės kišenėje. Jums tikriausiai nebus sunku įsiskverbti į jų aplinką. Girdėjau, didžiuojatės dalyvavęs Garibaldžio žygyje, kas jau kas, o jis buvo tikras masonas. Tad jūs man pasakosit apie masonus, o aš jums pasakosiu apie Sąjungą.
— Pakaks susitarti žodžiu?
— Džentelmenams nereikia rašytinių sutarčių.
20
RUSAI?
1897 metų balandžio 12 diena, 9 valanda ryto
Brangus abate, mudu tikrai esame du skirtingi asmenys. Turiu to įrodymą.
Kai šįryt — buvo gal aštunta — atsibudau (savo lovoje) ir vienais naktiniais nuėjau į raštinę, išvydau laiptais apačion sprunkantį juodą pavidalą. Akimirksniu supratau, kad kažkas sujaukė mano popierius, čiupau gyvąją lazdelę, laimė, ji buvo po ranka, ir šokau į krautuvę. Pamačiau juodą it nelemtas varnas šešėlį išbėgant į gatvę, puoliau įkandin ir — gal tiesiog nepasisekė, o gal nekviestas svečias rūpestingai parengė kelią pabėgti — užkliuvau už suolelio, kurio ten neturėjo būti.
Ištraukęs špagą, šlubuodamas išskubėjau į skersgatvį, deja, nei kairėje, nei dešinėje nieko nebuvo matyti. Mano lankytojas pradingo. Bet galiu prisiekti, kad tai buvote jūs, nes grįžęs nuėjau į jūsų butą ir lovą radau tuščią.
Balandžio 12 dienos vidudienis
Kapitone Simonini,
vos atsibudęs (savo lovoje) atsakau į jūsų žinutę. Prisiekiu, tą rytą negalėjau būti jūsų bute, nes miegojau. Vos pakirdusį — o buvo gal vienuolikta — mane išgąsdino persirengimo koridorium nubėgantis žmogus, be abejonės, jūs. Vienais naktiniais mečiausi įkandin iki jūsų buto ir pamačiau, kaip jūs it šmėkla nusklendęs į savo klaikią krautuvėlę neriate pro duris. Aš irgi užkliuvau už suolelio, o kai išpuoliau į Mobero aklagatvį, jūsų ir pėdos buvo ataušusios. Galėčiau prisiekti, kad ten buvote jūs, dėl Dievo meilės, pasakykit, ar teisingai spėju…
Balandžio 12 dienos ankstyva popietė
Brangus abate,
kas man darosi? Akivaizdžiai negaluoju, kartais prarandu sąmonę, o atsipeikėjęs dienoraštyje randu jūsų įrašus. Ar mes tikrai vienas asmuo? Minutėlę pasvarstykit vadovaudamasis jei ne logika, tai bent blaiviu protu: jei tie du mudviejų susitikimai būtų įvykę tą pačią valandą, galėtume pamanyti, kad vienas buvau aš, o kitas — jūs. Bet mes viską patyrėme skirtingomis valandomis. Suprantama, atėjęs į namus ir pamatęs kažką bėgant tikrai žinojau, kad tas kažkas buvau ne aš, kad ten tikrai buvote jūs, ir tai paremta ne visai pagrįstu įsitikinimu, jog tą rytą namuose buvome tik mudu.
Jei buvome tik mes vieni, tikras paradoksas. Jūs atėjot pasirausti mano popieriuose aštuntą valandą ryto, ir aš jus nusivijau. Paskui aš nuėjau pasirausti jūsų popieriuose vienuoliktą, ir jūs nusivijote mane. Kodėl kiekvienas iš mūsų atsimena tą valandą ir akimirką, kurią kažkas įsibrovė į jo namus, bet ne tą valandą ir akimirką, kai jis pats įsibrovė į svetimus?
Žinoma, galėjome tai užmiršti arba norėjome užmiršti, arba dėl kokios nors priežasties nutylėjome. Bet, tarkim, aš labai nuoširdžiai tvirtinu nieko nenutylėjęs. Kita vertus, kad dviem skirtingiems asmenims vienu metu ir abiem kartu kiltų noras kažką vienam nuo kito nuslėpti — liaukitės, tai man dvelkia romanu, net Montepenas nebūtų surezgęs tokios intrigos.