Citavome laišką, kur jis smerkė persistengusius italų ir ispanų brolius, kurie „pastūmėti teisėtos neapykantos dvasininkų Dievui“ šlovino jo priešą, vadinamąjį Šėtoną, mat jį prasimanė dvasininkai ir jo vardo ložėje nederėtų tarti. Taip pasmerkta Ženevos ložė, viešai iškėlusi vėliavą su užrašu „Šlovė Šėtonui“, bet paskui paaiškėjo, kad satanizmas (krikščioniškas prietaras) smerkiamas todėl, jog masonų religija turi išlaikyti tyrą liuciferiškąjį mokymą.Tai kunigai, tikėdarfii velniu, sukūrė Šėtoną ir satanistus, raganas, raganius, kerėtojus ir juodąją magiją, o liuciferistai išpažino šviesiąją magiją, kaip ir tamplieriai, jų senieji mokytojai. Juodąja magija tikėjo Adonajaus, piktojo krikščionių garbinamo dievo, garbintojai, to dievo, kuris veidmainystę pavertė šventumu, ydą — dorybe, melą — tiesa, tikėjimą — absurdu ir kurio visi veiksmai liudija žiaurumą, klastą, neapykantą žmogui, barbarybę, mokslo atmetimą. Liuciferis, priešingai — yra gerasis Dievas, palyginti su Adonajumi, šviesa, palyginti su šešėliu.
Bulanas stengėsi mums išaiškinti įvairius kultus to, kas mūsų akyse yra tiesiog demonas:
— Vieniems Liuciferis — puolęs angelas, jau atlikęs atgailą ir ateityje galįs tapti mesiju. Yra moterų sektų, joms Liuciferis — moteriška geroji būtybė, priešinga piktam vyriškajam Dievui. Kiti laiko jį Dievo prakeiktu Šėtonu, bet mano, jog Kristus per mažai padarė žmonijos labui, todėl garbina Dievo priešą ir yra tikrieji satanistai, nes aukoja juodąsias mišias ir panašiai. Yra Šėtono garbintojų, kuriems paprasčiausiai patinka raganystės, burtai, kerai, bet yra ir tokių, kuriems satanizmas tampa tikrąja religija. Iš jų tokie asmenys kaip Džozefinas Peladanas ar dar blogiau — Stanislas de Guaita, nuodijimo meno meistras, net organizuoja išrinktųjų būrelius. Ir dar yra paladistai. Jų visų apeigos skirtos nedaugeliui išrinktųjų, šiems priklausė ir karbonaras Madzinis. Kalbama, kad Garibaldis užkariavo Siciliją padedamas paladistų, Dievo ir monarchijos priešų.
Paklausiau, kodėl jis satanizmu ir magija kaltina Guaitą su Peladanu, nes iš paryžiečių paskalų žinojau, kad jie satanizmu apkaltino būtent jį.
— Ak, — atsakė, — šiame okultinių mokslų pasaulyje Blogio ir Gėrio ribos labai trapios ir tai, kas vieniems yra Gėris, kitiems gali būti Blogis. Kartais net ir senose pasakose fėja nuo raganos skiriasi tik amžiumi ir grožiu.
— Bet kaip tie kerai veikia?
— Kalbama, kad Čarlstono Didysis meistras susikirto su tokiu Gorgasu iš Baltimorės, atskalūniškos Škotijos ložės galva. Papirkęs skalbėją gavo nosinaitę. Pamerkė į sūrų vandenį ir berdamas druską sumurmėjo: Sagrapim melanchtebo rostromouk elios phitg. Paskui išdžiovino audeklą virš magnolijos sausuolių laužo, tada tris savaites kas šeštadienį rytais meldėsi Molochui, rankose iškėlęs išlankstytą nosinę lyg aukotų demonui. Trečiojo šeštadienio pavakarę sudegino ją alkoholio liepsnoje, supylė pelenus į bronzinę lėkštelę, paliko per naktį, rytą sumaišė su vašku ir nulipdė lėlę, lėlytę. Tokie velnio kūriniai vadinami dagyde. Įkišo tą lėlytę į stiklo rutulį, siurbliu ištraukė visą orą ir sukūrė vakuumą. Tuo metu jo priešininkas kentė siaubingus skausmus, kurių prigimties nepajėgė suprasti.
— Jis mirė?
— Tai jau smulkmenos, gal to nė nesiekta. Svarbiausia, kad magija veikia per nuotolį, o būtent taip Guaita su savo bendrais veikia prieš mane.
Daugiau atvirauti nenorėjo, tačiau besiklausanti Diana žvelgė į jį susižavėjusi.
Reikiamą akimirką paspaustas Batajis, pradėjęs nuo pat aštuoniolikto amžiaus okultistų, sumetė ilgoką skyrių apie žydų vaidmenį masonų ložėse ir paskelbė, kad prie oficialiųjų ložių slapta veikia penki šimtai tūkstančių žydų masonų, tik jų ložės įvardijamos ne žodžiais, o skaičiais.
Pataikėm pačiu laiku. Regis, būtent tais metais kažkoks laikraštis pavartojo vykusį terminą antisemitizmas.Tad pakliuvome į „oficialią“ kryptį, stichiškas nepasitikėjimas žydais tapo doktrina, kaip krikščionybė ar idealizmas.
Mūsų susitikimuose dalyvaudavo ir Diana, o išgirdusi kalbant apie žydų ložes keletą kartų ištarė: „Melchizedekas, Melchizedekas.“ Ką ji prisiminė? Paskui tęsė:
— Patriarchų taryboje žydų masonų skiriamasis ženklas… buvo ant kaklo kabanti sidabro grandinėlė su aukso plokštele… Įstatymo simboliu… Mozės įstatymo…
Mintis patiko, ir štai mūsų žydai susirinkę Melchizedeko šventykloje apsikeitė atpažinimo ženklais, slaptažodžiais, pasisveikinimais ir priesaikomis, kurios, be abejo, skambėjo ganėtinai žydiškai, kaip Grazzin Gaizim, Javan Abbadon, BamachecBamearoch, AdonaiBėgo Galchol. Žinoma, ložėje nedaryta nieko daugiau, kaip tik grasinta Šventajai Romos bažnyčiai ir pačiam Adonajui.
Taip Taksilis (prisidengęs Bataju), viena vertus, tenkino savo užsakovus dvasininkus, kita vertus, neerzino savo kreditorių žydų. Nors dabar jau būtų galėjęs jiems sumokėti: per pirmuosius penkerius metus Taksilis gavo tris šimtus tūkstančių frankų honoraro (grynaisiais), šešiasdešimt tūkstančių iš jų atiteko man.
Regis, 1894 metais laikraščiuose tik ir kalbėta apie kariuomenės kapitoną, tokį Dreifusą, prūsų ambasadai pardavusi karinę informaciją. Nė tyčia nesugalvotum — išdavikas buvo žydas. Dreifuso reikalo iškart ėmėsi Driumonas, tad pamaniau, jog ir Le Diable knygelės turėtų prisidėti atskleisdamos stebinamų faktų. Tačiau Taksilis pasakė, kad į karinio šnipinėjimo istorijas verčiau nesivelti.
Tik vėliau supratau, ką jis nujautė: kalbėti apie žydų vaidmenį masonų pasaulyje yra viena, bet įtraukti Dreifusą reiškė netiesiogiai duoti suprasti (ar atskleisti), kad jis buvo ne tik žydas, bet ir masonas, o toks žingsnis būtų buvęs labai neatsargus, nes masonai kariuomenėje ypač tarpo ir gali būti, jog Dreifusui bylą iškėlusių karininkų dauguma taip pat buvo masonai.
Kita vertus, netrūko ir kitų krypčių, kurias galėjome išnaudoti, o suburto skaitytojų rato požiūriu mūsų padėtis buvo nepalyginti geresnė už Driumono.
Praėjus maždaug metams, kai pasirodė Le Diable, Taksilis kartą pasakė:
— Pagaliau juk viskas, kas paskelbta Le Diable knygelėse, yra daktaro Batajo kūryba, kodėl turėtume juo pasikliauti? Reikia atsivertusios paladistės, galinčios atskleisti slėpiningiausias sektos paslaptis. Be to, ar gali būti romanas gražus be moters? Sofi Safo pristatėme nepalankiai, net atsivertusi ji nesukels skaitytojų katalikų simpatijų. Reikia tokios, kurią skaitytojai iškart pamiltų, kad ir satanistės, kurios veide šviestų būsimas atsivertimas, naivios masonų sektos sugundytos paladistės, kuri galų gale nusimeta jų jungą ir grįžta į savo protėvių tikėjimo glėbį.
— Diana, — pasakiau. — Diana yra gyvas galinčios atsiversti nusidėjėlės paveikslas, juolab kad ji gali kone pagal mūsų komandą būti vienokia arba kitokia.
Taip aštuoniasdešimt devintojoje Le Diable knygelėje į sceną įžengė Diana.
Dianą pristatė Batajis, o kad jos pasirodymas būtų įtikinamesnis, netrukus parašiusi jam laišką ji pareiškė esanti nepatenkinta tuo, kaip buvo pristatyta, ir netgi sukritikavo savo atvaizdą, publikuotą įprastu le Diable knygelių stiliumi. Turiu pripažinti, paveikslėlis buvo kiek vyriškas, tad nedelsdami pakeitėme jį moteriškesnių Dianos atvaizdu, paaiškinę, kad jį nupiešė dailininkas, aplankęs ją Paryžiaus viešbutyje, kur buvo apsistojusi.