Paskui koridorius pasisuko stačiu kampu, o jo gale durys vedė į kambarį, šviesesnį už manuosius, nes į jį sklido šviesa iš gatvės, ne tokios siauros kaip Mobero aklagatvis. Išties pažvelgęs pro vieną langą pamačiau, kad jie išeina į Mokytojo Alberto gatvę.
Iš kambario laipteliai vedė tiesiai į gatvę, ir tiek. Vieno kambario būstas, darbo kambarys ir miegamasis kartu, santūrūs tamsūs baldai — stalas, klauptas, lova. Prie laukujų durų virtuvėlė, o ant laiptų chiotte[12] su praustuve.
Akivaizdu, kad atsidūriau dvasininko pied-à-terre[13] turėjau būti su juo susijęs, jei jau mūsų butai jungėsi. Tačiau nors visa tai kažką ir priminė, jaučiausi tame kambaryje besilankantis pirmą kartą.
Priėjęs prie stalo pamačiau laiškų pluoštą, visi adresuoti vienam asmeniui: garbiajam arba didžiai gerbiamam ponui abatui Dala Pikolai. Prie laiškų išvydau keletą lapų, prirašytų grakščia, aiškia, kone moteriška rašysena, visai kitokia nei manoji. Paprasčiausių laiškų juodraščiai, padėkos už aukas, susitikimų patvirtinimai. Tačiau pačiame viršuje gulintis lapas buvo prikeverzotas netvarkingai, tarsi rašantysis būtų brūkštelėjęs pastabas, kurias paskui ketino apsvarstyti. Sunkiai perskaičiau:
Čia abato Dala Pikolos užrašai nutrūko, keista, kad jis taip atvirai paliko tokį konfidencialų dokumentą — aiškiai buvo susijaudinęs. Tai viskas, ką pavyko apie jį sužinoti.
Sugrįžau į butą Mobero skersgatvio pusėje ir atsisėdau prie savo darbo stalo. Kaip abato Dala Pikolos gyvenimas siejosi su manuoju?
Žinoma, negalėjau neiškelti akivaizdžiausios hipotezės. Mudu su abatu Dala Pikola esame vienas ir tas pats asmuo, o jei išties taip ir yra, viskas paaiškėja: ir du sujungti butai, ir net tai, kodėl įėjau į Simoninio butą apsirengęs Dala Pikola, palikau sutaną ir peruką, o paskui užmigau. Tik viena smulkmenėlė: jei Simoninis yra Dala Pikola, kodėl apie Dala Pikolą nieko nežinau ir nesijaučiu esąs Dala Pikola, kuris nieko nežino apie Simoninį, negana to, kad sužinočiau apie Dala Pikolos mintis ir jausmus, turėjau perskaityti jo užrašus? Jei būčiau Dala Pikola, turėčiau viešėti Otejyje, tuose namuose, apie kuriuos jis, regis, žinojo viską, o aš (Simoninis) nežinojau nieko. Ir kas toji Diana?
Nebent kartkartėmis būčiau Simoninis, kuris viską užmiršo apie Dala Pikolą, o kartais — Dala Pikola, kuris nieko neprisimena apie Simoninį. Nebūtų nieko naujo. Kas man pasakojo apie asmenybės susidvejinimą? Argi ne Dianai taip nutinka? Bet kas gi toji Diana?
Nutariau veikti metodiškai. Žinojau turįs sąsiuvinį, į kurį surašydavau savo darbus, jame radau tokias pastabas:
Kovo 21, mišios Kovo 22, Taksilis
Kovo 23, Gijo dėl Bonfua testamento
Kovo 24, pas Driumoną?
Nežinau, kodėl kovo dvidešimt pirmąją turėjau eiti į mišias, maniau esąs netikintis. Jei esi tikintis, tai kažką tiki. Ar aš ką nors tikiu? Nemanau. Taigi esu netikintis. Logiška. Bet tiek to. Kartais į mišias einama dėl įvairių priežasčių, ir tikėjimas čia niekuo dėtas.
Svarbiausia, kad diena, kuri man atrodė antradienis, iš tikrųjų buvo trečiadienis, kovo dvidešimt trečioji, ir išties atėjo Gijo, kad surašyčiau Bonfua testamentą. Buvo dvidešimt trečia diena, o aš maniau, kad dvidešimt antroji. Kas nutiko dvidešimt antrą dieną? Ir kas tas Taksilis?
Negalėjo būti nė kalbos, kad ketvirtadienį eičiau pas Driumoną. Kaip galėjau su juo susitikti, jei nežinojau nė kas esu pats? Turiu pasislėpti, kol praskaidrės protas. Driumonas… Įkalbinėjau save puikiai žinantis, kas jis toks, bet vos apie jį pagalvodavau, galva apsvaigdavo lyg nuo vyno.
Pamėginkime pasvarstyti, tariau sau. Pirma, Dala Pikola yra kitas asmuo, kuris nežinia kodėl dažnai lankosi mano namuose, sujungtuose su jo butu daugiau ar mažiau slaptu koridoriumi. Kovo dvidešimt pirmosios vakarą jis atėjo į mano butą Mobero aklagatvyje, nusivilko sutaną (kodėl?), paskui nuėjo miegoti į savo būstą ir rytą atsibudo praradęs atmintį. O aš lygiai taip pat praradęs atmintį atsibudau kitą rytą. Tačiau jei taip, tai ką dariau antradienį, kovo dvidešimt antrąją, jei atsibudau netekęs atminties tik dvidešimt trečiosios rytą? Ir kodėl Dala Pikola nusirengė pas mane, o paskui nuėjo į savo būstą be sutanos — ir kada? Apėmė siaubas, kai pagalvojau, kad nakties pradžią galėjo praleisti mano lovoje… Viešpatie, tikrai bijau moterų, tačiau abatas — dar blogiau. Esu skaistus, ne iškrypėlis…
Antra, mudu su Dala Pikola esame vienas asmuo. Sutaną radau savo miegamajame, todėl tą dieną po mišių (dvidešimt pirmąją) galėjau ateiti į butą Mobero skersgatvyje apsirengęs Dala Pikola (jei turėjau eiti į mišias, labiau tikėtina, kad ėjau į jas kaip abatas), paskui atsikratyti sutanos ir peruko ir nueiti miegoti į abato butą (užmiršęs, kad sutaną palikau Simoninio bute). Kovo dvidešimt antros dienos rytą atsibudęs kaip Dala Pikola ne tik buvau praradęs atmint}, bet lovūgalyje neradau ir sutanos. Būdamas atminties netekęs Dala Pikola galėjau susirasti kitą sutaną koridoriuje ir turėjau daug laiko tą pačią dieną sprukti į Otejį, o dienai baigiantis apsigalvoti ir vėlyvą vakarą grįžti į Paryžių, į butą Mobero skersgatvyje, miegamajame ant vagio pakabinti sutaną ir atsibusti vėlgi be atminties trečiadienį, bet jau kaip Simoninis, manydamas, kad tebėra antradienis. Taigi, svarsčiau: Dala Pikola praranda atmintį kovo dvidešimt antrąją ir nieko neprisimena visą dieną, o kovo dvidešimt trečiąją atsipeikėja kaip atmintį praradęs Simoninis. Ir nieko čia keista, kaip sužinojau iš… kuo vardu tas Venseno klinikos daktaras?