Diana debiutavo žurnale Le Palladium Régénéré etlibre, kuriam rašė atsimetėliai paladistai, drįsdami iki mažiausių smulkmenų aprašyti Liuciferio kultą ir per apeigas tariamus šventvagiškus žodžius. Vis dar praktikuojamo paladizmo bijota taip akivaizdžiai, kad toks kanauninkas Mustelis savo Revue Catholique apie atsimetėlę paladistę Dianą kalbėjo kaip apie atsivertimo priešaušrį. Diana atsiliepdama nusiuntė Musteliui du banknotus po šimtą frankų vargetoms. Mustelis pakvietė skaitytojus melstis už Dianos atsivertimą.
Prisiekiu, neprasimanėme ir nepapirkome Mustelio, jis tarytum veikė pagal mūsų surašytą planą. O jo žurnalui pritarė ir La Semaine Réligieuse, įkvėptas Grenoblio vyskupo monsinjoro Favos.
Regis, devyniasdešimt penktųjų birželį Diana atsivertė ir šešis mėnesius rašė Mémoires d'une ex-palladiste[82] knygas. Užsiprenumeravusieji Palladium Régénéré (žinomąjį liautasi leisti) galėjo gauti Memoires prenumeratą arba atsiimti pinigus. Išskyrus keletą fanatikų, skaitytojams, regis, toks perėjimas į priešingą pusę buvo visai priimtinas: atsivertėlė Diana pasakojo tokias pat fantastiškas istorijas kaip ir nusidėjėlė Diana, o skaitytojams to ir tereikėjo. Iš esmės tai buvo Taksilio mintis: koks skirtumas, apie ką rašoma — apie popiežiaus Pijaus IX ištvirkavimą su tarnais ar apie kokio masono satanisto homoseksualias apeigas. Žmonės trokšta to, kas draudžiama, ir taškas.
O Diana žadėjo uždraustus dalykus: „Rašysiu, kad atskleisčiau viską, kas nutiko Trikampiuose, kam priešinausi visomis savo jėgomis, ką visada niekinau ir kas man atrodė vertinga. Tegul sprendžia skaitytojai…“
Šaunuolė Diana. Mes sukūrėme mitą. Ji to nė nežinojo, gyveno apsvaigusi nuo vaistų, kurių duodavome jai nuraminti, ir paklusdavo tik mūsų (ak, Dieve, ne, jų) glamonėms.
…nedelsdami pakeitėme jį moteriškesnių Dianos atvaizdu…
Vėl išgyvenu didžio jaudulio akimirkas. Angeliškoji atsivertėlė Diana užkariavo klebonų ir vyskupų, motinų, apgailėjusių nusidėjėlių aistras, meilę. Pėlerin papasakojo apie tokią sunkiai sergančią Luizą, priimtą į Dianos globojamą Lurdan keliavusių maldininkų grupę ir stebuklingai pasveikusią. La Croix, didžiausias katalikų dienraštis, rašė:„Ką tik perskaitėme pradėtų spausdinti panelės Vogan „Buvusios paladistės atsiminimų“ pirmąjį skyrių ir dar negalime atsigauti nuo neapsakomo jaudulio. Kokią nuostabią malonę Dievas teikia jam atsidavusioms sieloms…“ Monsinjoras Ladzareskis, Šventojo Sosto pasiuntinys Antimasonų sąjungos centro komitete, Dianos atsivertimo proga tris dienas laikė padėkos pamaldas Romos Švenčiausiosios Širdies bažnyčioje, o Dianai priskirtas Žanos d'Ark himnas (tiesiog arija iš operetės, kurią Taksilio draugas sukūrė jau nežinau kokiam musulmonų sultonui ar kalifui) buvo atliktas antimasoniškoje Romos komiteto šventėje ir giedotas net kai kuriose bazilikose.
Ir čia, lyg tyčia būtume tai sugalvoję, Dianos pusėn stojo mistike karmelite iš Lizjė, jau kone šventoji, nors dar visai jaunutė. Toji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Atvaizdo sesuo Teresė, gavusi atsivertėlės Dianos atsiminimų egzempliorių, taip susijaudino, kad įtraukė ją kaip personažą į seserims vienuolėms rašomą teatro veikalą „Nuolankumo triumfas“ kuriame veikė net Žana d'Ark. Ir nusiuntė Dianai savo nuotrauką Žanos d'Ark drabužiais.
Dianos atsiminimus išvertus į daugelį kalbų, kardinolas vikaras Parokis pasveikino ją ir pavadino atsivertimą „nuostabiu Malonės triumfu“ apaštališkasis sekretorius monsinjoras Vinčencas Sardis rašė, kad Apvaizda leido Dianai įstoti į tą pasibjaurėtiną sektą, idant paskui galėtų ją sužlugdyti, o Civiltà Cattolica tvirtino, jog panelė Diana Vogan „iš tamsumų pašaukta į dieviškąją šviesą savo patirtį paskyrė Bažnyčios labui rašydama teisingas ir naudingas knygas, kurioms nėra lygių“.
Bulaną Otejyje matydavau vis dažniau. Kas jį siejo su Diana? Netikėtai atvažiavęs į Otejį retkarčiais užtikdavau juos apsikabinusius, o Diana sėdėdavo palaimingai žvelgdama į lubas. Gal ji jau būdavo apimta antrosios būsenos, ką tik priėjusi išpažinties ir džiaugdavosi apsivaliusi. Šios moters santykiai su Taksiliu man atrodė daug įtartinesni. Netikėtai atvykęs kartą radau ją ant sofos pusnuogę, apsikabinusią Taksilį pamėlusiu veidu. Puiku, maniau, kažkas juk turi patenkinti „blogosios“ Dianos kūno geidulius, nenorėčiau, kad man tektų tai daryti. Tikras siaubas yra santykiauti ir su paprasta moterim, ką kalbėti apie pamišėlę.
Jei būnu su „gerąja“ Diana, ji droviai padeda galvą man ant peties ir verkdama maldauja jai atleisti. Nuo jos šilumos man prie skruosto ir atgaila dvelkiančio alsavimo mano kūnu perbėga virpulys, todėl atsitraukęs patariu Dianai melsti išganymo atsiklaupus prieš kokį šventą paveikslą.
Paladistų draugijos (jos tikrai egzistavo? Apie juos parašyta daug anoniminių laiškų, nes norint, kad kas nors imtų egzistuoti, tereikia nuolat apie tai kalbėti) išdavikei Dianai piktai grasino. Ir nutiko dar kažkas, tik neatsimenu kas. Sakyčiau, numirė abatas Bulanas. Bet lyg per miglą matau jį greta Dianos ir paskesniais metais.
Per daug iš savo atminties reikalauju. Reikia pailsėti.
23
DVYLIKA GERAI PRALEISTŲ METŲ
Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų
Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.
Tad Pasakotojas, nebeturėdamas tolygaus vis narrandi, regis, išslydusio iš dienoraštininko rankų, tiesiog suskirstė atsiminimus skyreliais taip, tarsi įvykiai būtų vykę vienas po kito, nors labai tikėtina, kad visi vyko vienu metu — tarkim, Simoninis, baigęs kalbėtis su Račkovskiu, tą pačią popietę susitiko su Gavialiu. Bet, kaip sakoma, tiek jau to.
Simoninis atsimena, kad pastūmėjęs Taksilį į atsivertimo kelią (ir nesupranta, kodėl Dala Pikola paskui jį iš to kelio išstūmė) nusprendė jei ne tapti tikru masonu, tai bent dažniau sukinėtis tarp respublikonų, kur, kaip įsivaizdavo, masonų knibždėte knibždėjo. O geros pažintys iš Bono gatvės knygyno — ypač su Tuseneliu — jam atvėrė Žiuljetės Lamesin, dabar jau ponios Adam, taigi kairiųjų respublikonų deputato, Crédit Foncier įkūrėjo, o paskui senatoriaus iki gyvos galvos žmonos, salono duris. Jos namus iš pradžių Puasonjerės bulvare, paskui Malzerbo bulvare puošė pinigai, aukštoji politika ir kultūra: pati šeimininkė buvo gana žinoma rašytoja (net aprašiusi Garibaldžio gyvenimą), jos namuose lankydavosi ir tokie valdžios vyrai, kaip Gambeta, Tjeras ar Klemanso, bei rašytojai Priudomas, Floberas, Mopasanas, Turgenevas. Ten Simoninis sutiko galudienį Viktorą Hugo, kone virtusį savo paties paminklu, sustingdytą amžiaus, garbės ir insulto.