— Sena istorija.
— Taip, tačiau dabar galiu įrodyti, kad Lesepso ranką valdė žydų finansininkai, tarp jų ir baronas Žakas de Reinachas (Prūsijos baronas!). La Libre Parole rytdienos numeris sukels triukšmą.
Ir sukėlė, į skandalą buvo įtraukti žurnalistai, vyriausybės valdininkai, buvę ministrai, Reinachas nusižudė, keletas svarbių asmenų buvo įkalinti, Lesepsą išgelbėjo senatis, Eifelis išsisuko per plauką, Driumonas triumfavo kaip kovotojas prieš amoralumą, ir svarbiausia, dėl to, kad jo kampanija prieš žydus buvo pagrįsta konkrečiais argumentais.
Tačiau dar prieš pradėdamas artimiau bendrauti su Driumonu Simoninis gavo Hebuterno kvietimą atvykti į įprastą vietą Dievo Motinos katedros navoje.
— Kapitone Simonini, — tarė, — kadaise įpareigojau jus pastūmėti Taksilį į kampaniją prieš masonus, kuri taip įsisuko, jog atsigręžė prieš vulgariausius antimasonus. Abatas Dala Pikola jūsų vardu užtikrino mane, kad viskas bus valdoma, ir aš jam patikėjau nemažai pinigų. Dabar manau, kad Taksilis perlenkė lazdą. Kadangi abatas man atsiuntė jus, prašau paspausti ir jį, ir Taksilį.
Čia Simoninis prisipažįsta pajutęs atminty spragą: jam dingojasi, tarsi žinotų, jog Dala Pikola turėjęs pasirūpinti Taksiliu, tačiau neatsimena, kad būtų jį įpareigojęs tai daryti. Atsimena tepasakęs Hebuternui pasidomėsiąs šiuo reikalu. Paskui išsitarė besidomintis žydais ir pradėjęs megzti ryšius su Driumono aplinka. Apstulbo pajutęs begalinį Hebuterno prielankumą šiai grupei. Argi ne jis kartojo, kad vyriausybė nenori veltis į kampanijas prieš žydus?
— Kapitone, viskas keičiasi, — atsakė Hebuternas. — Matot, dar neseniai žydai buvo arba geto vargetos, kaip dabar Rusijoje ar Romoje, arba kaip mūsų šalyje — turtingi bankininkai. Neturtingi žydai skolindavo pinigus už palūkanas ar vertėsi medicina, tačiau turtingieji finansavo dvarą ir turtėjo iš paskolų karaliui, skolindami jam pinigų karui. Šia prasme jie visada buvo valdžios pusėje ir nesikišo į politiką. Rūpinosi finansais, todėl neužsiėmė pramone. Paskui įvyko tai, ką mes pastebėjome per vėlai. Po revoliucijos Luomams prireikė daug didesnio finansavimo, nei žydai galėjo įstengti, tad jie pamažu prarado kredito monopolį. Tuo tarpu revoliucija, bent pas mus, pamažėle sulygino visus piliečius, o mes tik dabar susivokėme. Ir, išskyrus kaip visada getų vargetas, žydai virto buržuazija: ne tik stambiaisiais kapitalistais, bet ir smulkiaisiais buržua — amatininkais, valstybės tarnautojais, karininkais. Ar žinote, kiek dabar karininkų žydų? Daugiau nei manote. Tačiau taip nutiko ne vien kariuomenėje: žydai pamažu prisigretino prie perversmininkų anarchistų ir komunistų. Jei seniau revoliucionieriai snobai buvo nusiteikę prieš žydus, nes šie buvo kapitalistai, o žydai visada buvo valdžios sąjungininkai, tai šiandien madinga būti opozicijos žydu. Ne kitoks ir tas Marksas, apie kurį tiek kalba mūsų revoliucionieriai. Aristokratės žmonos išlaikomas nuskurdęs buržua. Neužmirškime, tarkim, ir to, kad jie valdo visą aukštąjį mokslą — nuo Collége iki École des Hautes Études[84], visus Paryžiaus teatrus, daugumą laikraščių, pavyzdžiui, Journal des débats, o tai oficialus banko leidinys.
Simoninis niekaip nesuprato, ką Hebuternas dar nori sužinoti apie ir taip viską užvaldžiusius žydus buržua. Paklaustas tas tik neapibrėžtai mostelėjo ir atsakė:
— Nežinau. Bet turime būti budrūs. Svarbiausia, ar galime šia naująja žydų kategorija pasitikėti. Ir nemanykit, kad kalbu apie sklandančius pramanus dėl žydų sąmokslo užvaldyti pasaulį! Žydai buržua nebesieja savęs su bendruomene, iš kurios kilo, dažnai net jos gėdijasi, betgi yra nepatikimi piliečiai, nes tik neseniai tapo tikrais prancūzais ir rytoj gali mus išduoti galbūt susitarę su prūsų žydais buržua. Prūsams įsiveržus į Prancūziją šnipais dažniausiai dirbo Elzaso žydai.
Kai jie jau ruošėsi atsisveikinti, Hebuternas pridūrė:
— Beje, Lagranžo laikais bendradarbiavot su tokiu Gavialiu. Pasistengėt, kad jį suimtų.
— Taip, jis vadovavo Ušetės gatvės maištininkų grupei. Regis, visi jie dabar Kajenoje, ar panašiai.
— Išskyrus Gavialį. Jis neseniai pabėgo ir buvo pastebėtas Paryžiuje.
— Iš Velnio salos galima pabėgti?
— Pabėgti galima iš bet kur, tereikia turėti kietus kiaušius.
— Kodėl jo nesuimat?
— Todėl, kad geras bombų meistras dabar mums gali būti naudingas. Mes jį suradom: dirba skudurininku Klinjankūre. Kodėl jums negrąžinus jo į apyvartą?
Paryžiuje rasti skudurininkus nesunku. Nors ir buvo pasklidę po visą miestą, kadaise jie karaliavo Mufetaro ir Šen Medaro gatvių rajone. Dabar bent tie, apie kuriuos kalbėjo Hebuternas, telkėsi prie Klinjankūro vartų ir gyveno malksnomis dengtose lūšnose, o aplink jas nežinia kodėl gražiuoju metų laiku žydėdavo saulėgrąžos.
Anuomet netoli veikė „Šlapių kojų“ restoranas, kurio lankytojai turėjo laukti eilėje gatvėje, o patekę vidun už vieną soldą galėjo smeigti į katilą milžiniška šakute ir ką pagriebdavo — tą turėdavo, jei pasisekdavo, tai būdavo gabalas mėsos, jei ne — morka, ir šalin.
Skudurininkai turėjo savo hôtels garnis. Apstatydavo skurdžiai: lova, stalas, dvi skirtingos kėdės. Ant sienų šventi paveikslai ar graviūros iš šiukšlyne rastų senų romanų. Veidrodžio šukė, būtina sekmadienio tualetui. Bet svarbiausia — čia skudurininkas galėjo išrūšiuoti ką suradęs: kaulus, porcelianą, stiklą, senas juostas, šilko skiautes. Diena prasidėdavo šeštą ryto, bet po septintos vakaro miesto prievaizdai (ar flics, kaip juos vadino dabar) radę ką nors dirbantį priversdavo mokėti baudą.
Simoninis išsirengė ieškoti Gavialio ten, kur šis ir turėjo būti. Paieškoms baigiantis, vienoje bibine, kur prekiauta ne tik vynu, bet ir vadinamuoju nuodinguoju absentu (lyg paprastajame nebūtų buvę užtektinai nuodų), jam nurodė tokį individą. Simoninis atsiminė, kad susipažinęs su Gavialiu neturėjo barzdos, ir ta proga jos neprisikli javo. Prabėgo dvi dešimtys metų, tačiau manė esąs atpažįstamas. Neatpažįstamas buvo Gavialis.
Veidas blyškus, raukšlėtas, ilga barzda. Po purvina apykakle, iš kurios kyšojo laibas kaklas, parištas gelsvas kaklaryšis veikiau priminė virvę. Galvą dengė nudryžusi skrybėlė, žalsvas redingotas — suglamžytą liemenę, batai buvo tokie purvini, lyg ilgus metus nematę šepečio, suskretę raišteliai prie jų net prilipę. Skudurininkai į Gavialį nekreipė menkiausio dėmesio, nes nė vienas nevilkėjo geriau.
Simoninis prisistatė tikėdamasis džiugaus atpažinimo šūksnių, bet Gavialis nužvelgė jį atšiauriai.
— Kapitone, išdrįsot man pasirodyti? — paklausė. O regėdamas, kaip Simoninis sutriko, pridūrė: — Laikot mane kvailiu? Gerai mačiau, kaip tądien, kai prisistatę žandarai ėmė šaudyti, paleidote malonės šūvį į tą nelaimėlį, paties siųstą mums kaip savo agentą. Paskui mes visi išgyvenusieji atsidūrėme viename laive į Kajeną, tik jūsų ten nebuvo. Nesunku suskaičiuoti, kad du ir du bus keturi. Per penkiolika dyko buvimo metų Kajenoje įgyjama išminties. Jūs surengėt mūsų sąmokslą, kad paskui išduotumėt. Matyt, pelningas amatas.
— Ir kas? Norit atkeršyti? Dabar jūs tik atmata, ir net jei spėjate teisingai, policija klausys manęs, tereikia, kad praneščiau, kam priklauso, ir grįšit į Kajeną.