Simoninis nebuvo tikras, kad nepataisomas melagis Taksilis pasakoja jam tiesą. Paklausė, ar jis nemanąs atskleidžiantis paslaptis, kurias ložės narys turėtų pavydžiai saugoti, ir dar taip groteskiškai pristatantis visas apeigas. Taksilis akiplėšiškai atitarė:
— Ak, žinot, nebeturiu jokių įsipareigojimų. Tie mulkiai mane išvarė.
Jis buvo kažkaip susijęs su naujuoju Monpeljė laikraščiu Le Midi Rėpublicain, pirmajame numeryje išspausdinusiu padrąsinimo ir solidarumo laiškus, parašytus įvairių svarbių asmenų, iš jų ir Viktoro Hugo bei Lui Blano. Paskui staiga visi tie autoriai nusiuntė laiškus į kitus masoniškus laikraščius, paneigė jį palaikę ir piktinosi, kad pasinaudota jų vardais. Ložėje vykusiuose procesuose Taksilio.gynyba buvo paremta, pirma, tų laiškų originalais, antra, Hugo elgesys aiškintas senatviniu garsaus karšinčiaus marazmu — taip antrasis argumentas pakenkė pirmajam, gėdingai įžeidęs ir tėvynę, ir laisvųjų mūrininkų šlovę.
Dabar Simoninis atsiminė dieną, kai padirbo Hugo ir Blano laiškus. Taksilis akivaizdžiai tą epizodą buvo užmiršęs, buvo taip įpratęs meluoti net pačiam sau, kad apie tuos laiškus kalbėjo tikėjimu švytinčiomis akimis, tarsi jie būtų buvę tikri. Ir blankiai atsiminė notarą Simoninį, bet visai nesusiejo jo su notaru Furnjė.
Svarbiausia buvo Taksilio neapykanta buvusiems ložės draugams.
Simoninis iškart suprato, kad paakinęs Taksilio pasakotojo talentą galėtų surinkti įdomios medžiagos Osmanui Bėjui. Tačiau jo nežabotas protas pagimdė ir kitą mintį, kuri šmėkštelėjo iš pradžių tik kaip įspūdis, nuojautos užuomazga, paskui susiklostė į beveik smulkmenišką baigtinį planą.
Po pirmojo susitikimo, kai Taksilis pasirodė mėgstąs pavalgyti, netikrasis notaras pakvietė jį į Pere Lathuile, neprabangų restoranėlį netoli Kliši vartų, pagarsėjusį poulet šaute patiekalu, o dar labiau Kano žarnokais, ką jau kalbėti apie vyno rūsį, o ten pasičepsėdamas iš malonumo paklausė, ar šis nesutiktų už neblogą atlyginimą kuriam nors leidėjui parašyti savųjų masono atsiminimų. Išgirdęs apie atlygį Taksilis minčiai karštai pritarė. Simoninis paskyrė naują susitikimą ir nedelsdamas nuvyko pas tėvą Bergamaskį.
— Tėve, paklausykit, — tarė. — Turim užkietėjusį antiklerikalą, kuriam antiklerikalinės knygos nebeduoda tokio pelno kaip seniau. Dar jis pažįsta masonų pasaulį ir griežia ant jo dantį. Tereikia, kad Taksilis atsiverstų į katalikybę, išsižadėtų visų prieš religiją nukreiptų kūrinių, imtų skelbti visas masonų pasaulio paslaptis, ir jūs, jėzuitai, įgysit negailestingą propagandininką.
— Bet žmogus taip iš niekur nieko neatsivers vien todėl, kad tu paliepsi jam tai padaryti.
— Manau, Taksiliui tai tėra pinigų klausimas. Gana paskatinti jo pomėgį skleisti melagystes, netikėtai išversti kailį ir pažadėti pirmą laikraščio puslapį — kuo vardu buvo tas graikas, panoręs, kad visi apie jį kalbėtų, todėl padegęs Efeso Dianos šventyklą?
— Erostratas. Taip, taip, — susimąstęs ištarė Bergamaskis. Ir pridūrė: — Viešpaties keliai nežinomi…
— Kiek galėtume sumokėti už akivaizdų atsivertimą?
— Na, tarę, kad nuoširdūs atsivertimai turėtų būti nemokami, ad majorem Dei gloriam nebūsime skrupulingi. Tačiau nežadėkite daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių frankų. Jis sakys, kad mažai, bet pabrėžkit, viena vertus, kad jis išgelbės savo sielą, o ši neįkainojama, kita vertus, parašęs knygelių prieš masonus galės jas platinti per mūsų draugiją, o tai reiškia šimtus tūkstančių egzempliorių.
Simoninis nebuvo tikras, kad jam išdegs, todėl iš anksto apsidraudė nuėjęs pas Hebuterną ir papasakojęs apie jėzuitų sąmokslą įtikinti Taksilį tapti antimasonu.
— Jeigu tai tiesa, — tarė Hebuternas, — tai nors kartą mano ir jėzuitų nuomonės sutampa. Matot, Simonini, kalbu su jumis kaip vienas iš Didžiųjų Rytų ložės vyresniųjų, o ji yra vienintelė tikra masonų ložė, pasaulietinė, respublikoniška ir net jei antiklerikalinė, tai ne antireliginė, nes pripažįsta Didįjį Visatos Kūrėją, o kiekvienas gali apsispręsti laikyti jį Dievu ar beasmene kosmine galia. Tas menkysta Taksilis buvo mūsų gretose ir tai mums tebekelia nepatogumų, nors jį ir išvijom. Be to, mums patiktų, jei tas atsimetėlis apie masonus imtų kalbėti tokius siaubingus dalykus, kad niekas niekada juo nebetikėtų. Laukiame Vatikano puolimo ir manome, kad popiežius nesielgs džentelmeniškai. Masonų pasaulį užteršė įvairios konfesijos, o toks autorius kaip Reigonas jau prieš daug metų išvardijo septyniasdešimt penkias masonų ložes, penkiasdešimt du ritualus, trisdešimt keturis ordinus, iš kurių dvidešimt šeši androginiški, ir tūkstantį keturis šimtus didžiųjų apeigų. Galėčiau papasakoti apie tamplierių ir škotų masonus, apie Heredomo ritualą, Svedenborgo ritualą, Memfio ir Micraimo ritualą, įvestą menkystos ir apgaviko Kaliostro, dar apie aukštuosius Vaishaupto nežinomuosius, satanistus, liuciferistus ar paladistus, kad ir kaip vadintum, net ir aš imu painiotis. Visokie satanistų ritualai mums ypač kenkia, o prie to prisidėjo garbūs mūsų broliai, gal estetikos sumetimais, nesuprasdami, kokią daro žalą. Prieš keturiasdešimt metų Prudonas, neilgai pabuvęs masonu, parašė maldą Liuciferiui: „Ateik, o Šėtone, ateik, o kunigų ir karalių apšmeižtasai, leisk tave apkabinti ir priglausti.“ O tas italas Rapisardis parašė „Liuciferį“, paprasčiausią Prometėjo mitą, pats nė nebuvo masonas, tačiau masonas Garibaldis jį išaukštino, ir dabar kone šventai tikima, kad masonai garbina Liuciferį. Pijus IX už kiekvieno masono matė stovintį velnią, o neseniai italų poetas Kardučis, pusiau respublikonas, pusiau monarchistas, didis niektauška ir, deja, didis masonas, parašė himną Šėtonui ir netgi priskyrė jam geležinkelio išradimą. Vėliau Kardučis pasakė, jog Šėtonas tesąs metafora, bet Šėtono kultas ir vėl visiems atrodė pagrindinė masonų pramoga. Žodžiu, mums nebūtų nepriimtina, jei seniai susikompromitavęs asmuo, gėdingai išvarytas iš masonų būrio, akivaizdus išverstakailis, pradėtų rašyti mus šmeižiančias knygeles. Leidę jam apsijuokti atšipintume Vatikano ginklus. Apkaltinkite kokį asmenį žmogžudyste, ir jumis gali patikėti, paskelbkite, kad per pietus ir vakarienę jis valgo vaikus, kaip Žilis de Rė, ir niekas nevertins jūsų rimtai. Sumenkinkite antimasonišką propagandą iki feljetono lygmens ir paversite ją tiesiog gandais. Taip, mums tikrai reikia, kad mus apdrabstytų purvais.
Štai ir matyti, kad Hebuternas buvo labai protingas, gudrumu lenkė ir savo pirmtaką Lagranžą. Kol kas negalėjo pasakyti, kiek Didžiųjų Rytų ložė norėtų į šį sumanymą investuoti, bet po kelių dienų vėl pasirodė:
— Šimtas tūkstančių frankų. Bet kad būtų tikras mėšlas.
Taigi, Simoninis turėjo šimtą penkiasdešimt tūkstančių frankų mėšlui pirkti. Jei pasiūlytų Taksiliui septyniasdešimt penkis tūkstančius ir dar pažadėtų didelius tiražus, šis taip dabar sunkiai besiversdamas tikrai sutiktų. Ir Simoniniui būtų likę septyniasdešimt penki tūkstančiai. Penkiasdešimt nuošimčių komisinių — visai neblogai.
Kieno vardu pateikti šį siūlymą Taksiliui? Vatikano? Notaras Furnjė nepanėšėjo į popiežiaus įgaliotinį. Nebent galėtų pranešti apie tėvo Bergamaskio vizitą — galų gale kunigai tam ir yra, kad ką nors atverstų ir išklausytų išpažinties apie audringą praeitį.
Bet ar Simoninis būtent dėl tos audringos praeities galėjo pasitikėti tėvu Bergamaskiu? Ne, jis negali atiduoti Taksilio jėzuitams. Juk būta rašytojų ateistų, pardavusių vos po šimtą savo knygos egzempliorių, tačiau parpuolę prie altoriaus ir papasakoję apie atsivertimo patirtį jie parduodavo du ar tris tūkstančius egzempliorių. Galų gale antiklerikalai reikšmingi tik miesto respublikonams, o provincijoje gyvena sanfedistai, svajojantys apie gerus senuosius laikus, karalių ir kleboną, ir net atmetus nemokančius skaityti (jiems paskaitytų kunigas) jų legionai, kaip velnių. Atsikratęs tėvo Bergamaskio galėtų pasiūlyti Taksiliui naujų knygelių bendraautorystę, o šis pasirašytų asmeninę sutartį, pagal kurią bendraautoriui priklausytų dešimt ar dvidešimt nuošimčių būsimų kūrinių pelno.