Tik vienas menkas kabliukas. Perskaičiau savo užrašus: jei viskas išties būtų buvę taip, kovo dvidešimt trečiąją Simoninis miegamajame turėjo rasti ne vieną, o dvi sutanas — vieną paliktą kovo dvidešimt pirmosios vakarą, o kitą paliktą kovo dvidešimt antrosios vakarą. Tačiau sutana buvo viena.
O ne, koks aš kvailas. Dvidešimt antrosios vakarą Dala Pikola iš Otejo grįžo į būstą Mokytojo Alberto gatvėje, pasidėjo sutaną, paskui perėjo į butą Mobero skersgatvyje, atsigulė miegoti, o rytą (dvidešimt trečiosios) atsibudo kaip Simoninis ir ant kabyklos pamatė tik vieną sutaną. Iš tiesų jei viskas būtų buvę taip, tai dvidešimt trečiosios rytą įėjęs į Dala Pikolos butą kambaryje turėjau rasti dvidešimt antrosios vakare paliktą sutaną. Bet juk jis galėjo pakabinti ją koridoriuje, iš kur ir paėmė. Tereikėjo patikrinti.
Kiek bijodamas, pasišviesdamas žiburiu perėjau koridorių. Jeigu aš ne Dala Pikola, sakiau sau, gal išvysiu jį ateinantį iš kito koridoriaus galo, galbūt irgi su žiburiu pakeltoje rankoje… Laimė, taip nenutiko. Koridoriaus gale radau kabančią sutaną.
Ir vis dėlto… Jei Dala Pikola grįžęs iš Otejo ir pakabinęs sutaną per visą koridorių atėjo į mano butą ir nedvejodamas atsigulė į lovą, tai tik todėl, kad apie mane žinojo ir suprato galįs miegoti kaip savo lovoje, nes esame vienas asmuo. Tai yra Dala Pikola įsitaisė lovoje žinodamas esąs Simoninis, o kitą rytą Simoninis pakirdo nebežinodamas esąs Dala Pikola. Kitaip tariant, Dala Pikola pirma prarado atmintį, paskui ją atgavo, permiegojo naktį ir perdavė savo užmarštį Simoniniui.
Užmarštis… Tas žodis, įvardijantis atsiminimų nebuvimą, tarsi praplėšė tirštą užmiršto laiko rūką. Kalbėjausi apie užmaršumą Magny užeigoje daugiau kaip prieš dešimt metų. Būtent ten šnekėjau apie jį su Buru ir Būro, su Diu Morjė ir su tuo daktaru austru.
3
MAGNY UŽEIGOJE
1897 metų kovo 25 diena, auštant
Magny užeiga… Mėgstu gerą virtuvę, o jei teisingai prisimenu, toje užeigoje Dofino Kotreskarpo gatvėje žmogus galėdavo pavalgyti mažiau kaip už dešimt frankų, ir kokybė atitiko kainą. Bet juk kasdien nevaikščiosi į Foyot. Kažkada daugelis eidavo į Magny iš tolo paspoksoti į garsius rašytojus, tarkim, Gotjė ar Floberą, o dar seniau ir į džiovininką lenkų pianistą, išlaikomą kelnes mūvinčios degeneratės. Vieną vakarą nuėjau pažiūrėti, bet tuoj išėjau. Menininkai nepakenčiami net iš tolo — dairosi norėdami įsitikinti, ar juos atpažinome.
Paskui „didieji“ apleido Magny ir persikraustė į Brébant-Vachette restoraną Puasonjerės bulvare, kur maistas buvo geresnis ir kainavo brangiau, bet akivaizdu, kad carmina dant panem[14] Kai Magny, sakykim, apsišvarino, prasidėjus devintajam dešimtmečiui retkarčiais į ją užsukdavau.
Mačiau ten lankantis daug mokslo žmonių, tarkim, tokį garsų chemiką kaip. Bertelo, ir daug Salpetriero ligoninės daktarų. Ligoninė ne greta užeigos, bet gal tie medikai veikiau linkę pasivaikščioti Lotynų kvartalu nei valgyti tose siaubingose gargottes[15], kur renkasi ligonių giminaičiai. Daktarų kalbos įdomios todėl, kad jie visada pasakoja apie kitų negalias, o Magny visi kalba labai garsiai, kad perrėktų triukšmą, tad įgudusi ausis visada gali išgirsti ką įdomaus. Klausytis nereiškia tikėtis sužinoti šį tą konkretaus. Viskas, net ir tai, kas nesvarbu, vieną dieną gali praversti. Svarbu žinoti ką nors, ko kiti nenumano, kad žinai.
Literatai ir tapytojai visada burdavosi prie vieno stalo, mokslo vyrai valgydavo pavieniui, kaip ir aš. Tačiau jei valgai prie gretimų staliukų, ilgainiui susipažįsti. Pirmiausia susipažinau su daktaru Diu Morjė, nepakenčiamu individu, ir sunkiai galėjai suvokti kaip tokio nemalonaus veido psichiatras (nes jis juo buvo) pelno savo pacientų pasitikėjimą. Blyškus, pavydo iškreiptas veidas žmogaus, kuris žino amžinai būsiąs antras. Jis vadovavo nedidelei Venseno nervų ligų klinikai, bet puikiai suprato, kad jo gydymo įstaiga niekada nebus tokia garsi ir turtinga, kaip žymesnio daktaro Blanšo klinika, nors Diu Morjė sarkastiškai murmėdavo, kad prieš trisdešimt metų joje gydęsis toks Nervalis (pasak jo, gana geras poetas), kurį garsiosios Blanšo klinikos gydymo metodai pastūmėję į savižudybę.
Kiti du nuolatiniai tos užeigos lankytojai, su kuriais užmezgiau gerus santykius, buvo daktarai Buru ir Būro — keisti tipai, atrodę lyg broliai dvyniai, visada juodais kone vienodais drabužiais, tokiais pat juodais ūsais ir glotniais smakrais, visada neišvengiamai pajuodusiomis apykaklėmis, mat į Paryžių jie atvažiuodavo iš Rošforo, kur dėstytojavo Medicinos mokykloje, o į sostinę kas mėnesį atvykdavo keletui dienų dalyvauti Šarko eksperimentuose.
— Kaip, ar šiandien neturite porų? — vieną dieną suirzęs paklausė Buru.
O Būro pasipiktino:
— Nėra porų?
Kol padavėjas atsiprašinėjo, sėdėdamas prie gretimo stalelio įsiterpiau:
— Bet yra puikių valgomųjų putelių. Man jie patinka labiau už porus.
Ir šypsodamas uždainavau: Tous les legumes / au clair de lune / étaient en train de s'amuser / et les passants les regardaient. / Les cornichons / dansaient en rond, / les salsifis / dansaient sans bruit…[16]
Abudu pasirinko salsifis. Taip tas dvi dienas per mėnesį įpratome nuoširdžiai pasikalbėti.
— Matote, pone Simonini, — aiškino man Buru, — daktaras Šarko iš esmės studijuoja isteriją, tokią neurozės formą, kuri pasireiškia įvairiomis psichomotorinėmis, sensorinėmis ir vegetatyvinėmis reakcijomis. Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais, tačiau Šarko atskleidė, kad isterijos apraiškos vienodai būdingos abiem lytims ir gali sukelti paralyžių, epilepsiją, aklumą ar kurtumą, kvėpavimo, kalbos, rijimo sutrikimų.
Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais…
— Kolega dar nepasakė, — įsiterpė Būro, — kad Šarko mano atradęs simptomus šalinantį gydymą.
— Kaip tik rengiausi pasakyti, — apmaudžiai pertarė Buru. — Šarko nusprendė gydyti hipnoze, kuri dar vakar buvo laikoma tokių šarlatanų kaip Mesmeras sritimi. Užhipnotizuoti pacientai turėtų atsiminti isteriją sukėlusius trauminius epizodus, o juos perpratę — pasveikti.
— Ir pasveiksta?
— Tai ir svarbiausia, pone Simonini, — kalbėjo Buru. — Tai, kas vyksta Salpetriero ligoninėje, mums labiau primena teatrą nei psichiatrijos kliniką. Žinoma, nė kiek neabejojame akivaizdžia diagnostine Mokytojo kvalifikacija…
— Nedvejotame, — patvirtino Būro. — Tiesiog pati hipnozės technika…
Buru ir Būro man papasakojo apie įvairius hipnozės būdus, ir apie šarlataniškus, kaip abato Farijos (išgirdęs tą Diuma minėtą pavardę pastačiau ausis, bet juk žinoma, kad Diuma medžiodavo tikras istorijas), ir apie mokslinius, kaip daktaro Breido, tikrojo hipnozės pradininko.
16
Mėnulis švyti, / praeiviai stebis, / darže šėlionės — / daržovės dūksta. / Čia kornišonų smagus ratukas, / pūteliai tykiai, be garso sukas.