Klausdama Diana paėmė mane už rankų.
— Taip, žinoma, — atsargiai pritariau.
— Sukalbėjau apeiginę maldą: „Ateik, ateik, didysis Liuciferi, o iškilusai, kunigų ir karalių apšmeižtasai!“ Ir drebėjau iš susijaudinimo, kai visi susirinkusieji, iškėlę savus durklus, šaukė: Nekam, Adonai, Nekoml Bet man lipant prie altoriaus Sofi Safo padavė pateną, tokių mačiau tik religinių daiktų parduotuvių vitrinose, tad svarsčiau, kam čia tas siaubingas Romos katalikų kulto įnagis. Didžioji meistrė paaiškino, kad Jėzus išdavė tikrąjį dievą ant Taboro kalno pasirašęs nuodėmingą sutartį su Adonajumi ir apvertė pasaulio tvarką pavertęs duoną savo kūnu, todėl mūsų pareiga — perverti durklu šią šventvagišką ostiją, kuria kunigai kasdien kartoja Jėzaus išdavystę. Pone, sakykit, ar Didysis meistras geidžia, kad šis veiksmas būtų įšventinimo dalis?
— Negaliu spręsti. Gal verčiau sakykit, kaip pasielgėt.
— Be abejo, atsisakiau. Durklu perverti ostiją reiškia tikėti, jog ši išties yra Kristaus kūnas, o paladistas negali tikėti tokiu melu. Perverti ostiją yra katalikiškos tikinčių katalikų apeigos!
— Turbūt jūsų tiesa, — pasakiau. — Perduosiu jūsų pasiteisinimą Didžiajam meistrui, kad būtumėt išteisinta.
— Dėkoju, broli, — atsakė Diana ir pabučiavo man rankas. Paskui kone nerūpestingai atsagstė viršutines palaidinės sagas ir apnuoginusi tyro baltumo petį įrėmė į mane kviečiamą žvilgsnį.Tik staiga parkrito į krėslą, apimta traukulių. Diu Morjė pakvietė slaugę ir abu paguldė merginą į lovą.
Daktaras tarė:
— Ištikta tokios krizės ji dažniausiai pereina iš vienos būsenos į kitą. Kol kas neprarado sąmonės, jai dar tik surakino žandikaulį ir suėmė liežuvio kontraktūra. Užtenka lengvai spustelėti kiaušidžių srityje…
Dianos apatinis žandikaulis netrukus nukaro kairėn, pražiota burna persikreipė atidengdama lanku užriestą liežuvį, jo galiuko nebuvo matyti, tarsi ligonė būtų jį bepraryjanti. Paskui liežuvis atsipalaidavo, staiga išsitiesė, išniro iš burnos ir vėl grįžo, kyštelėjo ir pasislėpė kelis kartus iš eilės greitai nelyginant gyvatės. Galiausiai ir liežuvis, ir žandikaulis grįžo į normalią būseną, ir ligonė ištarė kelis žodžius:
— Liežuvis… drasko gomurį… Ausyje voras…
Netrukus ligonei vėl surakino žandikaulį, liežuvio raumenys susitraukė, daktaras ir vėl ją nuramino spustelėjęs ties kiaušidėmis, bet netrukus jos kvėpavimas apsunko, pasigirdo keli nerišlūs žodžiai, akys pastėro, žvilgsnis susitelkė į viršų, kūnas suakmenėjo. Lanku išriestos rankos brėžė pusratį, riešai užlaužti, kojos išsitiesė…
— Kojos išlenktos kaip raitelio, — pakomentavo Diu Morjė. — Epileptoidinė fazė. Normalu. Netrukus prasidės klouno fazė…
Dianos veidas susiraukė, ji ėmė žiopčioti, iš burnos veržėsi baltos putos stambiais burbulais. Dabar ji rėkė ir dejavo, veido raumenis tampė traukuliai, vokai mirksėjo, o ligonės kūnas nelyginant akrobatės išsirietė taip, kad rėmėsi tik pėdomis ir pakaušiu.
Keletą sekundžių stebėjom siaubingą besvorę marionetę iškraipytomis galūnėmis, paskui ligonė krito ant lovos ir ją užvaldė, Diu Morjė žodžiais, „aistra“: iš pradžių ji elgėsi grėsmingai, tarsi norėdama nustumti užpuoliką, paskui nelyginant viliokė kažkam merkė akį. Tačiau netrukus jos išraiška tapo geidulinga it kokios gundytojos, nešvankiai liežuviu kviečiančios klientus, paskui ji atsigulė nuolankios įsimylėjėlės poza, žvilgsnis sudrėko, rankos atsipalaidavo, delnai susiglaudė, ji papūtė lūpas tarsi laukdama bučinio, pagaliau užvertė akis taip, kad matėsi vien baltymai, ir pratrūko erotiniu kliedesiu:
— Ak, mano gerasis pone, — jos balsas trūkčiojo, — ak, mylimasai žalty, šventoji gyvate… esu tavoji Kleopatra… savo krūtimis… tave pažindysiu… ak, mano meile, įeik į mane…
— Diana mato į ją besiskverbiantį šventąjį žaltį, kitos susilieja su Švenčiausiąja Širdimi. Matyti fališką pavidalą ar užvaldančio vyro atvaizdą — matyti tą, kuris vaikystėje išprievartavo, — kalbėjo Diu Morjė. — Dažniausiai isterikei tai viena ir tas pat.Turbūt jums teko regėti Berninio sukurtų šventosios Teresės raižinių reprodukcijų — neatskirtumėt jos nuo šios nelaimingosios. Mistike — tai isterikė, sutikusi nuodėmklausį pirmiau už daktarą.
Diana tuo metu atsigulė lyg nukryžiuotoji, ir prasidėjo nauja fazė: ji siautulingai vartėsi lovoje ir nežinia kam grasino bei skelbė baugias pranašystes.
— Leiskime jai pailsėti, — pasakė Diu Morjė. — Atsibudusi jau kitos būsenos plaks save prisiminusi, kokių siaubingų dalykų prikalbėjo. Tegu jūsų gailestingosios seserys neišsigąsta ištikus panašiems priepuoliams. Užteks neleisti jai judėti ir įkišti į burną nosinaitę, kad neprisikąstų liežuvio, bet nepakenks ir sugirdyti kelis lašus skysčio, kurį jums duosiu.
Paskui pridūrė:
— Šią būtybę reikia laikyti atskirai, o čia tai neįmanoma, mano klinika — ne kalėjimas, bet gydykla, žmonės vaikšto laisvai, ir gydymui naudinga, stačiai būtina, kad jie kalbėtųsi vieni su kitais ir įsivaizduotų gyvenantys normalų ramų gyvenimą. Mano pacientai — ne bepročiai, jiems tik pakriko nervai. Dianos priepuoliai gali išgąsdinti kitas ligones, o tai, ką ji išpažįsta būdama „blogąja“, nesvarbu, tikra tai ar pramanyta, visus trikdo. Tikiuosi, jūsų gailestingosios seserys ras galimybę ją izoliuoti.
Per šį susitikimą man pasirodė, lyg daktaras trokštų Diana atsikratyti, jis prašė ją laikyti kone įkalintą bijodamas, kad ji su kuo nors ims bendrauti. Negana to, būgštavo, jog kas nors jos pasakojimus palaikys tiesa, tad apsidrausdamas iškart juos pavadino pamišėlės klejonėmis.
…ligonės kūnas nelyginant akrobatės išsirietė taip, kad rėmėsi tik pėdomis ir pakaušiu.
Prieš keletą dienų Otejyje išsinuomojau namą. Niekuo neišsiskiriantį, bet gana jaukų. Laukujės durys vedė į tipišką miesčionišką svetainę su raudonmedžio sofa, traukta senu Utrechto aksomu, su raudono damasto užuolaidomis, ant židinio — laikrodis stikliniu gaubtu su kolonėlėmis ir gėlių vazos iš abiejų pusių, lentynėlė po veidrodžiu ir gerai išblizgintų plytelių grindys. Greta buvo miegamasis, jį paskyriau Dianai: sienos išmuštos pilku perlamutru žvilgančiu muaro audeklu, ant grindų storas kilimas su didelėmis raudonomis rozetėmis. Lovos baldakimo ir langų užuolaidų audinys, dryžuotas ilgomis purpurinėmis juostomis, kiek pagyvino kambario monotoniją. Prie lovos kabėjo chromolitografija, vaizduojanti įsimylėjusius piemenaitę ir piemenėlį, o ant lentynėlės stovėjo dirbtiniais brangakmeniais inkrustuotas laikrodis, abipus jo du putlūs amūriukai laikė po lelijų puokštės formos kandeliabrą.
Viršutiniame aukšte buvo dar du miegamieji. Vieną paskyriau puskurtei senei, įjunkusiai į butelį, bet dar parankesnei tuo, kad buvo ne vietinė ir pasiryžusi dirbti bet ką, kad tik nors kiek uždirbtų. Neatmenu, kas ją rekomendavo, tačiau ji nuostabiai tiko rūpintis Diana ir numaldyti ją užėjus priepuoliui, jei namuose nieko daugiau nebūdavo.
Berašydamas susivokiau, kad senė jau mėnesį negavo iš manęs jokių žinių. Tikriausiai palikau jai užtenkamai pinigų pragyventi, bet ar ilgam? Reikėtų lėkti į Otejį, bet susivokiau nežinantis adreso: Otejyje, bet kur? Gal turėčiau eiti per namus, belsti į duris ir klausinėti, ar čia gyvena susidvejinusi asmenybė isterikė paladistė?