Kalbama, išmanote daug dalykų (čia Simoninis nusiskynė savo plano — verčiau atrodyti, o ne būti šnipu — vaisių). Taigi, norėčiau iš jūsų patikimos medžiagos. Moku atskirti grūdus nuo pelų. Sumokėsiu. Bet jei medžiaga man netiks — susierzinsiu. Supratot?
— Ko norėtumėte konkrečiai?
— Jei žinočiau, nereikėtų mokėti jums. Man tarnauja asmenys, gebantys puikiai parengti dokumentą, bet jiems reikia turinio. O doram rusui pavaldiniui nepapasakosiu, kad žydai laukia Mesijo, nes nei mužikui, nei buožei tai nerūpi. Jiems reikia paaiškinti, kad Mesijo laukimas gali brangiai atsieiti.
— Kodėl nusitaikėt būtent į žydus?
— Nes Rusijoje yra žydų. Jei būčiau Turkijoje, nusitaikyčiau į armėnus.
— Vadinasi, norite sunaikinti žydus, kaip ir — gal pažįstat? — Osmanas Bėjus.
— Osmanas Bėjus — fanatikas, negana to, žydas. Verčiau laikytis atokiau. Nenoriu sunaikinti žydų, drįstu sakyti, jog žydai — geriausi mano sąjungininkai. Rūpinuosi rusų tautos morale ir nenoriu (arba to nenori asmenys, kuriems tarnauju), kad toji tauta nukreiptų nepasitenkinimą prieš carą. Todėl jai reikia priešo. Neverta priešais versti, tarkim, mongolus ar totorius, kaip valdovai darydavo senovėje. Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas — paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė — paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų. Neapykanta — tikroji pirmapradė aistra. Būtent meilė yra nenormali būsena. Todėl Kristus ir buvo nužudytas — jis kalbėjo prieš prigimtį. Nieko nepamilstame visam gyvenimui, tai neįmanoma viltis, iš jos gimsta neištikimybė, motinžudystė, draugo išdavystė… O ko nors nekęsti galima visą gyvenimą. Neapykanta sušildo širdį.
Šis pokalbis sukėlė Simoniniui nerimą. Račkovskis, regis, kalbėjo rimtai: negavęs tinkamos medžiagos jis galėjo „suirzti“. Nepasakytum, kad Simoninio šaltiniai išseko, priešingai, jis buvo sukaupęs nemažai medžiagos daugybei protokolų, bet jį kankino nuojauta, kad reikia ko nors daugiau, ne vien istorijų apie antikristus, kurios gal tiko tokioms kaip Glinka, ko nors labiau susijusio su nūdiena. Žodžiu, negalėjo pigiai parduoti savo Prahos kapinių, priešingai — norėjo kelti kainą. Todėl laukė.
Pasiguodė tėvui Bergamaskiui, irgi nedavusiam ramybės dėl žadėtos medžiagos prieš masonus.
— Paskaityk šitą knygą, — tarė jėzuitas. — Tai Eduaro Driumono La France juive. Šimtas puslapių. Jis akivaizdžiai žino daugiau už tave.
Simoninis pavartė tomelį.
— Betgi čia tie patys dalykai, apie kuriuos daugiau nei prieš penkiolika metų rašė senolis Guženo!
— Na, ir kas? Knygą graibstyte išgraibstė, akivaizdu, kad skaitytojai nieko nėra girdėję apie Guženo. Manai, tavo klientas rusas skaitė Driumoną? Argi nesi perdirbimo meistras?
Su Driumonu nebuvo sunku susitikti. Adam salone Simoninis pelnė Alfonso Dodė prielankumą, ir šis pakvietė jį į vakarus savo namuose Šamprosė, rengiamus, kai nevykdavo vakarai Adam salone. Ten maloniai Julijos Dodė pasitinkamos rinkdavosi tokios asmenybės, kaip Gonkūrai, Pjeras Loti, Emilis Zolia, Frederikas Mistralis ir, žinoma, Driumonas, išgarsėjęs pasirodžius knygai La France juive. Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau — iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole redakcijoje.
Driumono plaukai buvo nelyginant liūto karčiai, jis želdino vešlią juodą barzdą, buvo kumpanosis, spindinčiomis akimis, sakytum, (jei tikėtume paplitusia ikonografija) koks žydų pranašas. Išties, jo antisemitizmas buvo kažkoks mesijiškas, tarsi Visagalis jam būtų patikėjęs ypatingą užduotį sunaikinti išrinktąją tautą. Simoninį žavėjo antižydiška Driumono pagieža. Jis nekentė žydų, tarkime, aistringai, atsidavęs, skatinamas kone seksualinio geidulio. Driumonas nebuvo filosofiškas ar politiškas antisemitas kaip Tusenelis ir ne teologiškas antisemitas kaip Guženo — jis buvo erotinis antisemitas.
Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau — iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole redakcijoje.
Užtekdavo pasiklausyti jo kalbų per ilgus ir beprasmius redakcijos posėdžius.
— Mielai parašiau įvadą abato Deporto knygai apie žydus ir kraujo auką. Tai ne vien viduramžių tradicija. Net dabar žaviosios žydų baronienės, laikančios salonus, svečius vaišina saldėsiais su krikščionių vaikų krauju.
Ir dar:
— Semitas yra vertelga, godus, intrigantas, smulkmeniškas, gudrus, o mes, arijai, entuziastingi, didvyriški, galantiški, nesavanaudžiai, atviri, patiklūs, net naivūs. Semitai yra žemiški, mato tik šį gyvenimą — ar Biblijoje aptikote užuominų apie gyvenimą po mirties? Arijas nuolat dega transcendencijos aistra, jis — idealo vaikas. Krikščionių Dievas gyvena danguje aukštybėse, o žydų Dievas pasirodo tai ant kalno, tai degančiam krūme, bet tik ne aukštybėse. Semitas — prekeivis, arijas — žemdirbys, poetas, vienuolis ir ypač karys, nes meta iššūkį mirčiai. Semitas neturi kūrybinių galių, ar kada matėt žydų muzikų, dailininkų, poetų, ar koks nors žydas padarė kokį mokslinį atradimą? Arijas yra išradėjas, o žydas tais išradimais naudojasi.
Jis pacitavo, ką apie tai rašė Vagneris: „Neįmanoma įsivaizduoti, kad žydui vaidinant antikos ar šių laikų veikėją, didvyrį ar mylimąjį nejučia nepamanytume, kaip jam netinka tas vaidmuo, negana to, dar ir absurdiškas. Bet labiausiai atstumia ypatinga žydų kalbai būdinga tartis. Mūsų klausą ypač rėžia šaižūs, šnypščiantys, džeržgiantys jų kalbos garsai. Natūralu, kad prigimtinė žydų menkystė, mums tokia nemiela, akivaizdžiausiai matyti dainose, kurios yra gyviausia, autentiškiausia žmogaus jausmų išraiška. Galėtume pripažinti, kad žydai turi gabumų bet kokiam kitam menui, tik ne dainai, kuri tarsi pačios gamtos jiems nebuvo skirta.a
— Kaip tuomet paaiškinti, kad jie užvaldė muzikinį teatrą? — paklausė kažkas. — Rosinis, Mejerberas, Mendelsonas ar Džudita Pasta — visi jie žydai…
— Nes netiesa, kad muzika yra aukštasis menas, — įsiterpė kitas. — Argi vienas vokiečių filosofas nėra pasakęs, kad ji prastesnė už dailę ir literatūrą, nes trikdo ir tuos, kurie nenori jos klausytis? Jei kas nors greta skambina nemielą melodiją, esi priverstas jos klausytis, panašiai nutinka kam nors išsitraukus iš kišenės nosinaitę, prikvėpintą pykinama esencija. Arijų šlovė yra literatūra, dabar ištikta krizės. O muzika — juslinis menas suvaikėjusiems ir ligoniams — klesti. Po krokodilo didžiausias melomanas iš visų gyvūnų yra žydas, ir visi muzikantai — žydai. Pianistai, smuikininkai, violončelininkai — visi žydai.
— Jie tik didžiųjų kompozitorių atlikėjai, parazitai, — atsakė Driumonas. — Minėjote Mejerberą ir Mendelsoną, antrarūšius muzikantus, tačiau Delibas ir Ofenbachas — ne žydai.