Balandį Taksilis viešai paskelbė apie savo atsivertimą, o lapkritį pasirodė jo pirmoji knyga Les freres trois-points, sukrečiamai atskleidžianti masonų gyvenimą. Kaip tik tuo metu nusivežiau jį susitikti su Diana. Nenuslėpiau dvejopos jos būsenos ir paaiškinau, kad ji mums naudinga ne kaip dievobaiminga mergelė, o kaip neatgailaujanti paladistė.
Pastaraisiais mėnesiais gerai pažinau šią merginą ir valdžiau jos būsenų kaitą daktaro Diu Morjė duotais lašais. Tačiau sykiu supratau, kad nenuspėjamų priepuolių laukimas sekina, todėl turėjau išsiaiškinti, kaip prireikus pakeisti Dianos būseną. Galų gale juk taip, regis, su savo isterikėmis elgiasi daktaras Šarko.
Neturėjau Šarko hipnozinių galių, tad nuėjau į biblioteką ieškoti tradicinių traktatų, tokių, kaip senojo (ir neišgalvoto) abato Farijos De la cause du sommeil lucide[77]. Šios ir keleto kitų knygų įkvėptas nutariau pamėginti: keliais suspaudžiau merginos kelius, dviem pirštais suėmiau jos nykščius ir įsmeigiau žvilgsnį jai į akis, paskui po penkių minučių paleidau nykščius, užkėliau jai ant pečių rankas, perbraukiau delnais iki pat pirštų galų penkis ar šešis kartus, tada paliečiau rankomis galvą, plaštakomis pamosavau prieš veidą per penkis ar šešis centimetrus, paspaudžiau pirštais saulės rezginį, įspraudžiau pirštus po šonkauliais ir pagaliau braukiau per visą kūną iki kelių ar net iki kojų pirštų galų.
Dorovingajai, „gerajai“ Dianai tai buvo per daug intymu, ir iš pradžių ji klykdavo, lyg (teatleidžia man Viešpats) kėsinčiausi į josios nekaltybę, bet poveikis buvo toks veiksmingas, kad kone iš karto nurimdavo, netrukus užsnūsdavo ir atsibusddvo „blogoji“ Diana. Daug lengviau būdavo ją grąžinti į antrąją būseną, nes„blogajai“ Dianai prisilietimai buvo akivaizdžiai malonūs, ir ji stengėsi, kad jie užtruktų, skatino gundančiais kūno judesiais ir prislopintai dejavo. Laimė, nepajėgė ilgėliau atsispirti hipnozės poveikiui ir užsnūsdavo, antraip būčiau turėjęs bėdos, nes toks lytėjimas mane sujaudindavo, o atgrasaus jos geidulingumo suvaldyti nemokėjau.
Sakyčiau, kiekvienas vyriškos lyties atstovas būtų manęs, kad Diana — ypač patraukli būtybė, bent kiek galiu spręsti, nes sutana ir pašaukimas neleido patirti lytinio gyvenimo negandų, o Taksilis akivaizdžiai buvo itin goslus.
Daktaras Diu Morjė patikėjęs pacientę davė ir skrynelę su gana elegantiškais drabužiais, jais apsirengusi Diana atvyko į kliniką — ženklas, kad jos šeima, matyt, neskurdo. Tądien, kai pranešiau jai apie Taksilio vizitą, ji nutarė pakoketuoti ir rūpestingai pasipuošė. Nors atrodė išsiblaškiusi, šioms moteriškoms smulkmenoms buvo labai dėmesinga apimta ir vienokios, ir kitokios būsenos.
Taksilis ja iškart susižavėjo („graži moteriškė“, — sušnabždėjo sučepsėjęs lūpomis), o paskui mėgindamas pakartoti manuosius hipnozės veiksmus toliau glostė pacientę ir akivaizdžiai jai užmigus, tad turėjau įsiterpti nedrąsiai tarstelėjęs:,Manau, jau gana!“
Įtariu, jei būčiau palikęs jį vieną su pirmos būsenos apimta Diana, jis būtų sau leidęs ir daugiau, o ji nebūtų prieštaravusi. Todėl pasirūpindavau, kad pokalbiai visada vyktų trise, o kartais net keturiese: norėdamas paskatinti šėtoniškosios ir liuciferiškosios Dianos atmintį bei energiją (ir liuciferiškas nuotaikas) pristačiau ją ir abatui Bulanui.
Bulanas. Paryžiaus arkivyskupui uždraudus kunigauti abatas nuvyko į Lioną ir įstojo į Karmelo bendruomenę, įkurtą tokio Vintraso, aiškiaregio, kuris atlikdavo apeigas apsirengęs platų baltą drabužį, papuoštą apverstu raudonu kryžiumi, ir užsidėjęs diademą su indišku falo simboliu. Melsdamasis Vintrasas sklęsdavo oru, sukeldamas sekėjams ekstazę. Per jo liturgijas ostijos sruvo krauju, bet dar kalbėta apie jo homoseksualinius polinkius, meilės šventikių įšventinimus, išpirkimą išlaisvintų juslių žaidimais, žodžiu, apie visus tuos dalykus, kurie Bulanui aiškiai patiko. Vintrasui mirus jis pasiskelbė jo įpėdiniu.
Bent kartą per mėnesį Bulanas atvykdavo į Paryžių. Negalėjo patikėti turėsiąs galimybę tyrinėti tokią būtybę kaip Diana demonologiniu požiūriu (kaip sakė, siekdamas kuo geriau atlikti egzorcizmo apeigas, bet aš žinojau, kaip jis tai daro). Buvo perkopęs šešias dešimtis, bet dar guvus vyras tokiu žvilgsniu, kurį nedvejodamas vadinčiau hipnotizuojančiu.
Bulanas klausėsi Dianos pasakojimų — Taksilis juos kruopščiai užsirašinėjo — bet lyg būtų turėjęs kitokių tikslų, o kartkartėmis šnabždėdavo jai į ausį ragindamas ar patardamas, tik mes nieko nenugirsdavom. Vis dėlto jis mums buvo naudingas, nes turėjome atskleisti tokias masonų paslaptis, kaip šventųjų ostijų badymas ir įvairios juodosios mišios, o šiuose dalykuose Bulano autoriteto niekas negalėjo užginčyti. Taksilis užsirašinėjo įvairias demoniškas apeigas ir savo knygose vis plačiau pristatydavo tas liturgijas, kurias jo masonai atlikdavę kiekviena menkiausia proga.
Melsdamasis Vintrasas sklęsdavo oru, sukeldamas sekėjams ekstazę.
Vieną paskui kitą išleidęs kelias knygas Taksilis išklojo visas menkas žinias apie masonus. Naujų minčių sėmėsi tik iš „blogosios“ Dianos, kai ši užhipnotizuota išplėstomis akimis pasakodavo scenas, kuriose jai gal teko dalyvauti, o gal ji girdėjo apie jas Amerikoje ar tiesiog įsivaizdavo. Tos istorijos gniauždavo kvapą, ir prisipažinsiu: nors esu visko matęs (manau) vyras, jos mane piktindavo. Tarkim, vieną dieną ji papasakojo apie savo priešės Sofi Valder, dar vadinamos Sofi Safo, įšventinimą, ir nesupratome, ar jautė nusikalstamą tos scenos prieskonį, tačiau pasakojo ne smerkdama, o priešingai — susijaudinusi, kad teko garbė ten dalyvauti.
— Ją užmigdė tėvas, — lėtai kalbėjo Diana. — Įkaitinta geležimi perbraukė per lūpas… Įsitikino, kad kūnas nejautrus jokiems išoriniams dirgikliams. Ant kaklo ji turėjo susirangiusio žalčio vėrinį… Štai tėvas nusega vėrinį, atidaro pintinę, išima gyvą žaltį ir padeda jai ant pilvo… Jis nuostabiai gražus, šliaužia lyg šoktų, artėja prie Sofi kaklo, apsiveja kaip vėrinys… Šliaužia prie veido, iškišęs virpantį liežuvį siekia lūpų ir šnypšdamas jas bučiuoja. Koks jis… įstabiai… slidus… Sofi pabunda, jos lūpos putotos, atsistojusi ji sustingsta it statula, tėvas atvarsto josios korsetą ir apnuogina krūtis! Lazdele rašo ant krūtinės klausimą, ant odos ryškėja raudonos raidės, o tarsi snaudęs žaltys vėl sušnypščia ir uodega ant nuogo Sofi kūno išraito atsakymą.
— Diana, iš kur apie tai žinai? — paklausiau.
— Kai apsigyvenau Amerikoje… Mano tėvas įšventino mane į paladistes. Paskui atvykau į Paryžių, gal jie norėjo manęs atsikratyti… Paryžiuje susitikau Sofi Safo. Ji visada buvo mano priešė. Kai atsisakiau vykdyti jos reikalavimus, perdavė mane daktarui Diu Morjė. Pasakiusi, kad esu beprotė.
Atėjau pas daktarą Diu Morjė ieškoti Dianos praeities.
— Daktare, supraskite, mano gailestingosios seserys negali padėti merginai nežinodamos apie jos kilmę ir tėvus.
Diu Morjė žiūri į mane lyg į sieną.
— Jau sakiau, nieko nežinau. Man ją patikėjo giminaitė, dabar jau mirusi. Giminaitės adresas? Jums pasirodys keista, bet jo nebeturiu. Mano kabinete prieš metus kilo gaisras, sudegė daug dokumentų. Nieko nežinau ir apie Dianos praeitį.