Atmenu, 1892 metais pradėjome numatę parašyti 240 knygelių, turėsiančių išeiti per maždaug trisdešimt mėnesių. Tai buvo toks milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIXe siècle[79]. Ant viršelio — didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega, o paantraštė skelbė: „Spiritizmo, liuciferiškųjų masonų paslaptys, visiškas paladizmo, teurgijos ir goetijos bei viso šiuolaikinio satanizmo, okultinio magnetizmo, liuciferiškų mediumų, amžiaus pabaigos kabalos, rozenkreicerių magijos, slaptų apsėdimo formų, Antikristo pranašų nuvainikavimas.“ Autorystė priklausė paslaptingojo daktaro Batajo plunksnai.
…milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIXe siècle. Ant viršelio — didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega…
Kaip ir planavome, šiame kūrinyje nebuvo nieko, apie ką nebūtų rašyta: Taksilis arba Batajis perkrėtė visą išleistą literatūrą ir į vieną katilą suvertė pogrindinius kultus, velnio apsireiškimus, šiurpinančias apeigas, atgaivintas tamplierių liturgijas jų pamėgtajam Bafometui ir panašius dalykus. Iliustracijas irgi nukopijavome nuo kitų okultinių mokslų knygų, kurios savo ruožtu buvo nukopijuotos viena nuo kitos. Vieninteliai dar nematyti paveikslai buvo didžiųjų masonų meistrų portretai, išspausdinti panašiai kaip skelbimai Amerikos prerijose, pranešantys apie plėšikus, kuriuos reikia pagauti ir pristatyti teismui gyvus ar mirusius.
Dirbome karštligiškai: sočiai prisigėręs absento Haksas — Batajis pasakojo Taksiliui savo pramanus, šis pagražindamas rašė, Batajis rūpinosi detalėmis, susijusiomis su medicinos mokslu ar nuodų menu, miestų ar egzotiškų apeigų, kurias buvo matęs savo akimis, aprašymais, o Taksilis dailino naujausias Dianos klejones.
Tarkim, Batajis pasakojo apie Gibraltarą kaip apie akytą uolą, išvarpytą tunelių, grotų, požeminių ertmių, kuriose vykdavo bedieviškiausių sektų apeigos, prasimanydavo masonų niekšybes Indijos sektose ar Asmodėjo apsireiškimus, oTaksilis ėmėsi kurti Sofi Safo portretą. Perskaitęs Kolino de Plansi Dictionnaire infernal pasiūlė: esą tegul Sofi atskleidžia, kad pragaro legionų buvo šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši, o kiekviename iš jų — šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši demonai. Kad ir įkaušęs, Batajis pajėgė suskaičiuoti, jog velnių ir velnienių buvo keturiasdešimt keturi milijonai keturi šimtai trisdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt šeši. Patikrinom ir apstulbę pripažinom jo teisybę, o jis trenkęs delnu per stalą sušuko: „Matot, aš negirtas!“ Ir vaišinosi, kol nusirito po stalu.
Kupini jaudulio kūrėme toksikologinę Neapolio masonų laboratoriją, ruošusią nuodus ložės priešams naikinti. Batajis išrado šedevrą, kurį nesiremdamas jokia chemija pavadino marina: rupūžė uždaroma stiklainyje su angimis ir aspidais, šeriama tik nuodingaisiais grybais, dar pridedama rusmenės ir nuodingosios nuokanos, paskui gyvūnai numarinami badu ir maita apipurškiama krištolo dulkių bei karpažolės putomis, paskui viskas sudedama į distiliatorių, išdžiovinama ant mažos ugnies, o maitos pelenai ir nedegūs milteliai atskiriami — taip išgaunamas ne vienas, bet du nuodai, skystas ir miltelių pavidalo, abu vienodai mirtini.
— Jau regiu, kiek vyskupų skaitydami šiuos puslapius patirs ekstazę, — kreivai šypsojosi Taksilis kasydamasis slėpsną, kaip visada darydavo būdamas labai patenkintas. Jis žinojo, ką kalba, nes po kiekvienos naujos „Velnio“ knygelės ateidavo kokio dvasininko laiškas su padėka už jo drąsias įžvalgas, atveriančias akis daugybei tikinčiųjų.
Retkarčiais įtraukdavome Dianą. Tik jai galėjo šauti mintis apie Čarlstono Didžiojo meistro Aralo Mystica — skrynelę, vieną iš septynių pasaulyje: ją atidarius viduje matėsi sidabrinis garsiakalbis, panašus į medžioklės ragą, tik mažesnis, kairėje — sidabro vijų laidas, vienu galu pritvirtintas prie aparato, o kitu — prie ausinės, kad girdėtum balsą asmenų, kalbančių į vieną iš likusių šešių skrynelių. Dešinėje skaisčiai raudona rupūžė, iš pražiotų nasrų spjaudanti mažas liepsneles, rodė, kad ryšys veikia, septynios auksinės statulėlės simbolizavo septynias pagrindines paladizmo dorybes arba septynis aukščiausius masonų vadovus. Didysis meistras, paspausdamas vieną iš statulėlių, kviesdavo savo pašnekovą Berlyne ar Neapolyje, o jei šis tą akimirką būdavo ne prie skrynelės, tai ant veido pajusdavo šiltą vėją ir sušnabždėdavo, tarkim,„Po valandos“, o ant Didžiojo meistro stalo rupūžė garsiai pakartodavo„Po valandos“.
Iš pradžių dvejojom, ar nepasirodys ši istorija kiek groteskiška, nes jau prieš daug metų toks Meučis patentavo teletrofoną, arba telefoną, kaip dabar įprasta sakyti. Tačiau tais prietaisais kol kas naudojosi tik turtuoliai, mūsų skaitytojai nebūtinai galėjo apie juos žinoti, tad toks nepaprastas išradimas, kaip ši skrynelė, buvo tikras velnio įsikišimo liudijimas.
Kartais susitikdavom Taksilio namuose, kartais — Otejyje. Retkarčiais išdrįsdavom padirbėti Batajo skylėje, bet tenykštis dvokas (nuo prasto alkoholio, neskalbtų drabužių ir daug savaičių užsistovėjusio maisto likučių) skatino mus vengti ten susitikti.
Sunkiausia buvo pavaizduoti generolą Paiką, Didįjį pasaulio masonų meistrą, kuris pasaulio likimą valdė iš Čarlstono.Tačiau nėra nieko originalesnio už tai, kas jau parašyta.
Vos pradėjome leisti Le Diable, išėjo lauktoji Mereno, Por Lui (velniai žino, kur jis yra!) arkivyskupo, knyga La Franc-Maçonnerie Synagogue de Satan[80], o daktaras Batajis, šiek tiek graibęsis angliškai, keliaudamas rado knygą The Secret Societies[81], 1873 metais išleistą Čikagoje, parašytą generolo Džono Felpso, žinomo masonų priešo. Idant geriau perteiktume Didžiojo Senio, pasaulinio paladizmo didžiojo šventiko, gal net įkūrusio Kukluksklaną ir dalyvavusio Linkolno nužudymo sąmoksle, paveikslą, mums tereikėjo pakartoti šiose knygose pateiktas žinias. Nutarėme, kad Čarlstono aukščiausios tarybos Didįjį meistrą tituluosime Broliu Generolu, aukščiausiuoju komandoru, Didžiosios simbolinės ložės Meistru ekspertu, Slaptuoju meistru, Tobuluoju meistru, Artimuoju sekretorium, Klebonu ir Teisėju, Išrinktuoju Devynių meistru, Šlovinguoju penkiolikos išrinktuoju, Aukščiausiuoju išrinktuoju riteriu, Dvylikos genčių vadu, Didžiuoju meistru architektu, Švenčiausiojo skliauto Didžiuoju škotų išrinktuoju, Tobuluoju aukščiausiuoju masonu, Rytų arba Kardo riteriu, Jeruzalės kunigaikščiu, Rytų ir Vakarų riteriu, Aukščiausiuoju rozenkreicerių kunigaikščiu, Didžiuoju patriarchu, visų simbolinių ložių Garbiuoju meistru ad vitam, Prūsų riteriu noakitu, Didžiuoju rakto meistru, Libano ir tabernakulio kunigaikščiu, Bronzinio žalčio riteriu, Aukščiausiuoju šventyklos komendantu, Saulės riteriu, Kunigaikščiu adeptu, Škotijos švento Andriaus didžiuoju škotu, Didžiuoju išrinktuoju Kadošo riteriu, Tobuluoju įšventintuoju, Didžiuoju inspektorium inkvizitorium komandoru, Slaptojo realo šviesiausiuoju ir aukščiausiuoju kunigaikščiu, Trisdešimt trečiuoju, Šventojo Paladijaus konservatorijos galinguoju ir Galinguoju aukščiausiuoju komandoru generolu didžiuoju meistru, Pasaulio laisvųjų masonų aukščiausiuoju popiežium.