Įtikinamesnis būtų spėjimas, kad čia dalyvavo trys asmenys.
Paslaptingas ponas Nežinomasis įsibrauna pas mane ankstyvą rytmetį, ir aš manau, jog tai jūs. Vienuoliktą tas pats Nežinomasis įsibrauna pas jus, ir jūs manote, kad tai aš. Ar jums tai atrodo neįtikėtina, kai aplink sukiojasi tiek šnipų?
Tačiau šitai neužtikrina, kad esam du skirtingi asmenys. Tas pats asmuo kaip Simoninis gali atsiminti Nežinomojo aštuntos valandos vizitą, paskui užmiršti, bet kaip Dala Pikola atsiminti apie Nežinomojo vienuoliktos valandos vizitą.
Todėl visa ši istorija niekaip neišsprendžia mūsų tapatybės problemos. Tik sujaukia abiejų mūsų gyvenimus (ar vieno, jei esame vienas asmuo), nes įveda trečiąjį, kuris laisvai lyg niekur nieko vaikštinėja po mūsų namus.
O jei mūsų buvo ne trys, bet keturi? Pirmas Nežinomasis aštuntą valandą įsibrauna į mano namus, o Antras Nežinomasis vienuoliktą valandą įsibrauna į jūsų namus. Kas sieja Pirmą ir Antrą Nežinomuosius?
Ir pagaliau, ar jūs visiškai tikras, kad jūsiškį Nežinomąjį vijotės jūs, o ne aš? Pripažinkite, geras klausimas.
Šiaip ar taip, įspėju: turiu gyvąją lazdelę. Vos pastebėsiu po mano namus šmirinėjantį kitą šešėlį, kirsiu nežiūrėdamas. Sunku patikėti, kad ten būčiau aš ir nužudyčiau save patį. Greičiausiai nudėsiu Nežinomąjį (Pirmąjį ar Antrąjį). Bet galiu nužudyti ir jus. Tad pasisaugokit.
Balandžio 12 dienos vakaras
Jūsų žodžiai, kuriuos perskaičiau atsipeikėjęs po ilgo sąstingio, mane labai sutrikdė. Ir lyg per sapną išvydau prieš akis daktarą Batajį (kas jis per vienas?), kuris Otejyje kiek apgirtęs man davė nedidelį pistoletą ir tarė:„Bijau, kad žengėme per toli, masonai nori mūsų kraujo, verčiau turėkit ginklą.“ Labiau išsigandau pistoleto, o ne grasinimo, nes žinojau (iš kur?), kad su masonais galiu susitarti. Kitą dieną įdėjau ginklą į stalčių čia, bute Mokytojo Alberto gatvėje.
Šią popietę jūs mane išgąsdinot, todėl nuėjęs ištraukiau tą stalčių. Apėmė keista nuojauta, lyg tą judesį būčiau kartojęs, paskui atsipeikėjau. Velniop sapnus. Apie šeštą valandą vakaro atsargiai įėjau į persirengimo koridorių ir patraukiau į jūsų būstą. Pamačiau priešais ateinant tamsų pavidalą, žmogus slinko susigūžęs, tik su žvakele rankoje. Dievaži, juk ten galėjote būti jūs, bet pamečiau galvą, iššoviau ir jis be dvasios krito po mano kojomis.
Mirė pakirstas vienos vienintelės kulkos į širdį. O juk šaudžiau pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime. Koks siaubas.
Mirė pakirstas vienos vienintelės kulkos į širdį.
Išverčiau jo kišenes, teradau rusiškai rašytus kelis laiškus. Jo veidas buvo išsišovusiais skruostikauliais ir kiek įkypomis kalmuko akimis, o dar ir šviesūs, kone balti plaukai. Tikrai slavas. Ko jam iš manęs reikėjo?
Negalėjau sau leisti laikyti namuose lavono, todėl nuvilkau jį apačion, į jūsų rūsį, šįkart turėjau drąsos į jį nusigauti, sunkiai nutempiau kūną laiptais žemyn ir rizikuodamas uždusti nuo smarvės nugabenau ten, kur tikėjausi rasti tik vienus kito Dala Pikolos kaulus. Bet manęs laukė dvi staigmenos. Pirma, nuodingi garai ir požemių puvėsis dėl kažkokios chemijos, mūsų laikų mokslų karalienės, užgaidos padėjo dešimtmečiams užkonservuoti tai, kas turėjo būti mano palaikai. Tiesa, beliko griaučiai, aptraukti kažkuo primenančiu odą, todėl išlaikė žmogišką, nors ir mumifikuotą, formą. Antroji staigmena — prie tariamo Dala Pikolos radau dar du kūnus: vyro dvasininko drabužiais ir pusnuogės moters. Abu jau pradėję irti, bet man atrodė, kad atpažįstu kažką matytą. Kas tuodu negyvėliai, sukėlę audrą širdyje, o galvoje neapsakomus vaizdus? Nežinau ir nenoriu žinoti. Mudviejų istorijos akivaizdžiai daug sudėtingesnės.
Ir nepradėkite man pasakoti, kad jums nutiko panašus dalykas. Nepakelčiau to atsitiktinių sutapimų žaismo.
Balandžio 12-osios naktis
Brangus abate, nevaikštinėju, kad žudyčiau žmones, na, jau tikrai nežudau be priežasties. Bet nusigavau į požemį patikrinti, nes jau daug inetų neteko jame lankytis. Gerasis Dieve, lavonų ten išties keturi. Vieną atnešiau aš, kitą tą vakarą atvilkote jūs, iš kur kiti du?
Kas vaikštinėja po mano kloaką, sėdamas joje palaikus?
Rusai? Ko rusams reikia iš manęs… iš jūsų… iš mūsų?
Ak, quelle histoire!
21
TAKSILIS
Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 13 dienos įrašo
Simoninis laužė galvą stengdamasis suprasti, kas buvo įsibrovęs į jo ir į Dala Pikolos namus. Atsiminė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjo lankytis Žiuljetės Adam salone (su ja, anuomet dar madam Lamesin, susipažino Bono gatvės knygyne), ten susitiko Julianą Dmitrijevną Glinką, o ši supažindino su Račkovskiu. Jei kas įsibrovė pas jį (ar pas Dala Pikolą), tai tikrai pasiųstas tų dviejų, mat, kaip atsiminė, juodu vienas per kitą ieškojo to paties lobio. Bet nuo tų laikų prabėgo penkiolika įvairiausių įvykių kupinų metų. Kada rusai ėmė sekti jo pėdomis?
O gal masonai? Gal jis ką padarė ir juos suerzino, gal jo namuose jie ieško kokių nors juos kompromituojančių dokumentų? Tuo metu jis mėgino užmegzti ryšius su masonais, kad patenkintų Osmaną Bėjų ir tėvą Bergamaskį, nedavusį jam ramybės, nes Romoje rengtasi visuotiniam masonų (ir juos sukūrusių žydų) puolimui ir reikėjo naujos medžiagos, o jos būta tiek mažai, kad jėzuitų mėnraščiui Civiltà Cattolica beliko perspausdinti Simoninio senelio laišką Barueliui, prieš trejus metus paskelbtą Contemporain.
Prisiminė anuomet lyg ir svarstęs, ar paranku stoti į masonų ložę. Būtų buvęs priverstas paklusti, dalyvauti susirinkimuose, negalėjęs atsisakyti daryti broliams paslaugas. Tai būtų varžę jo veiksmų laisvę. Be to, neatmestina, kad ložė, siekdama j; šantažuoti, būtų pasidomėjusi, kaip jis gyvena ar gyveno, o to niekaip negalėjo leisti. Parankiau papirkti kokį masoną ir pasinaudoti juo kaip informatoriumi. Notaras, surašęs tiek suklastotų ir, laimė, gana svarbių dokumentų, kuo tikriausiai turėjo susidurti su kokiu masonų vyresniuoju.
Ir nė neprireiktų akivaizdaus šantažo. Prieš keletą metų Simoninis nutarė, kad iš mouchard tapęs tarptautinio masto šnipu turėtų naudos, nors ir nepakankamos jo ambicijoms patenkinti. Bet būdamas šnipas būtų turėjęs gyventi kone slaptai, o sendamas vis labiau troško turtingo ir garbingo visuomeninio gyvenimo. Taip atrado savo tikrąjį pašaukimą: ne būti šnipu, bet viešai visus įtikinti, kad yra šnipas, dirbantis daugeliui užsakovų, taip niekas niekada tiksliai nežinotų, kam jis renka informaciją ir kiek tos informacijos turi.
Tapti tokiu šnipu itin vertėjo, nes visi siekė išgauti neįkainojamas paslaptis ir buvo pasirengę gerai sumokėti, kad tik pelnytų jo pasitikėjimą. O kadangi nenorėdavo išsiduoti, apsimesdavo, kad jiems reikia jo notarinių paslaugų, ir nė nemirktelėdami mokėdavo riebiausias sąskaitas — tačiau ne tik permokėdavo už paprastą notaro paslaugą, bet ir negaudavo jokios informacijos. Tiesiog manydavo jį papirkę ir kantriai laukdavo kokių nors naujienų.
Pasakotojas mano, kad Simoninis buvo aplenkęs savo laiką: paplitus laisvajai spaudai ir naujosioms informacijos sistemoms — telegrafui ir netrukus atsiradusiam radijui, slaptų naujienų mažėjo ir tai galėjo sukelti slaptojo agento profesijos krizę. Verčiau neturėti jokios paslapties, bet priversti visus patikėti, kad turi. Panašiai kaip gyventi iš rentos ar iš pajamų už patentuotą sumanymą: leidi dienas minkštame krėsle, o kiti kovoja siekdami išgauti neįkainojamas naujienas, tavo šlovė tarpsta ir pinigai plaukia be jokių pastangų.