Pasigirdus komandai mesti į rūsį, vargšelį iš visų jėgų pastumdavo į širmą, popierius plyšdavo, o jis nukrisdavo ant kitoje pusėje padėto čiužinio.
Šias Taksilio knygas Simoninis dabar prisiminė kaip skaitytojas, o ne kaip įkvėpėjas. Tačiau dar atsiminė, kad prieš pasirodant kiekvienai naujai knygai (vadinasi, žinodavo tai iš anksto) atpasakodavo jos turinį Osmanui Bėjui it atskleisdamas kokį nepaprastą atradimą. Tiesa, kaskart Osmanas Bėjus jam prikišdavo, kad viskas, ką sužinodavo per susitikimus, netrukus būdavo paskelbiama naujose Taksilio knygose, bet Simoninis gudriai atitardavo, jog taip, Taksilis buvęs jo informatorius, ir ne jis esąs kaltas, jei šis, atskleidęs jam masonų paslaptis, paskui siekė pasipelnyti išleidęs dar ir knygą. Gal derėtų jam sumokėti, kad neskelbtų savo prisiminimų, — ir čia Simoninis iškalbingai įsmeigdavo į Osmaną Bėjų akis. Tačiau Osmanas atsakydavo, kad mokėti pinigus plepiui nutildyti — tai leisti juos vėjais. Kam Taksiliui nutylėti atskleistas paslaptis? Ir nepatiklusis Osmanas Bėjus mainais neduodavo Simoniniui jokios informacijos apie Izraelitų sąjungą.
Tad Simoninis liovėsi jam pranešinėjęs. Bet štai problema, rašydamas sako sau Simoninis: kodėl atsimenu, kad persakydavau Osmanui Bėjui iš Taksilio gautas naujienas, bet visiškai neatmenu, kaip su Taksiliu bendravau?
Geras klausimas. Jei būtų viską atsiminęs, dabar nesėdėtų ir nemėgintų to atkurti. Quelle histoire!
Parašęs tokią išmintingą pastabą Simoninis atsigulė miegoti ir atsibudo, kaip manė, kitos dienos rytą išpiltas prakaito nelyginant visą naktį kamuotas slogučio ar sutrikusio virškinimo. Tačiau atsisėdęs prie rašomojo stalo suprato atsibudęs ne kitą dieną, o po dviejų dienų. O kol jis miegojo — ne vieną, o dvi neramias naktis — neišvengiamasis abatas Dala Pikola, kuriam buvo negana numesti lavonus asmeninėje Simoninio kloakoje, vėl įsikišo ir išklojo įvykius, kurių kapitonas akivaizdžiai neatsiminė.
22
VELNIAS XIX AMŽIUJE
1897 metų balandžio 14 diena
Brangusis kapitone Simonini,
ir vėl — ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.
Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su LeoTaksiliu.
— Pone, — pasakiau jam, — nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų — ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.
Kapitone Simonini, man regis, mudu sutarėm, kad garsiuosius dvidešimt procentų nuo Taksilio honorarų pasidalysime pusiau. Ir tuoj išklojau jam kitą siūlymą apie negrąžinamą paramą:
— Dar gausite septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų, ir neklauskite, iš kur jie, gal mano sutana padės jums susivokti.Tie septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų bus jūsų jums nė nepradėjus dirbti, nes pasitikiu jumis, bet rytoj turite viešai paskelbti apie atsivertimą. Iš šios septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų sumos, taip, septyniasdešimt penkių tūkstančių, jums nereikės mokėti jokių procentų, nes ir aš, ir mane įgaliojusieji esame tokie žmonės, kuriems pinigai tėra velnio mėšlas. Skaičiuokite: štai septyniasdešimt penki tūkstančiai.
Regiu visą sceną, tarsi žiūrėčiau į dagerotipą.
Man iškart pasirodė, kad Taksilį sugundė ne tiek septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų ir pažadėtas būsimas autoriaus honoraras (bet kai pamatė ant stalo pinigus, jo akys sužibo), kiek sumanymas atlikti trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių piruetą ir galimybė iš aršaus antiklerikalo tapti karštu kataliku. Jis jau gardžiavosi kitų nuostaba ir laikraščiuose pasirodysiančiais pranešimais. Tai nepalyginti geriau nei prasimanytas romėnų miestas Lemano ežero dugne.
Juokėsi patenkintas ir jau planavo būsimas knygas bei jų iliustracijas.
— Ak, — kalbėjo, — matau ištisą traktatą apie masonų paslaptis, labiau įtraukiantį už bet kokį romaną. Viršelyje — sparnuotas Bafometas ir nukirsta galva, kaip užuomina apie šėtoniškas tamplierių apeigas… Dievas mato (pone abate, atleiskite už šiuos žodžius), tai taps dienos naujiena. Nes kad ir ką būčiau rašęs savo paskviliuose, būti kataliku, tikinčiuoju ir gerai sutarti su dvasininkais tiesiog nuostabu, o kartu naudinga mano šeimai bei dėl kaimynų, kurie kartais žiūri į mane taip, lyg savo rankomis būčiau nukryžiavęs Jėzų Kristų. Kas, pasak jūsų, galėtų man padėti?
— Supažindinsiu jus su orakule, būtybe, kuri užhipnotizuota apie masoniškas apeigas pasakoja neįtikėtinus dalykus.
Ta orakule turbūt Diana Vogan. Jaučiuosi taip, lyg viską apie ją žinočiau. Atmenu, vieną rytą nuvykau į Venseną, tarsi būčiau žinojęs daktaro Diu Morjė klinikos adresą. Jo klinika įsikūrusi nedideliame name su mažu, bet labai dailiu sodu, kuriame sėdinėjo iš pažiūros ramūs pacientai, džiaugdamiesi saule ir apatiškai nematydami vienas kito.
Prisistačiau Diu Morjė ir priminiau, kad jūs jam apie mane pasakojot. Užsiminiau apie gailestingųjų seserų draugiją, globojančią sutrikusios psichikos jaunuolius, ir man pasirodė, kad jam palengvėjo.
— Turiu jus įspėti, — tarė, — kad šiandien Diana yra mano vadinamos normalios būsenos. Manau, kapitonas Simoninis pasakojo, kad tos būsenos Diana yra gašli ir manosi esanti paslaptingos masonų sektos narė. Kad nesukeltume jai nerimo, pristatysiu jus kaip brolį masoną…Tikiuosi, dvasininkui tai nesukels didelių nepatogumų…
Jis palydėjo mane į kukliai įrengtą kambarį, ten stovėjo spinta ir lova, o ant balta drobe apmušto krėslo sėdėjo švelnių, taisyklingų veido bruožų moteris. Švelnūs šviesiai rusvi plaukai buvo susegti ant viršugalvio, žvilgsnis išdidus, burna maža ir gražiai apibrėžta. Lūpas iškart iškreipė pašaipi šypsena.
— Daktaras Diu Morjė nori mane atiduoti į motinišką Bažnyčios glėbį? — paklausė.
— Ne, Diana, — atsakė daktaras Diu Morjė, — tai brolis masonas, nors ir su sutana.
— Iš kurios ložės? — iškart paklausė Diana.
Gan sumaniai išsisukau.
— Man neleista atskleisti, — apdairiai sušnabždėjau, — ir, tikiuosi, žinote kodėl…
Reakcija buvo tinkama:
— Suprantu, — tarė Diana. — Jus siunčia Didysis Čarlstono meistras. Džiaugiuosi, kad perduosit jam manąją įvykių versiją. Susirinkome Krua Niver gatvėje įsikūrusioje Nedalomos širdžių sąjungos ložėje, tikrai apie ją žinote. Aš turėjau būti įšventinta į tamplierių meistres, tad kuo nuolankiausiai atėjau pašlovinti vienintelio gerojo dievo Liuciferio bei paniekinti blogojo dievo Adonajaus — katalikų dievo tėvo. Patikėkit, aistros kupina prisiartinau prie Bafometo altoriaus, kur laukė Sofija Safo. Ji klausinėjo apie paladistus, o aš nuolankiai atsakinėjau: kokios yra tamplierių meistrės pareigos? Nekęsti Jėzaus, keikti Adonajų, garbinti Liuciferį. Argi ne to nori Didysis meistras?