— Ji atvyko iš Amerikos?
— Galbūt, tačiau prancūziškai kalba be jokio akcento. Pasakykite savo gailestingosioms seserims, kad pernelyg nesikrimstų, nes mergina niekaip nepajėgs įveikti savo būsenos ir grįžti į normalų gyvenimą. Tebūna jai švelnios ir leidžia baigti savo dienas, nes, kartoju, taip smarkiai pažengus isterijai niekas ilgai negyvena. Kurią nors dieną ją ištiks ūmus gimdos uždegimas, ir medicinos mokslas nebepajėgs padėti.
Esu tikras, kad jis meluoja, gal irgi yra paladistas (ką ten Didžiųjų Rytų ložė) ir sutiko sektos priešę užmūryti gyvą. Bet gal tai tik mano vaizduotės vaisius. Toliau kalbėtis su Diu Morjė — gaišti laiką.
Klausinėju ir vienokios, ir kitokios būsenos Dianos. Ji nieko neatsimena. Ant jos kaklo auksinė grandinėlė su medalionu: jį puošia labai panašios moters atvaizdas. Pamačiau, kad medalionas atsidaro, ir ilgai prašiau parodyti, kas viduje, ji atsisakė griežtai, su baime ir laukiniu ryžtu.
— Gavau jį iš mamos, — tepasakė.
Praėjo jau ketveri metai, kai Taksilis pradėjo savo antimasonišką kampaniją. Katalikiškojo pasaulio reakcija pranoko mūsų lūkesčius: 1887 metais kardinolas Rampola pakvietėTaksilį į privačią audienciją pas popiežių Leoną XIII. Tai buvo oficialus jo kovos pripažinimas ir didelės leidybinės sėkmės pradžia. Ir ekonominės.
Iš to meto yra šis trumpas, bet iškalbingas raštelis: „Garbusis abate, regis, šis reikalas pranoko mūsų ketinimus. Ar galėtumėt kaip nors tuo pasirūpinti? Hebuternas.“
Tačiau kelio atgal nebuvo. Ne tik dėl honorarų, kurie plaukė keldami jaudulį, įpareigojo ir su katalikiškuoju pasauliu užmegzti saitai. Taksilis tapo kovos su satanistais didvyriu ir šlovės tikrai neatsisakys.
Tada gavau ir trumpą tėvo Bergamaskio raštelį: „Regis, viskas gerai. Bet kaip žydai?“
Išties, tėvo Bergamaskio paliepimu iš Taksilio turėjau išpešti pikantiškos informacijos ne tik apie masonus, bet ir apie žydus. Tačiau nei Diana, nei Taksilis apie juos nė neužsiminė. Diana nesistebiu, gal Amerikoje, iš kur atvyko, žydų mažiau nei pas mus, ir jų klausimas jai svetimas. Tačiau tarp masonų žydų knibždėte knibždėjo, taip ir pasakiau Taksiliui.
— Iš kur man žinoti? — atsakė šis. — Neteko susidurti su masonais žydais arba nežinojau, kad jie žydai. Ložėje nė sykio nemačiau rabino.
— Jie ateina apsirengę ne rabinų drabužiais. Ir dar — gerai informuotas tėvas jėzuitas man papasakojo, kad monsinjoras Merenas, ne šiaip koks klebonas, o arkivyskupas, savo naujojoje knygoje įrodys, kad visų masoniškų apeigų kilmė — kabalistinė, o judėjų kabala masonams liepia garbinti demonus…
— Tuomet leiskim kalbėti monsinjorui Merenui, mes ir taip turim daug darbo.
Toks Taksilio santūrumas man ilgai nedavė ramybės (svarsčiau sau, gal jis žydas?), bet paskui sužinojau, kad už žurnalistinius ir leidybinius žygdarbius jam dažnai iškeldavo bylų dėl šmeižto ar nešvankybių ir priteisdavo mokėti gana dideles baudas. Jis smarkiai įsiskolino lupikautojams žydams ir skolų dar negrąžino (nes džiugiai švaistė nemažas pajamas iš savo naujosios antimasoniškos veiklos).Todėl baiminosi, kad žydai kol kas ramūs, bet gali užsipulti už skolas ir įkišti į kalėjimą.
Ar tikrai čia tik pinigų klausimas? Taksilis buvo nedorėlis, tačiau turėjo šiokių tokių jausmų ir, tarkim, labai vertino šeimą. Tad kažkodėl užjautė žydus, įvairiausių persekiojimų aukas. Sakydavo, kad popiežiai globoja geto žydus, tegul ir kaip antrarūšius piliečius.
Tais metais jam galvoje pasimaišė: manydamas esąs legitimistinio ir antimasoniško katalikų mokymo šauklys, nutarė mestis į politiką. Nepajėgiau susekti visų jo machinacijų, bet iškėlęs savo kandidatūrą į kažkokią Paryžiaus valdybos tarybą susirungė bei leidosi polemizuoti su tokiu įtakingu žurnalistu kaip Driumonas, įsitraukusiu į aršią kampaniją prieš žydus ir masonus. Driumonas turėjo didelį autoritetą tarp dvasininkų ir netiesiogiai užsiminė, kad Taksilis esąs apgavikas. Nors „netiesiogiai užsiminė“ čia gal kiek per švelniai pasakyta. 1889 metais Taksilis parašė paskvilį apie Driumoną ir nežinodamas, kaip jį užsipulti (juk abudu buvo antimasonai), jo judofobiją pavadino protiniu sutrikimu. Be to, leido sau padejuoti dėl pogromų Rusijoje.
Driumonas buvo rinktinis polemistas ir atsakė kitu paskviliu, kuriame išjuokė poną, kuris skelbiasi esąs Bažnyčios gynėjas, glėbesčiuojasi ir sveikinasi su vyskupais bei kardinolais, nors prieš kelerius metus rašė įspūdingas nešvankybes apie popiežių, kunigus ir vienuolius, ką jau kalbėti apie Jėzų ar Švenčiausiąją Mergelę. Buvo ir dar blogesnių dalykų.
Ne kartą teko kalbėtis su Taksiliu jo namuose, pirmajame aukšte ten kadaise veikė„Antiklerikalinis knygynas“, bet mūsų pokalbius dažnai pertraukdavo jo žmona, kuri atėjusi kažką šnibždėdavo vyrui į ausį. Kaip supratau vėliau, daug užkietėjusių antiklerikalų šiuo adresu ateidavo teirautis antikatalikiškų dabar jau itin katalikiško Taksilio veikalų, o šiam buvo likę per daug egzempliorių, kad galėtų lengva širdimi sunaikinti, tad jis labai apdairiai visada siųsdavo žmoną, pats niekada nesirodydavo ir taip toliau išnaudojo šią pelningą gyslą. Aš pats niekada netikėjau jo atsivertimo nuoširdumu: jis vadovavosi vieninteliu filosofiniu principu „Pinigai non olef.
Tačiau Driumonas tą suuodė ir užsipuolė marselietį ne tik dėl kažkokių ryšių su žydais, bet ir kaip nepataisomą antiklerikalą.To pakako, kad sukeltų pagrįstas dievobaimingesnių skaitytojų dvejones.
Reikėjo pereiti į kontrpuolimą.
— Taksili, — tariau, — nenoriu žinoti, kodėl vengiat asmeniškai stoti prieš žydus, bet gal galėtume rasti ką nors, kas imtųsi šio reikalo?
— Jei tik manęs tiesiogiai su tuo nesusies, — atsakė Taksilis. Ir pridūrė: — Išties mano pranešimų ir tų mūsų Dianos pasakojamų niekų nebeužtenka. Subūrėme skaitytojų ratą, jie nori vis daugiau, gal jie skaito mano knygas ne geisdami sužinoti apie Kryžiaus priešų intrigas, o jausdami skaitymo malonumą, kaip atsitinka su tais šnipų romanais, kur skaitytojas skatinamas palaikyti nusikaltėlį.
Taip gimė daktaras Batajis.
Taksilis rado, tikriau, prisiminė seną draugą, laivo gydytoją, daug keliavusį po egzotiškus kraštus ir kaišiojusį nosį į įvairių tikėjimų šventyklas, bet, svarbiausia, itin gerai išmaniusį apie nuotykių romanus, tokius kaip Busenaro knygos ar fantastiniai Žakoljo kūriniai: Le Spiritisme dans le monde ar Voyage au poys mysterieux[78]. Visiškai pritariau minčiai paieškoti naujų temų grožinės literatūros pasaulyje (kiek žinau iš jūsų dienoraščių, pats sėmėtės įkvėpimo iš Diuma ar Siu romanų): žmonės grynai iš malonumo ryte ryja pasakojimus apie nuotykius sausumoje ir jūrose ar detektyvines istorijas, o paskui lengvai užmiršta ką perskaitę, ir kai jiems kaip tiesa pateikiama tai, ką jau buvo perskaitę romane, miglotai atsiminę kažkur apie tai jau girdėję džiaugiasi patvirtintais savo įsitikinimais.
Taksilio rastas žmogus buvo daktaras Čarlzas Haksas. Universitete apgynė cezario pjūvio operacijos diplomą, kažką išleido apie jūrų prekybos laivyną, bet dar nebuvo išsėmęs pasakotojo talento. Atrodė sergantis sunkios formos alkoholizmu ir jam akivaizdžiai stigo pinigų. Kiek supratau iš jo kalbų, rengėsi išleisti fundamentalų veikalą, demaskuojantį religijas ir krikščionybę kaip „kryžiaus isteriją“, bet išklausęs Taksilio siūlymą pasakė dėl Bažnyčios garbės ir jai apginti pasiryžęs prirašyti kad ir tūkstantį puslapių velnio garbintojams pasmerkti.