Kilo karšta diskusija, ar muzika svetima žydams, ar ji — prigimtinis žydų menas, tačiau nuomonės išsiskyrė.
Projektuojant Eifelio bokštą, o juo labiau jį pastačius, Antisemitų lygos rūstybė pasiekė aukščiausią tašką: bokštas buvo Vokietijos žydo kūrinys, žydiškas atsakas Švč. Jėzaus Širdies bazilikai. De Bjė, gal pats aršiausias iš antisemitų, žemesnę žydų padėtį grindęs ir tuo, kad jie, kitaip nei visi normalūs žmonės, rašo atvirkščiai, kalbėjo:
— Pati to babiloniško statinio forma rodo, kad jų smegenų sandara kitokia nei mūsų…
Paskui griebtasi alkoholizmo, to meto Prancūzijos rykštės. Kalbėta, kad Paryžiuje per metus išgeriama 141 tūkstantis hektolitrų alkoholio!
— Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus — Tofanos vandenį. Dabar jie gamina kvaišalus, nesiskiriančius nuo vandens, bet su opijaus ir ispaniškos muselės milteliais. Jie sukelia depresiją ir idiotizmą, o ilgainiui ir mirtį. Jų beriama į alkoholinius gėrimus, šie skatina savižudybes.
— O pornografija? Tusenelis rašė (kartais ir socialistai pasako tiesą), jog kiaulė yra žydų simbolis, nes jie nesigėdi voliotis nedoroje ir negarbėje. Kita vertus, Talmude parašyta, kad geras ženklas sapnuoti išmatas. Visus nešvankius leidinius spausdina žydai. Nueikite į pornografinių leidinių turgų Kruasano gatvėje. Vien (žydų) krautuvėlės, grynas ištvirkimas: vienuoliai sanguliauja su mergaitėmis, kunigai rykštėmis plaka nuogas, tik plaukais prisidengusias moteris, priapiški vaizdai, girtų kunigų orgijos. O žmonės eina pro šalį ir juokiasi, net šeimos su vaikais! Atsiprašysiu už žodį, bet tai — subinės triumfas. Sodomitai kanauninkai, vienuolių užpakaliai, kuriuos plaka paleistuviai klebonai…
Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus — Tofanos vandenį.[83]
Kita įprasta tema buvo žydų klajoklystė.
— Žydai yra klajokliai, bet tik todėl, kad nuo ko nors bėga, o ne ieško naujų kraštų, — primindavo Driumonas. — Arijai keliauja, atranda Ameriką, nežinomas žemes, o semitai laukia, kol šie atras naujus kraštus, ir vyksta jų alinti. Štai, tarkim, pasakos. Tiesa, žydams visada trūko vaizduotės gražiai pasakai sukurti, bet jų broliai semitai — arabai — seka „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, kuriose kas nors randa pilną aukso odmaišį, olą su plėšikų paliktais deimantais, butelį su gerąja dvasia, ir visa tai jiems nukrinta iš dangaus. O arijų pasakose — prisiminkite Gralio paieškas — už viską reikia pasiaukojamai kovoti.
— Šitaip žydams pavyko išlikti per visas negandas, — tarstelėjo kažkas iš Driumono draugų.
— Taip, jų neįmanoma sunaikinti, — Driumonas kone putojo iš apmaudo. — Bet kuri kita tauta, persikrausčiusi į svetimą aplinką, neatlaiko pasikeitusio klimato, naujo maisto ir nusilpsta. O svetur persikėlę žydai tik sustiprėja nelyginant vabzdžiai.
— Jie kaip čigonai, kurie niekada neserga, nors minta dvėseliena. Gal jiems padeda kanibalizmas, todėl jie ir grobia vaikus…
— Bet negalėtum sakyti, kad kanibalizmas ilgina gyvenimą, tik pažiūrėkit į Afrikos negrus, jie kanibalai, o kaip musės krinta savo kaimuose.
— Kaip tuomet paaiškinti žydų imunitetą? Vidutinė jų gyvenimo trukmė — penkiasdešimt treji metai, o krikščionių — tik trisdešimt septyneri. Jau viduramžiais pastebėta, kad jie atsparesni epidemijoms už krikščionis. Tarsi sirgtų kokiu įgimtu maru, saugančiu nuo paprastojo maro.
Simoninis pamanė, kad šiuos argumentus jau buvo pateikęs Guženo, bet Driumono draugijai rūpėjo n.e tiek minčių originalumas, kiek tiesa.
— Na, gerai, — kalbėjo Driumonas, — jie už mus atsparesni kūno ligoms, tačiau labiau linkę sirgti dvasinėmis. Nuolatinis gyvenimas derantis, spekuliuojant ir rezgant sąmokslus pakeičia jų nervų sistemą. Italijoje iš trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių žydų yra vienas pamišėlis, o katalikų — vienas iš septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių. Šarko atliko įdomius Rusijos žydų tyrimus, ir mes apie tai žinome, nes jie neturtingi, o Prancūzijoje žydai turtingi ir savo ligas slepia daktaro Blanšo klinikoje už solidų atlygį. Ar žinot, kad Sara Bernar savo miegamajame turi baltą karstą?
— Palyginti su mumis, jie dauginasi dvigubai greičiau. Dabar pasaulyje jų daugiau kaip keturi milijonai.
— Dar Išėjimo knygoje pasakyta, kad Izraelio vaikai dauginsis kaip javai, gausės, taps galingi ir užplūs visą žemę.
— Ir štai dabar jie čia. Jau buvo čia, kai to nė neįtarėm. Kas toks Maratas? Tikrasis jo vardas Mara. Tai iš Ispanijos išvaryta sefardų šeima, kuri slėpdama žydišką kilmę priėmė protestantų tikėjimą. Maratas… suėstas raupsų mirė purve, psichikos ligonis, apimtas persekiojimo manijos, o paskui ir manijos žudyti, tipiškas žydas, keršijęs krikščionims ir būriais siuntęs į giljotiną. Tik pažvelkit į jo portretą Karnavale muziejuje, iškart pamatysit aptemusio proto neurotiką, tokį pat kaip Robespjeras ir kiti jakobinai, jo veido asimetrija liudija beprotystę.
Žinome, kad revoliuciją iš esmės sukėlė žydai. Tačiau Napoleonas taip pat nekentė popiežiaus ir susidėjo su masonais — ar ir jis buvo semitas?
— Taip atrodytų, tą sakė ir Dizraelis. Balearų salos ir Korsika tapo iš Ispanijos išvarytų žydų priebėga, ten jie virto maranais ir prisidengė ponų, kuriems tarnavo, vardais — Orsinis ar Bonapartas.
Kiekvienoje draugijoje atsiranda gaffeur — tas, kuris netinkamu metu užduoda netinkamą klausimą. Ir štai nuskamba suktas klausimas:
— O kaip Jėzus? Jis buvo žydas, bet mirė jaunas, nesirūpino pinigais, galvojo tik apie dangaus karalystę…
Atsakymą išklojo Žakas de Bjė:
— Ponai, tai, kad Kristus buvo žydas, yra pačių žydų, tokių, kaip šventasis Paulius ir keturi evangelistai, paskleistas mitas. Iš tiesų Jėzus buvo keltų kilmės, kaip ir mes, prancūzai, kuriuos lotynai užkariavo labai vėlai. O keltai, kol lotynai neatėmė jų vyriškumo, buvo užkariautojų tauta, juk girdėjot apie galatus, kurie pasiekė net Graikiją? Galilėja taip pavadinta, nes ją kolonizavo galai. Kita vertus, legendą apie sūnų pagimdžiusią nekaltą mergelę sukūrė keltai ir druidai. Gana peržvelgti visus turimus Jėzaus paveikslus: jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis. Smerkė lupikavimą, prietarus, žydų ydas ir priešingai tam, ko žydai laukė iš Mesijo, — skelbė, kad jo karalystė ne šioje žemėje. Žydai buvo monoteistai, o Kristus, remdamasis keltiškuoju politeizmu, skelbia Trejybės idėją. Todėl jį ir nužudė. Žydas Kajafas jį nuteisė, žydas Judas jį išdavė, žydas Petras jo išsižadėjo…
Pradėjęs leisti laikraštį La Libre Parole Driumonas tais pačiais metais, sėkmės ar nuojautos vedamas, atskleidė Panamos skandalą.
— Paprasta, — paaiškino Simoniniui prieš pradėdamas savo kampaniją. — Ferdinanas de Lesepsas, tas pats, kuris iškasė Sueco kanalą, įpareigojamas perkasti Panamos sąsmauką. Tam reikia šešių šimtų milijonų frankų, ir Lesepsas įkuria akcinę bendrovę. Darbai pradedami 1881 metais, bet eina be galo sunkiai, Lesepsui reikia daugiau lėšų, tad jis skelbia viešą akcijų pardavimą. Tačiau dalį surinktų pinigų išleidžia žurnalistams papirkti ir iškilusiems sunkumams slėpti, mat aštuoniasdešimt septintaisiais buvo iškasta vos pusė kanalo, o išleista tūkstantis keturi šimtai milijonų frankų. Lesepsas kreipiasi pagalbos į Eifelį, į tą siaubingą bokštą pastačius} žydą, ir toliau renka pinigus, kad papirktų spaudą ir visokius ministrus. Taip prieš ketverius metus „Kanalo“ bendrovė žlugo, o aštuoniasdešimt penki tūkstančiai nusipirkusių akcijas šauniųjų prancūzų prarado visas savo lėšas.
83
Honoré Daumier, „Neįtikėtina, kad yra žmonių, geriančių absentą šalyje, gaminančioje tokį gerą vyną kaip šis!“ (Croquis parisiens laikraščiui Le journal amusant), 1864 © BnF.