— Dabar, — kalbėjo Būro, — geri hipnotizuotojai taiko paprastesnius metodus.
— Ir veiksmingesnius, — patikslino Buru. — Prieš ligonio akis švytuojamas medalis ar raktas, ir šis turi jį įdėmiai stebėti: jo vyzdžių judesiai trunka nuo vienos iki trijų minučių, pulsas sulėtėja, akys užsimerkia, veidas atsipalaiduoja, o miegas gali tęstis iki dvidešimties minučių.
— Derėtų pasakyti, — pridūrė Būro, — kad viskas priklauso nuo subjekto, nes magnetizmą lemia ne paslaptingų fluidų transmisija (kaip teigė juokdarys Mesmeras), o savitaigos fenomenas. Indijos guru tokį pat rezultatą gauna įsistebeiliję į nosies galiuką, o Atono kalno vienuoliai žiūrėdami į savo bambą. Mes ne itin tikime tomis savitaigos formomis, — tęsė Būro, — nors nedarome nieko daugiau, tik praktiškai pritaikome Šarko įžvalgas, kuriomis jis rėmėsi dar prieš šventai įtikėdamas hipnoze. Mes domimės asmenybės susidvejinimu, tais pacientais, kurie vieną dieną mano esą vienas asmuo, o kitą dieną — jau kitas, ir abu šie asmenys vienas kito nepažįsta. Praeitais metais į mūsų ligoninę pateko toks Liudvikas.
— Įdomus atvejis, — aiškino Buru. — Tą Liudviką kamavo paralyžius, nejautra, traukuliai, raumenų mėšlungis, padidėjęs kraujospūdis, mutizmas, odos bėrimai, kraujavimas, kosulys, vėmimas, epilepsijos priepuoliai, katatonija, somnambulizmas, šv. Vito traukuliai, kalbos sutrikimai…
— Kartais jis manydavo esąs šuo, — pridūrė Būro, — arba garvežys. Be to, jį ištikdavo persekiojimo kliedesiai, susiaurėjo regos laukas, vargino skonio, uoslės ir regos haliucinacijos, pseudotuberkuliozinė plaučių kongestija, galvos skausmai, skrandžio negalavimai, vidurių užkietėjimas, anoreksija, bulimija ir letargija, kleptomanija…
— Žodžiu, įprastas vaizdelis, — baigė Buru. — Mes taikėm ne hipnozę, bet prie dešinės ligonio rankos pritvirtinom plieninį strypą ir tada subjektas stebuklingai tapo kitu personažu. Paralyžius ir nejautra, dingę iš dešinės pusės, perėjo į kairiąją.
— Ir susidūrėme su nauju asmeniu, — paaiškino Būro, — kuris visiškai neatsiminė, kas jis buvo vos prieš akimirką. Vienos būsenos Liudvikas buvo blaivininkas, o kitos būsenos turėjo polinkį girtauti.
— Žinotina, — kalbėjo Buru, — jog magnetinė medžiagos galia veikia ir per nuotolį. Tarkim, subjektui nežinant po kėde pastatomas alkoholio turinčios medžiagos buteliukas. Somnambulizmo būsenos apimtam subjektui pasireikš visi apgirtimo požymiai.
— Kaip suprantate, savo praktikoje mes gerbiame paciento psichikos vientisumą, — apibendrino Būro. — Hipnozė nuslopina subjekto sąmonę, o magnetizmas organizmo smarkiai nesutrikdo, tik palengva įkrauna nervų rezginius.
Tas pokalbis mane įtikino, kad tuodu mulkiai Buru su Būro iš esmės kankina vargšus bepročius, ir tokį mano įsitikinimą patvirtino daktaras Diu Morjė, kuris prie gretimo stalelio klausydamasis mūsų pokalbio nepritariamai purtė galvą.
— Brangus bičiuli, — po poros dienų tarė jis man, — ir Šarko, ir tuodu iš Rošforo siekia ne analizuoti savo subjektų išgyvenimus ar pasvarstyti, ką reiškia turėti dvi sąmones, o rūpinasi, kaip juos paveikti hipnoze ar metalo strypais. Visa bėda, kad daugelis subjektų pereina iš vienos asmenybės būsenos į kitą spontaniškai, ir negali numatyti, nei kaip, nei kada. Galėtume kalbėti apie savitaigą. Mano galva, Šarko ir jo mokiniai nepakankamai įsigilino į daktaro Azamo patirtį ir Felidos atvejį. Apie šiuos reiškinius mes išmanom labai mažai, atminties sutrikimą gali lemti silpnesnis dar nežinomos smegenų dalies aprūpinimas krauju, o laikiną kraujagyslių susiaurėjimą kartais sukelia isterija. Bet kur nusilpus kraujotakai prarandama atmintis?
— Kurgi?
— Čia ir visa esmė. Kaip žinote, mūsų smegenys turi du pusrutulius. Taigi, yra asmenų, kurie kartais mąsto visu pusrutuliu, o kartais — tik to pusrutulio dalimi, be atminties gebos. Savo klinikoje turiu labai panašią pacientę kaip Felida. Tai jauna moteris, kiek vyresnė kaip dvidešimties metų, vardu Diana, — čia Diu Morjė pritilo, lyg bijodamas per daug atvirai kalbėti apie diskretiškus dalykus. — Prieš dvejus metus man patikėjusi ją gydyti viena giminaitė netrukus mirė ir, žinoma, liovėsi už ją mokėti, bet ką galėjau padaryti, išmesti pacientę į gatvę? Apie jos praeitį žinau nedaug. Iš jos pasakojimų atrodo, kad nuo paauglystės kas penkias ar šešias dienas susijaudinusi pajunta skausmą smilkiniuose, o paskui lyg užsnūsta. Tai, ką ji vadina miegu, iš tikro yra isterijos priepuoliai: kai nubunda arba nurimsta — tampa visai kitokia nei prieš tai, kitaip tariant, ją apima, kaip pavadino daktaras Azamas, antroji būsena. Būdama, sakykime, normalios būsenos Diana elgiasi tarsi masonų sektos narė… Nesupraskit manęs klaidingai, aš irgi priklausau Didžiųjų Rytų ložei, kitaip tariant, pasiturintiems masonams, bet gal žinote, kad esama ir tamplierių tradicijos sekėjų atmainų, keistai linkusių į okultizmą, kai kurie iš jų (laimė, žinoma, tai tik pavieniai atvejai) linksta į satanistines apeigas. Deja, būdama mūsų vadinamos normalios būsenos, Diana mano esanti Liuciferio sekėja ar panašiai, kalba nešvankiai, pasakoja gašlias istorijas, mėgina sugundyti sanitarus ir net mane, man nesmagu tai sakyti dar ir todėl, kad Diana — labai patraukli moteris. Manau, tokios būsenos ji vėl išgyvena paauglystėje patirtas traumas, o nuo šių atsiminimų stengiasi pabėgti pereidama į kitą būseną. Tada Diana atrodo nuolanki ir nekalta būtybė, gera krikščionė, nuolat prašo maldaknygės, ketina eiti į mišias. Keisčiausia, kad kaip ir Felida, apimta antrosios būsenos Diana, dorybingoji Diana, puikiai atsimena, kokia buvo normalios būsenos, ir atgailauja, graužiasi, kaip galėjo būti tokia nedora, baudžia save ašutine, antrąją būseną vadina protinga, o normalią būseną atsimena tarsi būtų kankinama haliucinacijų. Ir priešingai, būdama normalios būsenos Diana nieko neatsimena apie antrąją būseną. Abi būsenos apima ją pakaitomis nenuspėjamam laikotarpiui, kartais viena ar kita būsena užtrunka daug dienų. Daktarui Azamui pritarčiau dėl absoliutaus somnambulizmo. Iš tiesų ne tik nakvišos, bet ir kvaišalų — hašišo, durnaropių, opijaus — vartotojai ar piktnaudžiaujantys alkoholiu atsipeikėję visiškai neatsimena, ką darė.
Nežinau, kodėl taip susidomėjau pasakojimu apie Dianos negalią, bet, atmenu, pasakiau Diu Morjė:
— Pasikalbėsiu su vienu savo pažįstamu, kuris domisi panašiais liūdnais atvejais, jis žinos, kur vargšė našlaitė galėtų prisiglausti. Atsiųsiu abatą Dala Pikolą, labdaringose institucijose jis labai įtakingas.
Taigi, kalbėdamas su Diu Morjė mažų mažiausiai žinojau Dala Pikolos vardą. Bet kodėl man taip parūpo toji Diana?
Šarko nusprendė gydyti hipnoze, kuri dar vakar buvo laikoma tokių šarlatanų kaip Mesmeras sritimi.
Rašau nesustodamas jau daug valandų, skauda nykštį, pavalgiau nė nepakilęs nuo darbo stalo: ant duonos užsitepiau sviesto ir pašteto ir išgėriau kelias Chateau Latour taures, tikėdamasis sužadinti atmintį.
Gal būčiau norėjęs pasidovanoti pietus Bebant-Vachette restorane, bet nežinodamas, kas esu, negaliu rodytis viešai. Tiesa, anksčiau ar vėliau teks žingsniuoti į Mobero aikštę nusipirkti ko nors pavalgyti.
Bet kol kas apie tai negalvokim, rašykime toliau.
Tais metais (regis, buvo devyniasdešimt penktieji ar devyniasdešimt šeštieji) Magny užeigoje susipažinau su tuo, kurį atsimenu kaip daktarą austrą (ar vokietį). Jau atsiminiau jo pavardę, jis vadinosi Froidas (regis, rašoma taip), kokių trisdešimties metų gydytojas, tikriausiai ateidavęs į Magny tik todėl, kad negalėjo sau leisti nieko geresnio. Stažavosi pas Šarko. Paprastai atsisėsdavo prie gretimo stalelio, ir iš pradžių mudu tik mandagiai vienas kitam linktelėdavome. Man jis pasirodė melancholiškos prigimties, kiek sutrikęs, droviai trokštantis, kad kas nors jo išklausytų ir jis galėtų atsikratyti bent dalies savo nerimo. Du ar tris kartus ieškojo dingsties persimesti keliais žodžiais, bet aš visada susilaikydavau.