Kas tiesiogiai nešantažuojamas bijotų šantažo? Pirmiausia jam toptelėjo Taksilio vardas. Atsiminė su juo susipažinęs, kai šis užsakė suklastoti laiškus (kieno? kam?) ir pasididžiuodamas pasakojo, kaip įstojo į Le Temple des amis de l'honneur français[69] ložę. Ar Taksilis tinkamas žmogus? Bijodamas suklysti nuėjo pasitarti su Hebuternu. Kitaip negu Lagranžas, jo naujasis ryšininkas su tarnybomis niekada nekeisdavo susitikimo vietos: jie susitikdavo Dievo Motinos katedros vidurinės navos gilumoje.
Simoninis paklausė, ką slaptosios tarnybos žino apie Taksilį. Hebuternas prapliupo juoktis:
— Paprastai informacijos teiraujamės mes, o ne atvirkščiai. Bet šįkart atsakysiu. Vardas man kažkur girdėtas, nors tai jau ne slaptųjų tarnybų, o žandarų reikalai. Po kelių dienų pranešiu.
Pranešimas atėjo savaitei baigiantis ir buvo išties įdomus. Mari Žozefas Gabrielis Antuanas Žoganas-Pažesas, vadinamas Leo Taksiliu, gimė Marselyje 1854 metais, lankė jėzuitų mokyklą, tad visiškai suprantama, kad sulaukęs aštuoniolikos ėmė bendradarbiauti su antiklerikaliniais laikraščiais. Marselyje bendravo su nepadoriomis moterimis, iš jų ir su prostitute, paskui nuteista dvylikai metų sunkiųjų darbų kalėjimo už viešnamio šeimininkės nužudymą, ir kita, vėliau suimta už pasikėsinimą nužudyti meilužį. Gal kai kurias nederamas pažintis jam pripaišydavo ir policija, nors būtų keista, nes žinoma, kad Taksilis bendradarbiavo su teisėtvarka teikdamas informaciją apie respublikonus, su kuriais artimai bendravo. Bet gal ir policininkai jo šalinosi, nes kartą teko jį suimti už vadinamųjų Seralio karamelių platinimą, tik tos pasirodė besančios afrodiziakinės piliulės. 1873 metais Marselyje į vietos laikraščius jis išsiuntinėjo suklastotais žvejų parašais pasirašytus laiškus įspėdamas, kad pakrantėje knibždėte knibžda ryklių, ir sukėlė didžiulį sąmyšį. Nuteistas už antireliginius straipsnius pabėgo į Ženevą. Čia paskleidęs gandus apie romėnų miesto liekanas Lemano ežero dugne priviliojo būrius turistų. Už melagingų ir tendencingų gandų skleidimą išvytas iš Šveicarijos įsikūrė iš pradžių Monpeljė, paskui Paryžiuje ir Mokyklų gatvėje atidarė antiklerikalinį knygyną. Prieš kurį laiką įstojo į masonų ložę, bet netrukus buvo iš jos išmestas už negarbingą elgesį. Antiklerikalinė veikla, regis, dabar nebebuvo tokia pelninga kaip kadaise, ir jis iki ausų įklimpęs skolose.
Dabar Simoninis atsiminė apie Taksilį viską. Šis parašė daugybę ne tik antiklerikalinio, bet ir aiškiai antireliginio pobūdžio knygų, tokių kaip „Jėzaus gyvenimas“, kuris perteiktas labai nepagarbiais piešiniais (pavyzdžiui, vaizduojančiais Marijos ir Šventosios Dvasios balandžio santykius). Parašė ir niūrių atspalvių romaną „Jėzuito sūnus“, akivaizdžiai liudijantį autoriaus nedorybę. Išties, pirmame lape puikavosi dedikacija Džuzepei Garibaldžiui („kurį myliu nelyginant tėvą“), ir čia dar pusė bėdos, bet antraštiniame lape išspausdintas Garibaldžio parašytas „Įvadas“ pavadinimu „Antiklerikalinės mintys“, rūsčiai plūstantis dvasininkus („kai prieš mane stoja kunigas, o ypač jėzuitas, kunigijos kvintesencija, tuomet visa jo prigimties bjaurastis taip mane pribloškia, kad net supurto ir ima pykinti“), ir nė žodžiu neužsimenantis apie veikalą, kuriam buvo skirtas, tad akivaizdu, kad Taksilis šį Garibaldžio tekstą paėmė nežinia iš kur ir įdėjo lyg parašytą jo knygai.
„Jėzaus gyvenimas“ [70] perteiktas labai nepagarbiais piešiniais (pavyzdžiui, vaizduojančiais Marijos ir Šventosios Dvasios balandžio santykius).
Su tokiu veikėju Simoninis nebuvo linkęs rizikuoti. Nutarė prisistatyti esąs notaras Furnjė ir užsidėjo dailų nenusakomos spalvos, kaštoninio atspalvio peruką, gražiai sušukuotą su sklastymu šone. Prisiklijavo tokios pat spalvos žandenas, liesinančias atitinkamu grimu pablyškintą veidą. Pasimokė prieš veidrodį išspausti kvailoką šypseną, atidengiančią du auksinius iltinius dantis — tokiu mažu odontologo šedevru jis dengdavo tikruosius dantis. Kita vertus, nedidelis protezas kiek iškreipdavo tartį ir pakeisdavo balsą.
Pneumatiniu paštu nusiuntęs į Mokyklų gatvę petit bleu, pakvietė tą žmogų kitą dieną susitikti Cafè Riche. Ten galėjo deramai prisistatyti, nes kavinėje lankydavosi nemažai garsių asmenų, o puikuotis linkęs parvenu[71] tikrai neatsispirs plekšnei ar slankai alla Riche.
Leo Taksilis buvo putlaus veido ir riebios odos, su įspūdingais ūsais, plačia kakta ir didele plike, nuo kurios nuolat braukė prakaitą, gal kiek pabrėžtinai elegantiškas, kalbėjo garsiai ir su nepakeliamu marselietišku akcentu.
Jis nesuprato, kodėl notaras Furnjė nori pasikalbėti, bet pamažu leidosi apmaunamas pamanęs, kad pašnekovas tėra smalsus žmogaus prigimties stebėtojas, kaip ir tie, kuriuos to meto romanų autoriai vadindavo „filosofais“, susidomėjęs jo antiklerikaline polemika bei asmenine patirtimi. Todėl įsiaudrinęs pilna burna pasakojo apie jaunystės žygdarbius:
— Kai paskleidžiau istoriją apie ryklius Marselyje, visi kurortai nuo Katalanio iki pat Prado paplūdimių keletui savaičių ištuštėjo, o meras pasakė, kad rykliai tikriausiai atplaukė iš Korsikos paskui pašvinkusios rūkytos mėsos likučius į jūrą išmetusį laivą. Jiems sumedžioti municipalinė komisija paprašė atsiųsti chassepots kuopą, ir jų išties atvyko visas šimtas, vadovaujamas generolo Espivento! O toji Ženevos ežero istorija? Sulėkė korespondentai iš visų Europos kampelių! Pradėta kalbėti, esą paskendęs miestas pastatytas De bello gallico[72] epochoje, o ežeras buvęs toks siauras, kad Rona tekėjo kiaurai ir jų vandenys nesusimaišydavo. Vietos valtininkai vertėsi plukdydami turistus po ežerą, o ant vandens pildavo aliejaus, kad geriau matytųsi dugnas… Garsus lenkų archeologas nusiuntė į tėvynę straipsnį, aprašęs dugne matytą gatvių sankryžą su raitelio statula! Žmonės yra patiklūs. Kita vertus, jei ne tokia lengvatikybė, ar Bažnyčia būtų išsilaikiusi beveik du tūkstančius metų?
Simoninis paprašė papasakoti apie Le Temple des amis de l'honneur français.
— Ar sunku įstoti į ložę? — paklausė.
— Reikia geros finansinės padėties ir mokėti įnašus, o šie išties nemaži. Ir nuolankiai laikytis priesakų dėl brolių tarpusavio paramos. O dėl moralės, tai apie ją daug kalbama, tačiau ir praėjusiais metais Didžiosios apeigų kolegijos oratorius buvo d’Anteno gatvės viešnamio savininkas, o vienas iš trisdešimt trijų įtakingiausių Paryžiaus ložės narių yra šnipas arba šnipų skyriaus vadas, o tai tas pat, toks Hebuternas.
— Kaip įstojama į ložę?
— Yra apeigos! Nežinau, ar jie tikrai tiki tuo Didžiuoju pasaulio kūrėju, apie kurį vis kalba, bet savo apeigas vertina labai rimtai. Jei žinotumėt, ką turėjau ištverti, kad būčiau priimtas pameistriu!
Čia Taksilis pradėjo pasakoti tokius dalykus, nuo kurių plaukai stojosi piestu.