— Kapitone, dėl Dievo meilės. Kajenoje praleisti metai man įkrėtė proto. Sąmokslininkas privalo numatyti galimą susitikimą su mouchard. Čia kaip žaisti žandarus ir vagis. Be to, kažkas yra pasakęs, kad ilgainiui visi revoliucionieriai stoja ginti sosto ir altoriaus. Man nerūpi nei sostas, nei altorius, manau, didžiųjų idealų metas baigėsi. Vadinamojoje Trečiojoje respublikoje nežinia nė kur tas tironas, kurį reikia nudėti. Temoku vieną dalyką — daryti bombas. O jei mane susiradote, vadinasi, jums reikia bombų. Sutinku, jeigu sumokėsite. Matot, kur gyvenu. Pakaktų pakeisti būstą ir restoraną. Ką turėčiau pasiųsti myriop? Kaip ir visi buvę revoliucionieriai tapau nuperkamas. Tą amatą turėtumėt gerai išmanyti.
— Gaviali, iš jūsų man reikia bombų, dar nežinau, nei kokių, nei kur. Aptarsime atėjus laikui. Galiu jums pažadėti pinigų, švarią praeitį ir naujus dokumentus.
Gavialis pareiškė tarnausiąs bet kam, kas tik padoriai sumokėsiąs, o Simoninis paliko jam užtenkamai pinigų, kad šis galėtų bent mėnesį išgyventi nerinkdamas skudurų. Nėra nieko geriau už kalėjimą, kad būtum pasirengęs paklusti įsakymams.
Paskui Hebuternas pasakė Simoniniui, ką Gavialis turėtų daryti. 1893 metų gruodį anarchistas Ogiustas Valjanas surikęs: „Mirtis buržuazijai! Tegyvuoja anarchija!“ — į deputatų rūmų salę įmetė nedidelį sprogmenį (užtaisytą vinimis). Simbolinis veiksmas.
— Jei būčiau norėjęs žudyti, būčiau užtaisęs bombą šrapneliais, — teisiamas kalbėjo Valjanas. — Neketinu meluoti, kad suteikčiau jums malonumą mane nukirsdinti.
Bet jį vis tiek nukirsdino dėl pavyzdžio. Tiesa, problema buvo kitokia: slaptosios tarnybos sunerimo, kad panašūs veiksmai pasirodys didvyriški ir juos ims kartoti.
— Yra blogų mokytojų, — aiškino Hebuternas, — kurie pateisina ir skatina terorą bei socialinį nepasitenkinimą, o patys tuo metu klubuose ar restoranuose ramiai kalbasi apie poeziją, gurkšnodami šampaną. Kad ir tas netikša žurnalistėlis Loranas Tajadas (tačiau jis dar ir deputatas, taigi, turi dvejopą įtaką visuomenės nuomonei). Apie Valjaną jis parašė: „Ar svarbu aukos, jei veiksmas buvo gražus?“ Valstybei tokie kaip Tajadas pavojingesni už tokius kaip Valjanas, nes sudėtinga jiems nukirsti galvas. Reikia viešai pamokyti tuos intelektualus, kurie visada išsisuka.
Pamoką turėjo surengti Simoninis ir Gavialis. Po keleto savaičių Foyot restorane, kaip tik tame kampe, kur Tajadas įprastai valgydavo savo prabangius patiekalus, sprogo bomba, ir Tajadas neteko akies (Gavialis buvo išties genialus: taip padirbo bombą, kad auka nemirtų, o būtų sužeista kiek reikia). Valstybiniai laikraščiai gerai pasilinksmino rašydami sarkastiškus komentarus, pavyzdžiui: „Na, pone Tajadai, ar veiksmas buvo gražus?“ Puikus vyriausybės, Gavialio ir Simoninio laimėjimas. O Tajadas prarado ne tik akį, bet ir gerą vardą.
Labiausiai patenkintas liko Gavialis, ir Simoniniui dingtelėjo, kad gražu sugrąžinti gyvenimą ir pasitikėjimą tam, kuris buvo nelaimingai juos praradęs dėl nelemtų gyvenimo aplinkybių.
Tais metais Hebuternas patikėjo Simoniniui ir kitų užduočių. Panamos skandalas pamažu liovėsi jaudinęs visuomenės nuomonę, nes tos pačios žinios ilgainiui tampa nuobodžios, Driumono tas reikalas nebedomino, bet kiti vis dar žarstė žarijas, ir vyriausybė akivaizdžiai nerimavo, kad (kaip dabar sakoma?) vėl neįsipliekstų liepsna. Reikėjo atitraukti visuomenės dėmesį nuo tos pasenusios istorijos trupinių, ir Hebuternas paprašė Simoninio surengti kokį maištą, kuris galėtų užpildyti pirmuosius laikraščių puslapius.
Nelengva surengti maištą, atsakė jam Simoninis, o Hebuternas pakišo mintį, kad triukšmauti labiausiai linkę studentai. Patogiausia būtų pradėti studentų rankomis, o paskui infiltruoti viešosios tvarkos ardymo specialistą.
Simoninis neturėjo pažinčių studentų pasaulyje, bet iškart sumojo, kad jam naudingi tik studentai revoliucionieriai, o dar labiau anarchistai. Kas geriausiai pažinojo anarchistus? Meistriškai tarp jų įsiterpiantis ir paskui įskundžiantis asmuo, taigi, Račkovskis. Todėl susisiekė su Račkovskiu, o šis neva draugiškai nusišypsojęs rodydamas vilko dantis paklausė, kam jam to prireikė.
— Man reikia kelių studentų, kurie mokėtų pagal komandą patriukšmauti.
— Paprasta, — pasakė rusas, — eikite į Šato Ružą.
Lotynų kvartalo Galando gatvėje įsikūręs Šato Ružas iš pažiūros priminė vargetų prieglaudą. Jis tūnojo kiemo gilumoje, nudažytas sukruvintos giljotinos spalva, o vos įėjus kvapą gniaužė paplėkusių riebalų, pelėsių ir virtų bei pervirtų sriubų smarvė, per ilgus metus ant riebaluotų sienų palikusi tarsi apčiuopiamus pėdsakus. Ir negalėjai suprasti kodėl, nes maisto reikėdavo atsinešti — vietoje galėjai nusipirkti tik vyno. Dvoki tabako ir iš nesandarių degiklių besiveržiančių dujų migla, regis, apsvaigino ne vieną dešimtį clochards, susėdusių abipus stalų po tris ar keturis ir snaudusių vienas kitam ant pečių.
Bet vidinėse salėse karaliavo ne valkatos, o senos, prastai apsitaisiusios šliundros, keturiolikmetės įžūlios kekšytės pajuodusiais paakiais ir blyškiais džiovininkių veidais ir kvartalo niekšeliai, mūvintys ryškius žiedus su dirbtiniais brangakmeniais ir vilkintys redingotus, kiek geresnius už pirmosios salės skudurus. Toje nešvankioje aplinkoje sukiojosi išsipusčiusios ponios ir vyrai vakariniais drabužiais, nes apsilankyti Šato Ruže tapo tarsi privaloma pramoga: vėlų vakarą po teatro ten sukdavo prabangios karietos ir visas Paryžius eidavo grožėtis padugnių girtuoklyste, kurią, ko gera, nemokamu absentu skatino smuklės savininkas, idant pritrauktų dorus buržua, kurie už tą patį absentą sumokėdavo dvigubai.
Račkovskio patartas, Simoninis Šato Ruže susirado tokį Fajolą, prekiaujantį žmogaus gemalais. Tai buvo senyvas vyriškis, leisdavęs vakarus Šato Ruže ir aštuoniasdešimties laipsnių degtinei išleisdavęs viską, ką per dieną uždirbdavo vaikščiodamas po ligonines, rankiodamas išmestus gemalus ir embrionus, kuriuos paskui parduodavęs École de Médecine studentams. Nuo jo trenkė ne tik alkoholiu, bet ir pūvančia mėsa, tad dėl skleidžiamo dvoko jis sėdėjo atskirai net Šato Ružo smarvėje, bet, kalbėta, pažinojo daug studentų, ypač studentaujančių jau ilgus metus, labiau linkusių paleistuvauti, o ne studijuoti gemalus, ir pasirengusių triukšmauti vos pasitaikius progai.
O kaip tik tomis dienomis Lotynų kvartalo vyrukus suerzino toks senas nukaršėlis senatorius Berenžeras, iškart pramintas Père la Pudeur[85] nes pasiūlė įstatymą sutramdyti dorovės niekintojus, o pirmosios įstatymo aukos (sakoma) buvę būtent studentai. Dingstis pasiūlyti tą įstatymą buvo tokios Saros Braun viešas akibrokštas, kai toji putli mergina pusnuogė (ir tikėtina, kaip reikiant suprakaitavusi, šiurpo Simoninis) pasirodė per Bal des Quat'z Arts.
Vargas, jei kas išdrįsta pasikėsinti į teisėtus vujaristinius studentų malonumus. Taigi, Fajolo bičiulių būrelis ketino protestuoti po senatoriaus langais. Tereikėjo sužinoti, kada jie pasirengs tą daryti, ir pasirūpinti, kad netoli būtų mėgėjų paleisti į darbą rankas. Už nedidelį užmokestį Fajolas sutiko viską iššniukštinėti. Simoniniui beliko pranešti Hebuternui dieną ir valandą.
Tad vos tik studentai pradėjo triukšmauti, pasirodė kareivių ar žandarų būrys. Nesvarbu, kokiose platumose, bet niekas taip nepakelia studentų kovos dvasios kaip policija, tad nušvilpė vienas kitas akmuo, nors daugiau rėkauta, bet vieno kareivio dūminė raketa pataikė atsitiktinai pro šalį einančiam nelaimėliui į akį. Štai ir neišvengiamas negyvėlis. Ko dar norėti. Žinoma, iškart iškilo barikados ir prasidėjo tikras maištas. Tada į žaidimą įsitraukė ir Fajolo samdyti smogikai. Studentai sustabdė omnibusą, mandagiai paprašė keleivius išlipti, iškinkė arklius ir apvertė vežimą barikadai, tačiau tie karštakošiai tuoj tą vežimą padegė. Trumpai tariant, triukšmingas protestas virto maištu, o šis netrukus įgavo revoliucijos požymių. To ilgam užteko pirmiesiems laikraščių puslapiams — ir sudie, Panama.