Tokioje aplinkoje Simoninis nebuvo pratęs sukiotis. Matyt, kaip tik tais metais Magny užeigoje jis susipažino ir su daktaru Froidu (kaip atsiminė rašydamas dienoraštį kovo dvidešimt penktąją) ir šypsodamas klausėsi, kaip eidamas vakarieniauti pas Šarko šis turėjęs įsigyti fraką ir gražų juodą kaklaryšį. Dabar ir Simoniniui teko nusipirkti fraką ir kaklaryšį, ir net gražią naują barzdą iš geriausio (ir diskretiškiausio) Paryžiuje perukų gamintojo. Nors jaunystės metais mokydamasis pasisėmė kultūros, o gyvendamas Paryžiuje nemažai skaitė, dalyvaudamas guviuose, informatyviuose, retkarčiais įmantriuose pokalbiuose, kurių pagrindiniai veikėjai visada atrodė à la page, jautėsi nejaukiai. Todėl dažniausiai tylėdavo, įdėmiai klausydavosi ir tik retkarčiais ką nors užsimindavo apie Tūkstantinės žygį į Siciliją — Prancūzijoje Garibaldis tikdavo visada ir visur.
Pasijuto sutrikęs: buvo pasirengęs klausytis ne tik tuo metu įprastų respublikoniškų, bet ir ryžtingų revoliucinių kalbų, o Žiuljetė Adam mielai kviesdavosi rusus, akivaizdžiai susijusius su caro aplinka, kaip ir jos bičiulis Tusenelis nemėgo anglų, o savo Nouvelle Revue spausdino tokį veikėją kaip Leonas Dodė, ne be pagrindo laikytą reakcionieriumi, nors jo tėvas Alfonsas buvo nuoširdus demokratas, vis dėlto Madame Adam garbei reikia pripažinti, kad jos salone buvo laukiami ir vienas, ir kitas.
Neaišku ir dėl ko kildavo antižydiškos diskusijos, neretai gyvindavusios salono pokalbius: ar dėl akivaizdžiai Tusenelio puoselėtos socialistinės neapykantos žydiškajam kapitalizmui, ar dėl mistinio antisemitizmo, kurį skleidė Juliana Glinka, glaudžiai susijusi su rusų okultistais, susižavėjusi brazilų candomblé apeigomis, kuriose dalyvavo vaikystėje, kai tėvas toje šalyje dirbo diplomatinėje tarnyboje, ir artimai (šnabždėta) bendravusi su didžiąja tų dienų Paryžiaus okultizmo pitija Madame Blavatskaja.
Žiuljetė Adam neslėpė nepasitikinti žydų pasauliu, ir vieną vakarą Simoninis klausėsi rusų rašytojo Dostojevskio, akivaizdžiai prasiskolinusio kaip ir Simoninio pažįstamas Brafmanas, rašinių apie didįjį Kahalą.
— Dostojevskis rašo, kad žydai, tiek kartų praradę teritoriją, politinę nepriklausomybę, savo įstatymus ir kone tikėjimą, tačiau visada išgyvendavę dar vieningesni nei pirma, nebūtų galėję išlikti tokie gyvybingi, tiesiog neįtikėtinai energingi, jei nebūtų turėję valstybės, aukštesnės už visas esamas valstybes, status irt statu, kurią net ir baisiausiai persekiojami visada išlaikė atsiriboję nuo tautų, su kuriomis gyveno, su jomis nesusilieję, nesusitapatinę ir laikydamiesi pamatinio principo: „Net ir išblaškytiems po visą pasaulį vis tiek reikia tikėti, kad viskas, kas buvo žadėta, išsipildys, o kol kas gyvenk, niekink, vienykis, išnaudok ir lauk, lauk, lauk…“
— Tas Dostojevskis yra didis retorikos meistras, — tarė Tusenelis. — Tik paklausykit, kaip jis staiga ima rodyti supratimą, simpatiją, netgi, drįsčiau sakyti, pagarbą žydams: „Gal ir aš esu žydų priešas? Ar toji nelaiminga tauta gali turėti priešų? Priešingai, kalbu ir rašau, kad viskas, ko reikalauja žmogiškumas ir teisingumas, viskas, ko reikalauja humanizmas ir krikščioniškas mokymas, turi būti padaryta dėl žydų…“ Graži įžanga. O paskui iškloja, kaip toji nelaiminga tauta kėsinasi sunaikinti krikščionišką pasaulį. Puikus ėjimas. Nenaujas, mat jums gal neteko skaityti Markso „Komunistų manifestow. Jis pradeda nuostabiai: „Šmėkla klaidžioja po Europą“, — paskui iš paukščio skrydžio pateikia socialinės kovos istoriją nuo senovės Romos iki šių dienų, o buržuazijai, kaip revoliucinei klasei, skirti puslapiai stačiai gniaužia kvapą. Marksas parodo per visą pasaulį keliaujančią naują nesulaikomą jėgą, tarsi tai būtų kuriančio Dievo kvėptelėjimas iš Pradžios knygos. O baigiantis šioms liaupsėms (patikėkit, išties kerinčioms) pereinama prie buržuazijos triumfo sukeltos pogrindinės jėgos: iš kapitalizmo įsčių gimsta jo duobkasiai proletarai. Ir tiesiai pareiškia: „Dabar norime jus sunaikinti ir pasiimti viską, kas buvo jūsų.u Nuostabu. Taip ir Dostojevskis elgiasi su žydais: pateisina jų sąmokslą, kuris būtinas jiems išlikti istorijoje, o paskui pareiškia, kad šį priešą reikia naikinti. Dostojevskis — tikras socialistas.
— Ne socialistas, — šypsodamasi įsiterpė Juliana Glinka. — Jis svajotojas, todėl ir sako tiesą. Tik pažiūrėkit, kaip jis užkerta kelią iš pažiūros pačiam racionaliausiam prieštaravimui, kitaip tariant, jei bėgant amžiams ir egzistavo valstybė valstybėje, tai tik pagimdyta persekiojimo, ir ji išnyktų žydų teises sulyginus su vietos gyventojų teisėmis. Klaida, įspėja Dostojevskis! Net turėdami tokias pačias teises kaip kiti piliečiai žydai niekada neatsisakytų įžūlios minties apie ateisiantį ir kardu sutramdysiantį visas tautas Mesiją. Todėl žydai labiausiai vertina tik vieną veiklą — prekybą auksu ir papuošalais, kad Mesijui atėjus nesijaustų susaistyti su juos priglaudusiu kraštu ir galėtų be vargo išsigabenti visus savo turtus, jei — kaip poetiškai sako Dostojevskis — nušvis aušra ir išrinktoji tauta grąžins cimbolus, litaurus ir dūdmaišius, sidabrą ir šventenybes į senuosius Namus.
— Prancūzijoje jiems buvome per daug atlaidūs, — baigė Tusenelis, — todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas… Neatsitiktinai Prancūzijoje žydai triumfavo tada, kai joje įsivyravo iš kitapus Lamanšo atkeliavę naujieji kapitalizmo principai.
— Pone Tuseneli, jūs viską per daug supaprastinat, — tarė Glinka. — Rusijoje tarp apsinuodijusiųjų jūsų išliaupsintojo Markso revoliucinėmis idėjomis esama daug žydų. Jie — visur.
Ir pasisuko į svetainės langus, tarsi Jie būtų tykoję už kampo iškėlę durklą. O Simoninis, apimtas grįžusio vaikystės siaubo, galvojo apie naktimis laiptais lipantį Mordechajų.
…todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas…
Simoninis iškart suprato, jog Glinka yra potenciali klientė, tad ėmė prie jos gretintis santūriai mergindamas — tiesa, turėjo prisiversti. Ne itin išmanė apie moterišką žavesį, bet negalėjo nematyti, kad jos veidas kaip kiaunės, o akys įstatytos per arti nosies, o Žiuljetė Adam, nors ir ne tokia, kokią pažino prieš dvidešimt metų, bet vis dar dailaus stoto ir patraukliai didinga.
Tiesa, Simoninis per daug neatviravo su Glinka, daugiau klausėsi šios klejonių, dėdamasis besidomintis panelės pramanais, tarkim, kaip Viurcburge jai pasirodęs Himalajų guru ir atskleidęs nežinia kokią paslaptį. Taigi, jai buvo galima teikti antižydišką medžiagą, pritaikytą pagal jos ezoterinius pomėgius. Juolab kad, anot kalbų, Juliana Glinka — generolo Oržejevskio, gana iškilios rusų slaptosios policijos figūros, dukterėčia, jo pastangomis ją pasamdė Ochrana, imperatoriškoji slaptoji tarnyba, todėl ji buvo susijusi (nesuprasi, kaip pavaldinė, bendradarbė ar tiesioginė konkurentė) su naujuoju visų užsienio tyrimų vadovu Piotru Račkovskiu. Le Radical, kairiųjų dienraštis, pareiškė numanąs, kad Glinka pragyvena nuolat išduodama rusų teroristus išeivijoje, o tai reiškė, kad ji lankydavosi ne tik Adam salone, bet ir kitose vietose, apie kurias Simoninis nieko nežinojo.